Brangūs broliai ir seserys!

Su džiaugsmu priėmiau kvietimą pradėti šį diecezinį kongresą savo apmąstymais – pirmiausia todėl, kad tai man teikia galimybę su jumis susitikti, tiesiogiai bendrauti, taip pat todėl, kad tai leidžia man padėti jums giliau apmąstyti pastoracinio kelio, kuriuo eina Romos Bažnyčia, prasmę ir tikslą.

Su meile sveikinu kiekvieną iš jūsų, vyskupai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės, ir ypač jus, pasauliečiai ir šeimos, kurie sąmoningai prisiimate krikščioniškojo įsipareigojimo bei liudijimo užduotis, kylančias iš Krikšto sakramento, – o susituokusiems ir Santuokos sakramento – šaknų. Nuoširdžiai dėkoju kardinolui vikarui ir sutuoktiniams Luca ir Adriana Pasquale už žodžius, pasakytus man jūsų vardu.

Šis kongresas ir pastoraciniai metai – jiems kongresas pateiks gaires – yra naujas pastangų etapas, kurį Romos Bažnyčia, remdamasi dieceziniu sinodu, pradėjo Didžiajam 2000 metų jubiliejui pasirengti skirta piliečių misija, taip branginta mūsų mylimojo popiežiaus Jono Pauliaus II. Šiai misijai buvo mobilizuota visa mūsų vyskupija – parapijos, pašvęstojo gyvenimo bendruomenės, sąjūdžiai, – misijai, skirtai ne tik Romos žmonėms, bet ir tam, kad būtume „misionieriaujanti Dievo tauta”, įgyvendinanti išmintingus Jono Pauliaus II žodžius: „Parapija, ieškok savęs ir atrask save už savęs“ ten, kur gyvena žmonės. Šios piliečių misijos metu daugybė tūkstančių Romos krikščionių, daugiausia pasauliečių, tapo misionieriais, nešusiais tikėjimo žodį pirmiausia įvairiuose miesto kvartaluose gyvenančioms šeimoms, o vėliau į įvairias darbo vietas, ligonines, mokyklas bei universitetus, kultūros ir laisvalaikio erdves.

Pasibaigus Šventiesiems metams, mano mylimasis pirmtakas prašė nenutraukti šių pastangų ir neiššvaistyti pabudintos apaštalavimo energijos bei surinktų malonės vaisių. Todėl nuo 2001 m. vyskupijos pagrindinė pastoracinė kryptis buvo padaryti misiją nuolatinę suteikiant ryškesnį misijinį pobūdį parapijų ir kitų bažnytinių struktūrų gyvenimui bei veiklai. Pirmiausia noriu jums pasakyti, kad tokį pasirinkimą ketinu visiškai patvirtinti: jis yra vis būtinesnis ir neturi alternatyvos socialinėje bei kultūrinėje aplinkoje, kur veikia daug jėgų, linkstančių atitolinti mus nuo tikėjimo ir krikščioniškojo gyvenimo.

Jau dveji metai Romos Bažnyčios misijinis įsipareigojimas sutelktas daugiausia į šeimą – ne tik dėl to, kad ši pamatinė žmogiškoji tikrovė šiandien patiria daugybę sunkumų bei grėsmių ir todėl jaučia ypatingą evangelizacijos bei konkrečios paramos poreikį, bet ir dėl to, kad krikščioniškosioms šeimoms tenka esminis vaidmuo mokant tikėjimo, statydinant Bažnyčią kaip bendrystę bei ugdant jos gebėjimą misionieriškai veikti įvairiausiose gyvenimo situacijose, taip pat būti kultūros ir socialinio gyvenimo raugu krikščioniškąja prasme. Šia linkme žengsime ir artimiausiais pastoraciniais metais, todėl ir mūsų kongresas skirtas temai „Šeima ir krikščionių bendruomenė: asmens ugdymas ir tikėjimo perteikimas”.

Tai, kuo derėtų remtis stengiantis suvokti šeimos misiją krikščionių bendruomenėje ir jos užduotis ugdant asmenis bei perteikiant tikėjimą, visada išlieka santuokai ir šeimai Dievo, Kūrėjo ir Gelbėtojo, plane tenkanti reikšmė. Tokia bus šių mano popietinių apmąstymų, paremtų apaštališkojo paraginimo Familiaris consortio (II dalis, 12–16), esmė.

Antropologinis šeimos pagrindas

Santuoka ir šeima nėra atsitiktinis sociologinis konstruktas, ypatingų istorinių bei ekonominių situacijų vaisius. Priešingai, vyro ir moters teisingo santykio klausimas suleidęs šaknis į giliausią žmogaus esmę ir gali būti atsakytas tiktai ja remiantis. Jis negali būti atskirtas nuo žmogaus visada seno ir visada naujo klausimo: kas aš esu? O šis klausimas, savo ruožtu, negali būti atskirtas nuo Dievo klausimo: ar yra Dievas? Ir: kas yra Dievas? Koks iš tikrųjų yra jo veidas? Biblijos atsakymas į šiuos du klausimus yra vieningas ir nuoseklus: žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, o pats Dievas yra meilė. Todėl pašaukimas mylėti yra tai, kas žmogų padaro autentišku Dievo paveikslu: jis tampa panašus į Dievą tiek, kiek tampa tuo, kuris myli.

Iš šio pamatinio Dievo ir žmogaus ryšio kyla kitas – neišardomas dvasios ir kūno ryšys: žmogus iš tiesų yra siela, kuri reiškiasi kūne, ir kūnas, kurį gaivina nemirtinga dvasia. Todėl vyro ir moters kūnas turi, taip sakant, teologinį pobūdį, tai nėra tiesiog kūnas ir tai, kas žmoguje biologiška, nėra vien biologiška, bet yra mūsų žmogiškumo išraiška bei realizacija. Panašiai ir žmogaus lytiškumas nėra kažkas, kas būtų šalia mūsų kaip asmens būties, bet yra jos dalis. Lytiškumas įprasminamas tik tada, kai integruojamas į asmenį.

Taip iš dviejų ryšių – žmogaus su Dievu ir žmoguje kūno su dvasia – randasi trečias ryšys – žmogaus ir institucijos. Žmogaus visetas aprėpia laiko matmenį, ir žmogaus „taip“ visada peržengia dabarties momentą: jo vidujybėje „taip“ reiškia „visada”, sudaro ištikimybės erdvę. Tik jo viduje gali augti tas tikėjimas, kuris teikia ateitį ir leidžia vaikams, meilės vaisiams, tikėti žmogumi. Tad „taip“ laisvė atsiskleidžia kaip laisvė, gebanti prisiimti tai, kas neatšaukiama: todėl didžiausia laisvės išraiška nėra malonumo vaikymasis, niekada nepriartėjant prie autentiško apsisprendimo; priešingai, tikroji laisvės išraiška yra gebėjimas apsispręsti neatšaukiamam savęs dovanojimui, laisvei, per tai pilnatviškai atrandant save pačią.

Imant konkrečiai, vyro ir moters asmeninis ir abipusis „taip“ atveria erdvę ateičiai, kiekvieno autentiškam žmogiškumui, ir sykiu yra skirtas naujos gyvybės dovanai. Dėl šios priežasties asmeninis „taip“ privalo būti ir viešai atsakingas „taip”, kuriuo sutuoktiniai prisiima viešąją atsakomybę už ištikimybę. Nė vienas iš mūsų nepriklauso vien sau: todėl kiekvienas pašauktas savo giliausiais klodais prisiimti savo viešąją atsakomybę. Todėl santuoka kaip institucija nėra neteisėtas visuomenės ar valdžios kišimasis, tam tikros formos primetimas iš išorės; priešingai, tai vidinis reikalavimas, kylantis iš santuokinės meilės sutarties.

Tuo tarpu įvairios šiandienės santuokos nutraukimo formos, taip pat laisvosios sąjungos ir „bandomosios santuokos”, įskaitant tos pačios lyties asmenų pseudosantuokas, yra anarchinės laisvės, klaidingai laikomos tikruoju žmogaus išlaisvinimu, apraiškos. Tokia pseudolaisvė remiasi kūno subanalinimu, neišvengiamai apimančiu ir žmogaus subanalinimą. Jos prielaida ta, kad žmogus gali daryti su savimi ką nori: tada jo kūnas tampa žmogiškuoju požiūriu antriniu dalyku, kuriuo galima naudotis kaip nori. Libertinizmas, pateikiantis save kaip kūno ir jo vertingumo atradimą, iš tikrųjų yra dualizmas, darantis kūną paniekos vertą, paliekantis jį, taip sakant, už asmens autentiškos būties bei kilnumo ribos.

Santuoka ir šeima išganymo istorijoje

Tiesoje apie žmogų besišaknijanti tiesa apie santuoką bei šeimą buvo įgyvendinta išganymo istorijoje, kurios šerdį sudaro žodžiai: „Dievas myli savo tautą”. Iš tiesų biblinis apreiškimas pirmiausia yra meilės istorijos išraiška, Dievo sandoros su žmonėmis istorija: dėl šios priežasties vyro ir moters meilės bei vienybės santuokos sandoroje istorija galėjo būti Dievo pasirinkta kaip išganymo istorijos simbolis. Nenusakomas faktas, Dievo meilės žmonėms slėpinys, kalbiškai išreiškiamas žodžiais, paimtais iš santuokos ir šeimos žodyno, – tiek teigiamais, tiek neigiamais: Dievo laikymasis savo tautos atžvilgiu apibūdinamas santuokinės meilės kalba, tuo tarpu Izraelio neištikimybė, jo stabmeldystė, įvardijama kaip svetimavimas ir prostitucija.

Naujajame Testamente Dievas savo meilę radikalizuoja taip, kad pats per savo Sūnų tampa mūsų kūno kūnu, tikru žmogumi. Tad Dievo vienybė su žmogumi įgyja savo aukščiausią, negrįžtamą ir galutinę formą. Taip nubrėžiama ir galutinė žmogiškosios meilės, to abipusiško „taip”, kurio neįmanoma atšaukti, forma: ji neprimeta žmogui susvetimėjimo, bet, priešingai, išlaisvina jį iš visų istorijos susvetimėjimų bei grąžina prie kūrinijos tiesos. Todėl sakramentinis pobūdis, kurį santuoka įgyja Kristuje, reiškia tai, jog kūrinijos dovana pakeliama į atpirkimo malonės rangą. Kristaus malonė nepridedama žmogaus prigimčiai iš išorės, ji jos neprievartauja, bet ją išlaisvina ir atkuria, iškeldama aukščiau nei jos pačios ribos. Ir kaip Dievo Sūnaus įsikūnijimo tikroji reikšmė atsiskleidžia ant kryžiaus, lygiai taip autentiška žmogiškoji meilė yra savęs atidavimas: jos negali būti be kryžiaus.

Brangūs broliai ir seserys, šį gilų Dievo ir žmogaus, Dievo meilės ir žmogaus meilės ryšį taip pat patvirtina kai kurios neigiamos tendencijos bei kai kurie neigiami procesai, kurie mus visus slegia. Žmogaus meilės nuvertinimas, autentiško gebėjimo mylėti slopinimas mūsų laikais atrodo veiksmingiausia priemonė Dievui iš žmogaus išginti, pašalinti Dievą iš žmogaus akiračio ir širdies. Tačiau troškimas „išlaisvinti“ gamtą iš Dievo nebeleidžia matyti pačios gamtos, įskaitant žmogaus prigimtį, tikrovės, paversdamas ją funkcijų, kuriomis kaip nori galima disponuoti statydinant vadinamąjį geresnį pasaulį ir laimingesnę žmoniją, visetu.

Vaikai

Savo dieviškąjį modelį, Dievo meilę žmogui, santuoka atspindi ir vaikų prokreacija. Vyro ir moters tėvystės ir motinystės, lygiai kaip kūno ir meilės, negalima apibrėžti biologiniu aspektu: gyvybė pilnatviškai perteikiama tik tada, kai kartu su gimimu dovanojamos meilė ir prasmė, įgalinančios pasakyti „taip“ šiai gyvybei. Turint būtent tai prieš akis, tampa aišku, kaip iš pagrindų giliam vyro ir moters pašaukimui prieštarauja sistemingas susivienijimo užvėrimas gyvybės dovanai ar net negimusios gyvybės užgniaužimas bei manipuliavimas ja.

Vis dėlto nė vienas vyras ir nė viena moteris vieni savo išgalėmis neįstengia tinkamai perteikti gyvybės meilės bei prasmės savo vaikams. Kad būtų galima kam nors pasakyti: „Tavo gyvybė yra gerai, nors ir nežinau tavo ateities”, reikia didesnio autoritetingumo bei įtikinamumo, negu individas gali pats sau suteikti. Krikščionis žino, kad toks autoritetingumas suteiktas didesnei šeimai, Dievo žmonių istorijoje įsteigtai per jo Sūnų ir Šventosios Dvasios dovaną, – Bažnyčiai. Ji patvirtina amžinos ir nesugriaunamos meilės, laiduojančios kiekvieno mūsų gyvybei nuolatinę prasmę, veikimą. Dėl šios priežasties kiekvienos krikščioniškosios šeimos statydinimas vyksta ją palaikančioje ir lydinčioje didesnėje Bažnyčios šeimoje. Ir priešingai, Bažnyčia statydinama šeimų, „nedidelių namų Bažnyčių”, kaip jas vadina Vatikano II Susirinkimas (Lumen gentium, 11; Apostolicam actuositatem, 11), pasinaudodamas sena patristine ištara (Šv. Jonas Auksaburnis. In Genesim serm., VI, 2; VII, 1). Šiuo atžvilgiu apaštališkajame paraginime Familiaris consortio tvirtinama, „jog krikščioniškoji santuoka… yra natūrali vieta, kur žmogaus asmuo įrikiuojamas į didžiąją Bažnyčios šeimą“ (15).

Šeima ir Bažnyčia

Iš viso to išplaukia aiškus padarinys: šeima ir Bažnyčia, konkrečiai, parapijos ir kitos bažnytinės bendruomenės formos, pašauktos artimiausiai bendradarbiauti vykdant pamatinę užduotį, kurią sudaro – vienas nuo kito neatskirtini – asmens ugdymas ir tikėjimo perteikimas. Gerai žinome, jog autentiškas auklėjamasis darbas nėra teisingos teorijos ar mokymo perteikimas. Reikia kažko didesnio ir žmogiškesnio – kasdien išgyvenamo meilei būdingo artumo, kurį tinkamai laiduoti gali pirmiausia šeimos bendruomenė, po to taip pat parapija, sąjūdis ar bažnytinė organizacija, kur sutinkama asmenų, besirūpinančių broliais, pirmiausia vaikais ir jaunuoliais, tačiau kartu ir suaugusiaisiais – pagyvenusiais, ligoniais bei šeimomis, nes Kristuje jiems visiems jie linki gera. Didysis auklėtojų globėjas šv. Jonas Boskas savo dvasiniams vaikams priminė, kad „auklėjimas yra širdies dalykas ir kad Dievas yra vienintelis jos šeimininkas“ (Epistolario, 4, 209).

Auklėjimo pastangų, ypač mokant tikėjimo, kuris yra asmens ugdymo viršūnė ir asmeniui tinkamiausias horizontas, šerdis yra liudytojas: jis tampa atspara atsakant apie gyvenimą palaikančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15) ir yra asmeniškai susijęs su tiesa, kurią siūlo. Negana to, liudytojas rodo ne į save, bet į kažkokį didesnį dalyką ar Asmenį, kurį jis sutiko ir patyrė kaip pasitikėjimo vertą gėrį. Tad kiekvieno auklėtojo ir liudytojo nepranokstamas pavyzdys yra Jėzus Kristus, didysis Tėvo liudytojas, kuris nieko nesakė iš savęs, bet kalbėjo būtent taip, kaip Tėvas jį pamokė (plg. Jn 8, 28).

Būtent todėl asmens krikščioniškojo ugdymo bei tikėjimo perteikimo pagrindą neišvengiamai sudaro malda, draugystė su Kristumi bei Tėvo veido jame kontempliavimas. Tas pat neabejotinai taikytina ir visam mūsų misijiniam įsipareigojimui, pirmiausia mūsų šeimų pastoracijai: Šeima iš Nazareto mūsų šeimoms ir bendruomenėms tepasidaro nuolatinės ir pasitikėjimo kupinos maldos objektu, taip pat gyvenimo pavyzdžiu.

Brangūs broliai ir seserys, ir ypač jūs, brangūs kunigai: žinau, kaip dosniai ir nesavanaudiškai tarnaujate Viešpačiui ir jo Bažnyčiai. Jūsų kasdienės pastangos ugdyti naujųjų kartų tikėjimą, artimai siejant tai su įkrikščioninimo sakramentais, taip pat rengiant santuokai bei palaikant šeimas jų dažnai nelengvame kelyje bei padedant joms vykdyti didžią savo vaikų auklėjimo užduotį, yra pagrindinis nuolatinio Bažnyčios atnaujinimo ir mūsų mylimos Romos socialinio audinio atgaivinimo būdas.

Reliatyvizmo grėsmė

Todėl tęskite tai nesileisdami įbauginami sutinkamų sunkumų. Auklėjimo ryšys savo prigimtimi yra subtilus dalykas: tai visada susiję su kito, kuris švelniai akinamas priimti sprendimą, laisve. Nei tėvai, nei kunigai, nei katechetai, nei kiti auklėtojai negali pamainyti vaiko ar jaunuolio, kuris jų auklėjamas, laisvės. O krikščioniškasis pasiūlymas, kviesdamas tikėti ir atsiversti, laisvės reikalauja iš pagrindų. Itin klastinga kliūtis šiandien auklėjimo pastangoms yra mūsų visuomenėje ir kultūroje masiškai vyraujantis reliatyvizmas, kuris, nieko nepripažindamas galutiniu, vieninteliu matu laiko „aš“ su jo norais ir kuris savo laisvės regimybe tampa kiekvienam kalėjimu. Tokiame reliatyvistiniame horizonte autentiškas auklėjimas neįmanomas: be tiesos šviesos kiekvienas asmuo pasmerktas anksčiau ar vėliau suabejoti savo gyvenimo gerumu ir jį sudarančiais ryšiais, savo įpareigotumo kartu su kitais ką nors bendrai statydinti galiojamumu.

Todėl aišku, jog turime ne tik stengtis įveikti reliatyvizmą mūsų asmens ugdymo darbuose, esame taip pat pašaukti priešintis jo destruktyviam vyravimui visuomenėje ir kultūroje. Dėl šios priežasties šalia Bažnyčios žodžio labai svarbus krikščioniškųjų šeimų liudijimas bei jų viešasis įsipareigojimas vėl patvirtinti žmogaus gyvybės nuo prasidėjimo momento iki natūralios pabaigos neliečiamumą, nepakartojamą bei nepamainomą santuoka grįstos šeimos vertę ir įstatyminių bei administracinių priemonių, kuriomis šeimai būtų padedama vykdyti vaikų gimdymo bei auklėjimo užduotį, esminę mūsų bendrai ateičiai, būtinybę. Už tokį jūsų įsipareigojimą nuoširdžiai jums dėkoju.

Kunigystė ir pašvęstasis gyvenimas

Paskutinė žinia, kurią norėčiau jums patikėti, susijusi su rūpinimusi pašaukimais į kunigystę bei pašvęstąjį gyvenimą: visi žinome, kaip Bažnyčiai to reikia! Kad tokie pašaukimai gimtų ir bręstų, kad pašaukti asmenys laikytų save visada vertais pašaukimo, esminis vaidmuo tenka maldai, kurios niekada neturi stokoti jokioje šeimoje ir krikščionių bendruomenėje. Bet esmingai svarbus taip pat yra kunigų, pašvęstųjų vyrų bei moterų liudijimas gyvenimu, džiaugsmas dėl to, kad buvo pašaukti Viešpaties. Toks pats reikšmingas yra ir pavyzdys, kurį vaikai mato savo šeimose, ir šeimų įsitikinimas, jog vaikų pašaukimai ir joms yra didelė Viešpaties dovana. Kunigystės ir pašvęstojo gyvenimo reikalaujamas mergeliškumo iš meilės Dievui ir broliams pasirinkimas visada yra lydimas krikščioniškosios santuokos branginimo: abi skirtingos ir viena kitą papildančios formos tam tikru būdu daro regimą Dievo sandoros su savo tauta slėpinį.

Brangūs broliai ir seserys, šiuos apmąstymus patikiu kaip indėlį į jūsų darbą šiame kongrese ir vėliau per visus pastoracinius metus. Meldžiu Viešpatį suteikti drąsos ir užsidegimo, kad mūsų Romos Bažnyčia, visos parapijos, pašvęstojo gyvenimo bendruomenės, organizacijos ir sąjūdžiai intensyviau pajustų misijos džiaugsmą bei įsitrauktų į jos pastangas ir per tai kiekviena šeima ir visa krikščionių bendruomenė iš naujo atrastų Viešpaties meilėje raktą, atrakinantį duris į širdį ir įgalinantį autentiškai mokyti tikėjimo bei ugdyti asmenis. Mano meilė bei palaiminimas telydi jus šiandien ir ateityje.