Brangūs kunigai ir diakonai, Romos vyskupijoje atliekantys savo pastoracinę tarnystę, džiaugiuosi, kad galiu susitikti su jumis pradėdamas vyskupo tarnybą šioje „meile pirmaujančioje“ Bažnyčioje. Su meile sveikinu kardinolą vikarą ir dėkoju jam už mielus man skirtus žodžius, taip pat sveikinu generalvikaro pavaduotoją ir vyskupus augziliarus. Draugiškai sveikinu kiekvieną jūsų šio pirmojo susitikimo proga ir noriu išreikšti jums savo dėkingumą už kasdienines pastangas Viešpaties vynuogyne.

Ypatinga tikėjimo patirtis, išgyventa mūsų mylimojo popiežiaus Jono Pauliaus II mirties proga, parodė Romos Bažnyčią esant giliai vieningą, gyvybingą ir uolią – visa tai yra taip pat jūsų maldų bei apaštalavimo vaisius. Taigi nuolankiai atsidavę mūsų vieninteliam Viešpačiui Jėzui Kristui, galime ir privalome bendrai ugdyti tą mūsų Romos Bažnyčios, autentiškai tarnaujančios seseriškosioms Bažnyčioms visame pasaulyje, „pavyzdingumą”. Neatsiejamas ryšys tarp romanum ir petrinum numano ir iš tikrųjų reikalauja, kad Romos Bažnyčia dalyvautų savo vyskupo visuotiniuose sielovadiniuose reikaluose. Atsakomybė dėl šio dalyvavimo ypatingu būdu tenka jums, mieli kunigai ir diakonai, kurie susivieniję su vyskupu sakramentiniu ryšiu tapote jo vertingais bendradarbiais. Todėl aš tikiuosi jūsų maldos, jūsų priėmimo ir jūsų atsidavimo, kad mūsų mylima vyskupija vis didžiadvasiškiau galėtų atsiliepti į Viešpaties jai patikėtą pašaukimą. Savo ruožtu patikinu jus, kad, nepaisant mano ribotumų, galite būti tikri dėl mano nuoširdžios tėviškos jums visiems skirtos meilės.

Brangūs kunigai, jūsų gyvenimo ir pastoracinės tarnystės kokybė rodo, kad šioje vyskupijoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulyje, mes jau įveikėme tapatybės krizės laikotarpį, kėlusį susirūpinimą daugeliui kunigų. Tačiau vis dar lieka „dvasinės dykumos“ priežastys, slegiančios šiandienos žmoniją, jos grasina taip pat Bažnyčiai, gyvuojančiai šioje žmonijoje. Kaipgi nenuogąstauti, jei jos kelia pavojų ir kunigų gyvenimui?

Todėl nėra kito kelio, tik vėl iš naujo grįžti prie kunigystės šaknų. Šios šaknys, kaip žinome, yra vienintelės – mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jis yra tas, kurį siuntė Tėvas, jis yra kertinis akmuo (plg. 1 Pt 2, 7). Per jį, per jo mirties ir prisikėlimo slėpinį, ateina Dangaus karalystė ir įvyksta žmonijos išganymas. Tačiau Jėzus neturi nieko, kas priklausytų tik jam; jis visiškai priklauso Tėvui ir egzistuoja dėl Tėvo. Todėl Jėzus sako, kad jo mokslas nėra jo, bet kyla iš jį atsiuntusiojo (plg. Jn 7, 16). Sūnus nieko negali daryti iš savęs (plg. Jn 5, 19. 30).

Mieli bičiuliai, tai yra tikroji mūsų kunigystės esmė. Iš tikrųjų visa, kas sudaro mūsų kunigiškąją tarnystę, negali būti mūsų asmeninių gebėjimų produktas. Tai taikytina tiek sakramentų tvarkymui, tiek ir žodžio tarnystei: esame pasiųsti skelbti ne save pačius ar mūsų asmenines nuomones, bet Kristaus slėpinį ir jame – tikrojo humanizmo mastą. Esame įpareigoti ne sakyti daug žodžių, bet atkartoti ir nešti žinią to vienintelio „Žodžio”, Dievo Žodžio, įsikūnijusio dėl mūsų išganymo. Taigi šie Jėzaus žodžiai tinka taip pat ir mums: „Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs“ (Jn 7, 16). Brangūs Romos kunigai, Viešpats vadina mus draugais, jis daro mus savo draugais, patiki mums save, patiki mums savo kūną Eucharistijoje, jis patiki mums savo Bažnyčią. Todėl turime būti jam tikri draugai, privalome turėti jo nusistatymą, norėti, ko jis nori, ir nenorėti to, ko jis nenori. Pats Jėzus mums sako: „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau”(Jn 15, 14). Tegu tai būna mūsų bendras nutarimas: visiems drauge vykdyti jo šventą valią, kurioje glūdi mūsų laisvė ir mūsų džiaugsmas.

Kadangi mūsų kunigystė įsišaknijusi Kristuje, savo prigimtimi ji yra Bažnyčioje ir skirta Bažnyčiai. Krikščioniškasis tikėjimas nėra grynai dvasinis ir vidinis dalykas, taip pat mūsų ryšys su Kristumi nėra vien subjektyvus ar privatus. Priešingai, šis ryšys yra visiškai konkretus ir bažnytinis. Tarnybinė kunigystė turi konstitutyvų santykį su Kristaus kūnu dėl dvejopos ir neatskiriamos Eucharistijos ir Bažnyčios, eucharistinio Kūno ir bažnytinio Kūno apimties. Todėl mūsų tarnystė yra „amoris officium“ (Šv. Augustinas. In Johannis Evangelium tractatus 123, 5), tai Gerojo Ganytojo, atiduodančio gyvybę už avis, tarnystė (Jn 10, 14–15). Eucharistijos slėpinyje Kristus vis iš naujo dovanoja save, ir būtent Eucharistijoje išmokstame Kristaus meilės, taigi meilės Bažnyčiai. Todėl su jumis, mieli kunigystės broliai, kartoju nepamirštamus Jono Pauliaus II žodžius: „ Šventosios Mišios yra absoliutus viso mano gyvenimo ir kiekvienos jo dienos centras“ (Kalba dekreto Presbyterorum ordinis paskelbimo 30-ųjų metinių proga, 1995 m. spalio 27 d.). Kiekvienas iš mūsų turėtume ištarti šiuos žodžius kaip savo: „Šventosios Mišios yra absoliutus viso mano gyvenimo ir kiekvienos jo dienos centras”. Tuo pačiu būdu klusnumas Kristui, ištaisantis Adomo neklusnumą, įgyvendinamas per bažnytinį klusnumą, kuris kunigui kasdienėje praktikoje visų pirma yra klusnumas savo vyskupui. Bažnyčioje klusnumas nėra kažkas formalaus; tai klusnumas tam, kuris savo ruožtu yra klusnus ir įasmenina klusnųjį Kristų. Visa tai nepanaikina ir nesusilpnina konkrečių klusnumo reikalavimų, bet laiduoja jo teologinę gelmę ir katalikiškąjį alsavimą: per vyskupą paklūstame Kristui ir visai Bažnyčiai, kuriai vyskupas toje vietoje atstovauja.

Jėzus Kristus Šventosios Dvasios galia buvo Tėvo pasiųstas išgelbėti visą žmoniją, o mes, kunigai, sakramento malone galime dalyvauti jo pasiuntinybėje. Apaštalas Paulius rašo: „Dievas <...> davė mums sutaikinimo tarnystę. <...> Taigi Kristaus vietoje einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: ‘Susitaikinkite su Dievu!‘“ (2 Kor 18–20). Taip apaštalas aprašo mūsų kunigiškąją misiją. Todėl prieš konklavą pasakytoje homilijoje aš kalbėjau apie „šventą nerimą”, turintį mus gaivinti, rūpestingai nešti kiekvienam tikėjimo dovaną, dovanoti visiems išganymo dovaną, kuri vienintelė lieka amžina. Tokiame didžiuliame mieste kaip Roma, – kuris, viena vertus, yra prisodrintas tikėjimo, tačiau, kita vertus, jame gyvena daug asmenų, širdimi nepriėmusių tikėjimo skelbimo, – turime būti dar nepalyginamai labiau raginami nerimo nešti žmonėms tą džiaugsmą ir gyvenimo šerdį, teikiančią jam prasmę bei kryptį. Brangūs broliai, Romos kunigai, prisikėlęs Kristus kviečia mus būti jo liudytojais ir suteikia mums savo Dvasios galybės, kad galėtume iš tikrųjų būti tokie. Todėl svarbu pasilikti kartu su juo (plg. Mk 3, 14; Apd 1, 21–23). Pirmajame „munus apostolicum“ aprašyme Morkaus evangelijos trečiajame skyriuje nusakoma, ko Viešpats reikalauja iš apaštalo: likti kartu su juo ir būti pasirengusiam pasiuntinybei. Abu šie dalykai eina drauge, ir vien pasilikdami su juo mes taip pat visuomet judame su Evangelija kitų link. Taigi iš esmės svarbu likti su juo. Taip pažadinamas mūsų nerimas, leidžiantis kitiems perteikti tikėjimo jėgą ir džiaugsmą, liudyti visu savo gyvenimu, o ne vien keliais žodžiais. Mums skirti apaštalo Pauliaus žodžiai: „kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos! <...> Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. <...> Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Kor 9, 16–22). Šie žodžiai yra apaštalo autoportretas, jais apibūdinamas ir kiekvienas kunigas. Tapimas „visiems viskuo“ pasireiškia kasdienos gyvenime rodant dėmesį kiekvienam žmogui ar šeimai; jūs, Romos kunigai, šiuo atžvilgiu turite gilią tradiciją – sakau tai su tvirtu įsitikinimu – ir gerbiate ją taip pat šiandien, nors miestas labai išsiplėtė ir pasikeitė. Kaip visi gerai žinote, lemtingai svarbu, kad artumas ir dėmesys visiems visuomet būtų skiriami Kristaus vardu ir nuolat vestų jo link.

Žinoma, toks artumas ir angažavimasis kiekvienam iš jūsų – ir mūsų – asmeniškai kainuoja laiko, rūpesčio, energijos sąnaudų. Pažįstu jūsų kasdienius vargus ir noriu jums padėkoti Viešpaties vardu. Tačiau taip pat noriu kiek galėdamas jums padėti nepalūžti šių vargų akivaizdoje. Tam, kad būtų galima atsispirti ir net bręsti kaip asmenims ir kaip kunigams, pirmiausia esmingai svarbi artima bendrystė su Kristumi, kurio maistas buvo vykdyti Tėvo valią (plg. Jn 4, 34); visa, ką darome, darome bendrystėje su juo ir taip vis iš naujo randame gyvenimo vienovę išsiblaškymuose, kuriuos lemia įvairi kasdienė veikla. Iš Viešpaties Jėzaus Kristaus, pasiaukojusio vykdant Tėvo valią, be kita ko, mokykimės kunigiškosios askezės meno, kuris reikalingas taip pat šiandien. Tai neturėtų būti papildoma našta, greta pastoracinės veiklos dar labiau apsunkinanti mūsų dieną. Priešingai, pačioje veikloje turime išmokti pranokti save, palikti savo gyvenimą ir dovanoti jį. Tačiau kad visa tai iš tikrųjų mumyse įvyktų, kad mūsų veikimas taptų askeze ir atsidavimu, kad tai neliktų vien troškimu, mums, be abejo, reikia momentų pasistiprinti, taip pat reikia kūno jėgų, bet pirmiausia – laiko maldai ir meditacijai, kad vėl galėtume grįžti į save ir kad rastume savyje Viešpatį. Praleisti laiką meldžiantis Dievo artumoje yra tikras pastoracinis prioritetas; tai nėra priedas prie sielovados darbo; buvimas Viešpaties akivaizdoje yra pastoracinis prioritetas, galiausiai apsvarsčius, visų svarbiausias. Tai mums konkrečiausiai ir iškiliausiai parodė Jonas Paulius II visomis savo gyvenimo bei tarnystės aplinkybėmis.

Mieli kunigai, niekuomet nebus perdėta akcentuoti, koks pamatinis ir lemiamas yra mūsų atliepas į šventumo kvietimą. Tai nėra vien sąlyga to, kad mūsų asmeninis apaštalavimas neštų vaisių, bet taip pat – ir bendriau – kad Bažnyčios veidas atspindėtų Kristaus šviesą (plg. Lumen gentium, 1) ir kad žmonės būtų vedami pažinti ir garbinti Viešpatį. Pirmiausia patys turime priimti apaštalo Pauliaus prašymą susitaikinti su Dievu (plg. 2 Kor 5, 20), nuoširdžiai, drąsiai ir ryžtingai prašydami Viešpaties atitolinti nuo mūsų viską, kas mus nuo jo skiria ir prieštarauja mūsų gautai pasiuntinybei. Esame tikri, kad Viešpats yra gailestingas ir moka mus išklausyti.

Mano, kaip Romos vyskupo, tarnystė seka mano pirmtakų pėdomis, ypač priimant brangų Jono Pauliaus II palikimą: brangūs kunigai ir diakonai, su giedru pasitikėjimu drauge ženkime šiuo keliu. Stengsimės ir toliau ugdyti bendrystę didžiulėje diecezinės Bažnyčios šeimoje ir bendradarbiauti plėtodami misijnę mūsų darbo kryptį pagal pagrindines Romos sinodo gaires; ypač sėkminga šio sinodo įgyvendinimo patirtis buvo Miesto misija. Roma yra labai didelė vyskupija, iš tikrųjų labai ypatinga dėl to visuotinio rūpinimosi, kurį Viešpats patikėjo jos vyskupui. Brangūs kunigai, todėl jūsų ryšys su diecezijos vyskupu, kuris esu aš, deja, negali turėti tokio pat kasdienio netarpiškumo, kokio aš norėčiau, ir kuris būtų įmanomas kitose situacijose. Per kardinolo vikaro ir vyskupų augziliarų, kuriems noriu išreikšti savo didžiulį dėkingumą, darbą man vis dėlto įmanoma būti konkrečiai arti kiekvieno iš jūsų džiaugsmuose ir sunkumuose, lydinčiuose kiekvieno kunigo kelią. Visų pirma noriu jus patikinti dėl giliausio ir lemiamo artumo, siejančio vyskupą su savo kunigais ir diakonais kasdienėje maldoje. Būkite tikri, kad Romos dvasininkija iš tikrųjų ypatingu būdu yra mano maldoje. Esame artimi tikėjimu bei meile Kristui ir pasitikėjimu Marija, Aukščiausiojo Kunigo Motina. Tas giedrumas ir pasitikėjimas, kurio reikalingumą visi jaučiame tiek apaštališkajam darbui, tiek asmeniniam gyvenimui, kyla būtent iš mūsų vienybės su Kristumi ir su Mergele Marija.

Brangūs kunigai ir diakonai, tai keletas tų minčių, kurias norėjau pateikti jūsų dėmesiui. Prieš suteikdamas jums galimybę tarti žodį, užduoti klausimų ir pasidalyti apmąstymais, turiu pranešti labai džiaugsmingą naujieną. Šiandien gavome pranešimą, parašytą Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto kardinolo Saraiva Martinso ir šios kongregacijos sekretoriaus arkivyskupo Novako.

Šventasis Tėvas perskaitė lotynišką tekstą dėl paankstinto popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikacijos ir kanonizacijos bylos pradėjimo:

Instante Em.mo ac Rev.mo Domino D. Camillo S.R.E. Cardinali Ruini, Vicario Generali Suae Sanctitatis pro Dioecesi Romana, Summus Pontifex BENEDICTUS XVI, attentis peculiaribus expositis adiunctis, in audentia eidem Cardinali Vicario Generali die 28 mensis Aprilis huius anni 2005 concessa, dispensavit a tempore quinque annorum exspectationis post mortem Servi Dei Ioannis Pauli II (Caroli Wojtyla), Summi Pontificis, ita ut causa Beatificationis et Canonizationis eiusdem Servi Dei statim incipi posset. Contrariis non obstantibus quibuslibet.

Datum Romae, ex aedibus huius Congregationis de Causis Sanctorum, die 9 mensis Maii A.D. 2005.

Iosephus Card. Saraiva Martins
Praefectus

Eduardus Nowak
Archiepiscopus tit. Lunensis
a Secretis