Brangūs broliai ir seserys!

Vis dar girdžiu aidą žodžių, kuriais šį Evangelijos skaitinį prieš trejus metus aiškino kardinolas Schönbornas: slėpiningas vidaus ir išorės, to, kas žmogų daro nešvarų, kas jį suteršia, ir to, kas švaru, santykis. Todėl šiandien nenorėčiau komentuoti šios Evangelijos ištraukos arba tai padaryti tik probėgšmais, bet pageidaučiau tarti kelis žodžius apie kitus du skaitinius (Įst 4, 1–2. 6–8; Jok 1, 17–18. 21–22. 27).

Pakartoto Įstatymo knygoje regime „džiaugimąsi Įstatymu“: Įstatymas laikomas ne pančiais, suvaržančiais laisvę, bet džiugia dovana. Kai kitos tautos pažvelgs į tą didelę tautą, – sakoma skaitinyje, sako Mozė, – jos sakys: kokia išmintinga tauta! Jos stebėsis šios tautos išmintimi, įstatymo teisingumu ir juos palaikančio bei atsiliepiančio, kai jo šaukiamasi, Dievo artumu. Izraelis nuolankiai džiaugiasi, kad yra apdovanotas Dievo. Tai visiškai kas kita, nei triumfalizmas, didžiavimasis tuo, kas yra savų pastangų vaisius: Izraelis nesididžiuoja savo teise, kaip, pavyzdžiui, savąja teise galėjo didžiuotis Roma, laikydama tai dovana žmonijai, kaip galbūt „Napoleono kodeksu“ didžiuojasi Prancūzija, o Prūsija – Preussisches Landrecht – teisės darbais, kuriuos pripažįstame. Bet Izraelis žino: šitos teisės jis nesusikūrė pats, ji nėra jo genialumo vaisius, tai dovana. Kas yra teisė, jam parodė Dievas. Dievas dovanojo jam išmintį. Įstatymas yra išmintis. Išmintis yra žmogaus menas teisingai gyventi ir teisingai numirti, o teisingai gyventi ir mirti galima tik tada, kai tiesa yra gauta ir kai ji rodo mums kelią. Tik tada galima būti dėkingam už tai, ko nesusigalvojai pats, bet gavai kaip dovaną, išmintingai gyventi ir teisingu būdu būti žmogumi.

Evangelija, tiesa, mums rodo, kad iškyla ir pavojus, – tas pat tiesiai pasakoma mūsų šiandienio skaitinio iš Pakartoto Įstatymo knygos pradžioje: „Nieko nepridėkite ir nieko neatimkite.“ Ji mus moko, kad ilgainiui Dievo dovaną aplimpa žmogiškieji pritaikymai, darbai, papročiai. Jų gausėjant, Dievo dovanotos išminties savastis uždengiama, ir tada įsakymai arba iš tikrųjų virsta pančiais, kuriuos reikia nusimesti, arba veda prie išpuikimo – mes tai išradome!

Bet ženkime žingsnį mūsų link, Bažnyčios link. Remiantis mūsų tikėjimu, Bažnyčia yra visuotiniu tapęs Izraelis, kuriame per Viešpatį visi tampa Abraomo vaikais, visuotiniu tapęs Izraelis, kuriame išlieka esminė Įstatymo, nuo kurio nuvalytos laiko ir tautos atsitiktinybės, šerdis. Ši širdis yra tiesiog pats Kristus, Dievo mums ir mūsų Jam bei kitiems meilė. Jis yra gyvoji Tora, Dievo dovana mums, su kuria dabar gauname visą Dievo išmintį. Vienydamiesi su Kristumi, eidami ir gyvendami kartu su juo, patys mokomės būti žmonėmis teisingu būdu, gauname išminties, kuri yra tiesa, žinome, kaip gyventi ir mirti, nes jis pats yra gyvenimas ir tiesa.

Tada Bažnyčiai, kaip ir Izraeliui, pridera būti kupinai dėkingumo ir džiaugsmo. „Kokia kita tauta turi taip arti savęs Dievą? Kokia kita tauta gavo šią dovaną?“ To patys nesusikūrėme, tai dovana. Džiaugtis ir būti dėkingiems už tai, kad galime Jį pažinti, kad gavome teisingo gyvenimo išmintį, – štai kuo turi išsiskirti krikščionys. Ir iš tiesų ankstyvojoje krikščionijoje tai jausta: kad esi išlaisvintas iš vaikščiojimo ir grabaliojimo tamsoje, iš nežinojimo, kas esi, kam esi, kaip eiti į priekį. Kad esi išlaisvintas, esi šviesoje, tiesos pilnatvėje, – štai kokia buvo pagrindinė pajauta. Dėkingumas, spinduliavęs į aplinką ir vienijęs žmones Jėzaus Kristaus Bažnyčioje.

Tačiau ir Bažnyčia neišvengia to paties reiškinio: prisideda žmogiškieji priedai, vedantys prie išpuikimo, vadinamojo triumfalizmo, kuris, užuot aukštinęs Dievą, aukština save, arba virstantys pančiais, kuriuos reikia sutraukyti, nusimesti ir sutrypti. Ką turėtume daryti? Ką pasakyti? Manau, kad dabartiniu metu Bažnyčioje regime vien tai, ką pasidarėme patys, ir todėl nebejaučiame tikėjimo džiaugsmo. Kai nebetikime ir nedrįstame ištarti: jis mums parodė, kas yra tiesa; parodė, kas yra žmogus, dovanojo mums teisingo gyvenimo tiesą. Rūpinamės aukštinti save ir bijome būti susaistyti taisyklių, trukdančių laisvai ir naujai gyventi.

Šiandien, pavyzdžiui, Jokūbo laiške skaitome: „Jis pagimdė mus tiesos žodžiu.“ Kas iš mūsų šiandien drįsta džiaugtis dovanota tiesa? Iškart klausiama: kaip galima turėti tiesą? Tai – nepakanta! Tiesos ir nepakantos idėja mūsų dienomis kone visiškai susilydžiusios, todėl nebedrįstame tiesa tikėti, apie ją kalbėti. Ji atrodo toli arba kažkas, ko geriau neminėti. Prikišama: „Nė vienas žmogus negali turėti tiesos“ – teisingai: niekas negali turėti tiesos, tiesa mus turi ir yra gyva! Esame ne jos šeimininkai, bet jos pagauti. Tiktai leisdamiesi būti jos vedami ir judinami, pasiliekame joje; tiktai tada, kai su ja ir joje esame tiesos keliauninkai, ji yra mumyse ir mums. Manau, reikia iš naujo išmokti tokio tiesos neturėjimo. Kaip nė vienas žmogus negali sakyti: „Turiu vaikus“ – jie yra ne nuosavybė, bet dovana ir kaip dovana patikėti mums Dievo, – lygiai taip negalime sakyti: „Turiu tiesą.“ Bet tiesa pas mus atėjo ir mums siūlosi. Turime išmokti leistis, kad ji mus judintų ir vestų. Tada ji vėl sušvis – kai mus pačius ves ir persmelks.

Brangūs bičiuliai, prašykime Viešpaties, kad mums tai būtų dovanota. Šv. Jokūbas laiške šiandien sako: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai.“ Tai įspėjimas neintelektualizuoti tikėjimo ir teologijos. Skaitydamas šiais laikais tiek daug protingų dalykų baiminuosi, kad tai tampa intelekto žaidimu, kai vienas kitam „perduodame kamuolius“, kai visa tėra intelektualus pasaulis, nepersmelkiantis ir neugdantis mūsų gyvenimo ir todėl nenuvedantis į tiesą. Manau, kad būtent mums, teologams, aktualiausi šie šventojo Jokūbo žodžiai: ne tik klausytis, neapsiriboti intelektu – būti vykdytojais, leistis būti ugdomiems, vedamiems tiesos! Prašykime Viešpaties, kad tiesa mus užvaldytų ir per mus stiprėtų pasaulyje.

Žodžius iš Pakartoto Įstatymo knygos: „Kokia kita didelė tauta turi taip arti savęs esantį dievą, kaip yra Viešpats, mūsų Dievas, kada tik mes jo šaukiamės?“ Bažnyčia padarė Valandų liturgijos ašimi Corpus Domini dieną, taip suteikdama jiems naują aiškinimą. Kur yra kita tokia tauta, kuriai jos dievas būtų taip arti, kaip mums mūsų Dievas? Eucharistijoje jis tapo visiška tikrove. Žinoma, yra ne tik išorinis aspektas: kas nors gali stovėti greta tabernakulio ir būti toli nuo gyvojo Dievo. Svarbus vidinis artumas! Dievas mums toks artimas, kad pats tapo žmogumi – tai mus vis iš naujo turi sukrėsti ir nustebinti! Jis taip arti, kad yra vienas iš mūsų. Jis iš vidaus pažįsta žmogaus būtį, paragavo jos savo džiaugsmais ir kančiomis. Kaip žmogus jis man artimas, taip arti, kad galiu pašaukti, jis mane girdi, ir aš žinau, jog girdi ir išklauso, net jei galbūt ne taip, kaip įsivaizduoju.

Iš naujo prisipildykime to džiaugsmo: kur yra tauta, kurios dievas būtų taip arti jos, kaip mums arti yra mūsiškis? Taip arti, kad yra vienas iš mūsų, palyti mane iš vidaus, maža to, per šventąją Eucharistiją įžengia į mane. Tiesiog pribloškianti mintis. Šventasis Bonaventūra, sukrėstas to vyksmo, vienoje iš savo Komunijos maldų pavartojo formuluotę, kuri kone gąsdina: „Mano Viešpatie, kaip tau galėjo šauti į galvą įžengti į purviną mano kūno išvietę?“ Taip, jis įžengia į mūsų varganumą, daro tai sąmoningai ir tam, kad mus persmelktų, nuskaistintų ir atnaujintų, kad per mus, mumyse tiesa būtų pasaulyje ir taptų išganymu. Prašykime, kad Viešpats atleistų mums už mūsų abejingumą, varganumą, galvojantį tik apie save, ir už mūsų savanaudiškumą, kuris ieško ne tiesos, bet laikosi tik savo įpročių ir sudaro įspūdį, jog krikščionybė tėra įpročių sistema. Prašykime, kad jis galingai įžengtų į mūsų sielas, kad būtų mumyse ir per mus – ir taip vėl mus apimtų džiaugsmas: Dievas yra, jis mane myli ir yra mūsų išganymas! Amen.