Brangūs broliai ir seserys!

„Paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus“ (1 Kor 5, 7). Toks šią dieną nuaidi šventojo Pauliaus šūksnis, kurį girdėjome antrajame skaitinyje, paimtame iš Pirmojo laiško korintiečiams. Tai tekstas, atsiradęs praėjus vos dvidešimčiai metų po Jėzaus mirties bei prisikėlimo ir – Pauliui tipišku būdu – įstabiai apibendrinantis krikščioniškosios naujybės suvokimą. Pagrindinis išganymo istorijos simbolis – velykinis avinėlis – čia sutapatinamas su Jėzumi, kuris irgi vadinamas „mūsų velykiniu Avinėliu“. Žydų Pascha, išlaisvinimo iš Egipto vergijos atminimas, pagal Mozės įstatymą numatė kasmetinį avinėlių aukojimo ritualą, kiekvienai šeimai paaukojant po avinėlį. Kentėdamas ir mirdamas Jėzus apsireiškia kaip Dievo Avinėlis, „paaukojamas“ ant kryžiaus, kad panaikintų pasaulio nuodėmes. Jis nužudomas kaip tik tą valandą, kai šventykloje paprastai aukojami avinėliai. Šiai aukai jis pats užbėgo už akių jau per Paskutinę vakarienę, kai vietoje žydų Paschos ritualinio maisto ir ritualinio gėrimo duonos ir vyno ženklu pasiūlė pats save. Tad galime drąsiai sakyti, kad Jėzus įgyvendino senosios Paschos tradiciją ir pavertė ją savo paties Pascha.

Remiantis šia nauja Paschos šventės reikšme, suprantamas tampa ir Pauliaus pateikiamas „neraugintos duonos“ aiškinimas. Apaštalas turi prieš akis seną žydų paprotį Paschos proga iš namų išmesti kiekvieną, kad ir kokį mažą, raugintos duonos likutį. Tai, viena vertus, priminė, kas protėviams nutiko bėgant iš Egipto: skubėdami palikti šalį, jie tepasiėmė neraugintos duonos paplotėlius. Tačiau sykiu „nerauginta duona“ buvo apsivalymo simbolis: atsikratoma to, kas sena, kad padarytum vietos tam, kas nauja. Pasak šventojo Pauliaus, naujasis „Išėjimas“, Jėzaus perėjimas iš mirties į amžinąjį gyvenimą, šiai senai tradicijai suteikia naują prasmę. O kadangi Kristus paaukojo save už mus kaip tikrasis Avinėlis, mes, jo mokiniai, – jo dėka ir per jį – galime ir turime būti „nauju maišymu“, „nerauginta duona“, išlaisvinta iš visų nuodėmės senojo raugo likučių – be blogybės ir nedorumo savo širdyje!

„Tad švęskime šventes <...> su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona.“ Šis šventojo Pauliaus paraginimas, kuriuo užbaigiamas trumpas, ką tik paskelbtas skaitinys, Pauliaus metų kontekste nuskamba dar galingiau. Brangūs broliai ir seserys, atsiliepkime į apaštalo paraginimą, atverkime mirusiam ir prisikėlusiam Kristui savo vidų, kad jis mus atnaujintų, išmestų iš mūsų širdies nuodėmės bei mirties nuodus ir įlietų Šventosios Dvasios gyvybę teikiančių syvų – dieviškąjį ir amžinąjį gyvenimą. Velykų sekvencijoje, tarsi atsakydami į apaštalo žodžius, giedame: „Scimus Christum surrexisse a mortuis vere – Žinome Kristų tikrai prisikėlus.“ Taip! Būtent tai yra mūsų tikėjimo išpažinimo pamatinis branduolys, mus visus vienijantis pergalės šūksnis. O jei Jėzus prisikėlė, jei, vadinasi, jis gyvas, tai kas gali mus nuo jo atskirti? Kas gali atimti iš mūsų jo meilę, įveikusią neapykantą ir nugalėjusią mirtį?

Velykų žinia džiugia giesme Aleliuja skrieja per visą pasaulį. Giedokime ją lūpomis, giedokime ją pirmiausia širdimi ir gyvenimu, „nerauginta“, t. y. paprasta, nuolankia, gyvensena, gausiai duodančia gerų darbų. „Surrexit Christus spes mea: / precedet vos in Galileam – Mano viltis, Kristus, prisikėlė, jis eina pirma jūsų į Galilėją.“ Prisikėlusysis eina pirma mūsų ir lydi mus pasaulio keliuose. Jis yra mūsų viltis, tikroji pasaulio ramybė. Amen!