Garbingieji broliai,
Gerbiami ponai ir ponios,
Brangūs broliai ir seserys!

Aklojo Bartimiejaus išgydymui Morkaus evangelijos struktūroje tenka ypatinga vieta. Juk jis pateikiamas atkarpos, vadinamos „keliu į Jeruzalę“, pabaigoje, t. y. Jėzaus paskutinės piligriminės kelionės į Šventąjį miestą švęsti Paschos, kur jo laukia kančia, mirtis ir prisikėlimas, pabaigoje. Ketindamas iš Jordano slėnio leistis Jeruzalės link, Jėzus kerta Jerichą ir išeidamas iš miesto sutinka Bartimiejų: pasak evangelisto, „iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho“ (10, 46). Tai ta pati minia, kuri į Jeruzalę įžengiantį Jėzų netrukus džiugiai sveikins kaip Mesiją. Tad Bartimiejus – „Timiejaus sūnus“, kaip paaiškina evangelistas, – sėdėjo pakelėje. Visa Morkaus evangelija yra Jėzaus mokykloje pamažu besiskleidžiančio tikėjimo kelias. Mokiniai – pirmutiniai tos atradimų kelionės veikėjai, tačiau yra ir kitų asmenų, kuriems tenka svarbus vaidmuo, ir vienas iš jų yra Bartimiejus. Jo išgydymas yra paskutinis stebuklingas išgydymas, Jėzaus atliekamas iki kančios, ir neatsitiktinai išgydomas aklasis, žmogus, kuriam reikia Dievo šviesos, tikėjimo šviesos, kad jis tikrai pažintų tikrovę ir eitų gyvenimo keliu. Esmingai svarbu pripažinti savo aklumą, šios šviesos poreikį, kitaip aklas liksi visam laikui (plg. Jn 9, 39–41).

Tad Bartimiejus šiame strateginiame Morkaus pasakojimo taške pateikiamas kaip pavyzdys. Jis nėra aklas nuo gimimo, bet regėjimą praradęs. Jis neteko šviesos ir tai suvokia, tačiau neprarado vilties, todėl pasinaudoja susitikimo su Jėzumi proga ir patiki save jam, kad būtų išgydytas. Išgirdęs, kad Mokytojas eina pro šalį, jis sušunka: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 47) ir tai primygtinai pakartoja (eil. 48). Kai Jėzus jį pasišaukia ir paklausia, ko jis prašąs, Bartimiejus atsako: „Rabuni, kad praregėčiau!“ (eil. 51). Bartimiejus simbolizuoja žmogų, kuris pripažįsta savo negalią ir šaukiasi Viešpaties pasitikėdamas, kad bus išgydytas. Jo paprastas ir nuoširdus prašymas pavyzdinis ir – lygiai kaip ir muitininko šventykloje: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ (Lk 18, 13) – išties buvo įtrauktas į krikščioniškosios maldos tradiciją. Per tikėjimo kupiną susitikimą su Jėzumi Bartimiejus atgauna prarastą šviesą ir kartu su ja – savo visišką orumą: jis pakyla ir vėl leidžiasi į kelią; nuo tos akimirkos Bartimiejus keliauja turėdamas vedlį – Jėzų ir aiškią kryptį – tą pačią, kuria traukia Jėzus. Evangelistas apie Bartimiejų mums daugiau nieko nepasako, tačiau per jį parodo, kas yra tikrasis Jėzaus mokinys, – tas, kuris, turėdamas tikėjimo šviesą, seka paskui Jėzų jo „ keliu“ (eil. 52).

Šventasis Augustinas viename iš savo raštų pateikė apie Bartimiejų labai savitą įžvalgą, kuri įdomi bei reikšminga gali būti ir mums šiandien. Šventasis Hipono vyskupas apmąsto tai, kad Morkus šiuo atveju nurodo ne tik išgydyto žmogaus, bet ir jo tėvo vardą, ir padaro išvadą, jog „Bartimiejus, Timiejaus sūnus, buvo asmuo, nupuolęs į šią padėtį iš labai didelės gerovės. Jo varganas būvis turėjo būti visiems žinomas, nes jis buvo ne tik aklas, bet ir sėdėdamas pakelėje elgetavo. Kaip tik todėl Morkus pamini jį vienintelį: tai, kad būtent jis stebuklingai atgavo regėjimą, sukėlė tokį pat didelį atgarsį, koks buvo ir garsas apie neregį ištikusią nelaimę“ (De consensu evangelistarum, 2, 65, 125: PL 34, 1138). Štai tokia Augustino nuomonė.

Aiškinimas, kad Bartimiejus buvo žmogus, nupuolęs iš „didelės gerovės“ būvio, verčia mus susimąstyti, kviečia suvokti, kad mūsų gyvenime yra brangių nematerialių lobių, kurių galime netekti. Šiuo požiūriu Bartimiejus gali simbolizuoti senos krikščioniškosios tradicijos kraštų, kur tikėjimo šviesa susilpnėjo, gyventojus, kurie nutolo nuo Dievo ir nebelaiko jo svarbiu gyvenime. Taigi žmones, praradusius didelį lobį, „nupuolusius“ iš aukštos garbės – ne ekonominės ar žemiškosios galios, bet krikščionybės; žmones, netekusius patikimų bei tvirtų gyvenimo gairių ir tapusius – dažnai nesąmoningai – elgetomis, prašančiais gyvenimo prasmės. Tai daugybė tų, kuriems reikia naujosios evangelizacijos, t. y. naujo susitikimo su Jėzumi Kristumi, Dievo Sūnumi (plg. Mk 1, 1), kuris gali atverti jiems akis ir parodyti kelią. Reikšminga, kad liturgija Sinodo asamblėjos dėl naujosios evangelizacijos pabaigoje pateikia Evangelijos skaitinį apie Bartimiejų. Šiais Dievo žodžiais norima pasakyti kai ką svarbaus pirmiausia mums, šiomis dienomis aptarinėjusiems neatidėliotiną būtinybę iš naujo skelbti Kristų ten, kur tikėjimo šviesa susilpnėjo, kur Dievo ugnis virto rusenimu: būtina tą ugnį vėl įžiebti, kad ji gyvai liepsnotų ir teiktų šviesą bei šilumą visam namui.

Naujoji evangelizacija aprėpia visą Bažnyčią. Pirmiausia ji turi rūpėti įprastinei pastoracijai, kuri turi būti labiau gaivinama Šventosios Dvasios ugnies, kad uždegtų širdis tikinčiųjų, kurie reguliariai susiburia bendruomenėje ir susirenka Viešpaties dieną pasisotinti Dievo žodžiu ir amžinojo gyvenimo duona. Norėčiau pabrėžti tris iš Sinodo išnyrančias pastoracines kryptis. Pirmoji susijusi su įkrikščioninimo sakramentais. Vėl buvo atkreiptas dėmesys į būtinybę, kad rengimą Krikštui, Sutvirtinimui ir Eucharistijai lydėtų tinkama katechizacija. Lygiai taip pat patvirtinta išpažinties, Dievo gailestingumo sakramento, reikšmė. Šiuo sakramentiniu keliu Viešpats šaukia į šventumą. Iš tiesų daugkart buvo pabrėžta, kad tikrieji pagrindiniai naujosios evangelizacijos veikėjai yra šventieji. Savo gyvenimo pavyzdžiu ir artimo meilės darbais jie kalba visiems suprantama kalba.

Antra, naujoji evangelizacija esmingai susijusi su missio ad gentes. Bažnyčios užduotis – evangelizuoti, skelbti išganymo žinią žmonėms, dar nepažįstantiems Jėzaus Kristaus. Sinodiniuose svarstymuose irgi pabrėžta, kad Afrikoje, Azijoje ir Okeanijoje yra daug sričių, kurių gyventojai ilgesingai laukia, kartais to nė nesuvokdami, pirmojo Evangelijos paskelbimo. Todėl būtina melsti Šventosios Dvasios įžiebti Bažnyčioje naują misionieriavimo dinamiką, kurios pagrindiniai veikėjai ypatingu būdu būtų pastoracijos darbuotojai ir tikintys pasauliečiai. Globalizacija sukėlė žymių migracijos slinkčių, todėl pirmosios evangelizacijos reikia ir senos krikščioniškosios tradicijos šalyse. Visi žmonės turi teisę pažinti Jėzų Kristų ir jo Evangeliją; atitinkamai krikščionims, visiems krikščionims – kunigams, vienuoliams ir pasauliečiams – tenka pareiga skelbti Gerąją Naujieną.

Trečias aspektas susijęs su pakrikštytaisiais, kurių gyvensena neatitinka Krikšto reikalavimų. Sinodo darbo metu paaiškėjo, kad tokių žmonių yra visuose žemynuose, pirmiausia itin sekuliarizuotose šalyse. Bažnyčia skiria jiems ypatingą dėmesį, kad jie vėl susitiktų su Jėzumi Kristumi, iš naujo atrastų tikėjimo džiaugsmą ir sugrįžtų prie religijos praktikavimo tikinčiųjų bendruomenėje. Šalia kaip ir anksčiau vertingų tradicinių pastoracinių metodų Bažnyčia stengiasi taikyti ir naujus, pasitelkdama pritaikytas įvairioms pasaulio kultūroms naujas kalbas, dialogo ir draugystės dvasia siūlydama Kristaus tiesą, kurios pagrindas yra Dievas, kuris yra Meilė. Įvairiose pasaulio dalyse Bažnyčia jau pasuko šiuo kūrybingos pastoracijos keliu siekdama pasiekti nutolusius ar gyvenimo prasmės, laimės ir galiausiai Dievo ieškančius žmones. Prisiminkim kai kurias svarbias misijas miestuose, „tautų prieškiemį“, žemyno misiją ir t. t. Viešpats, Gerasis Ganytojas, neabejotinai gausiai palaimins šias uolias pastangas, dedamas dėl Jo bei Evangelijos.

Brangūs broliai ir seserys, Bartimiejus, Jėzaus dėka atgavęs regėjimą, prisijungė prie mokinių būrio, kuriame tikrai buvo ir kitų, Mokytojo išgydytų. Tokie yra ir naujieji evangelizuotojai – žmonės, patyrę, kad yra išgydyti Dievo per Jėzų Kristų. Jiems būdingas širdies džiaugsmas, kartu su psalmininku skelbiant: „Viešpats mums padarė didžių dalykų, – kokie mes buvome laimingi“ (Ps 126, 3). Ir šiandien, kupini džiugios padėkos, kreipiamės į Viešpatį Jėzų, kuris yra Redemptor hominis ir Lumen gentium, šventojo Klemenso Aleksandriečio maldos žodžiais: „Ligi dabar klaidžiojau vildamasis surasti Dievą, tačiau kadangi tu, Viešpatie, mane apšvietei, surandu Dievą per tave ir gaunu Tėvą iš tavęs, tampu bendrapaveldėtoju, nes tu nepasigėdinai padaryti mane savo broliu. Tad išsklaidykime tiesos užmarštį, nežinojimą: pašalinę tamsybes, kaip migla trukdančias mums matyti, kontempliuokime tikrąjį Dievą <...>; nes virš mūsų, palaidotų tamsybėse ir įkalintų mirties šešėlyje, iš dangaus suspindo šviesa, skaistesnė už saulę ir saldesnė už gyvenimą čia, žemėje“ (Protreptikós 113, 2–114, 1). Amen.