Mieli jaunuoliai!

Keliaudami su slėpiningais išminčiais iš Rytų, dabar pasiekėme vietą, kurią Matas savo evangelijoje mums taip aprašo: „Įžengę į namus (ties kuriais sustojo žvaigždė), pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino“ (Mt 2, 11). Išorinis šių vyrų kelias baigėsi. Jie pasiekė tikslą. Tačiau čia jiems prasideda naujas kelias, vidinė piligrimystė, pakeičianti visą jų gyvenimą. Juk jie šį naują gimusį karalių neabejotinai įsivaizdavo kitaip. Jie buvo sustoję Jeruzalėje ir tenykščio karaliaus teiravosi pažadėtojo gimusio karaliaus. Jie žinojo, kad pasaulis skendi netvarkoje, ir todėl jų širdis buvo nerami. Jie buvo tikri, kad Dievas yra, teisingas ir geras Dievas. Ir jie, matyt, buvo girdėję apie didžiąsias Izraelio pranašų pranašystes, jog ateisiąs karalius, kuris būsiąs kuo artimiausias Dievui ir juo remdamasis sutvarkysiąs pasaulį. Būtent tokio karaliaus jie išsiruošė ieškoti: jie galiausiai ieškojo teisingumo, teisumo, turėjusio ateiti iš Dievo, ir norėjo šiam karaliui patarnauti, parpulti prie jo kojų ir taip patiems pasitarnauti pasaulio atnaujinimui. Jie priklausė tiems „trokštantiems ir alkstantiems teisumo“ (Mt 5, 6). Jie leidosi į piligrimystę akinami tokio troškulio bei alkio – keliavo į teisumą, kurio laukė iš Dievo ir kurio tarnybon patys norėjo stoti.

Nors kiti žmonės, namuose pasilikusieji, laikė juos fantazuotojais ir svajotojais – iš tikrųjų jie buvo realistai ir žinojo, kad pasauliui pakeisti reikalinga galia. Todėl pažadėtojo kūdikio iš pradžių ieškojo tik karaliaus rūmuose. Bet štai dabar jie lenkiasi neturtingų žmonių kūdikiui, o netrukus sužinos, kad Erodas – karalius, kurį jie aplankė, – ims jį persekioti savo galia ir šeimai teliks bėgti į tremtį. Naujasis karalius, kurį jie garbino, buvo visiškai kitoks, negu jie tikėjosi. Jiems teko suvokti, kad Dievas yra visiškai kitoks, negu mes jį paprastai įsivaizduojame. Dabar prasidėjo jų vidinė kelionė, prasidėjo tą akimirksnį, kai jie prieš kūdikį parpuolė ant žemės ir pripažino jį kaip pažadėtąjį karalių. Tačiau šiuos džiugius gestus jie pirma turėjo pavyti vidumi.

Jie turėjo pakeisti savąjį galios, Dievo ir žmogaus supratimą ir per tai pasikeisti patys. Dabar jie pamatė: Dievo galia yra kitokia negu pasaulio galingųjų galia. Dievo veikimo būdas yra kitoks negu tas, kurį mes išsigalvojame ir norėtume jam priskirti. Dievas šiame pasaulyje nekonkuruoja su pasaulietinėmis galios formomis. Jis nerikiuoja savo pulkų prieš kitus pulkus. Nepasiunčia Jėzui Alyvų kalne į pagalbą dvylika legionų angelų (plg. Mt 26, 53). Garsiai besigiriančiai šio pasaulio galiai jis priešpriešina beginklę meilės galią, kuri ant kryžiaus – ir vėliau nuolatos istorijoje – pralaimi ir kartu yra tai, kas nauja, dieviška, kas priešinasi neteisingumui ir artina Dievo karalystę. Dievas yra kitoks – štai ką jie dabar įžiūri. O tai reiškia, jog jie dabar patys tampa kitokie, turi išmokti Dievo elgesio.

Jie atėjo stoti šio karaliaus tarnybon, pakreipti savo karalystę pagal jo karalystės pavyzdį. Tokia buvo jų pagarbą išreiškiančių judesių, jų pagarbinimo prasmė. Prie to priklausė ir dovanos – auksas, smilkalai, mira, dovanos, kurios būdavo dovanojamos dieviškuoju laikomam karaliui. Garbinimas turi turinį ir pastarajam priklauso taip pat dovana. Vyrai iš Rytų žengė visiškai teisingu keliu, pagarbinimo mostu norėdami pripažinti šį kūdikį kaip karalių, kuriam jie ketino tarnauti savo galia bei galimybėmis. Tarnaudami jam ir paskui jį sekdami jie norėjo tarnauti teisingumo, gėrio pasaulyje reikalui. Ir čia jie buvo teisūs. Bet dabar suvokia, jog tai negali vykti tiesiog dalijant įsakymus nuo sostų. Dabar jie suvokia, jog turi atiduoti patys save – šis karalius reikalauja ne mažesnės dovanos. Dabar suvokia, kad jų gyvenimą turi ženklinti būdas, kuriuo Dievas vykdo galią ir kuriuo pats būva: jie turi tapti tiesos, teisingumo, gerumo, atleidimo, gailestingumo žmonėmis. Jie daugiau nebeklaus: ką tai man duos? Dabar turės klausti: kuo turėčiau pasitarnauti Dievo buvimui pasaulyje? Jie turi mokytis save prarasti ir būtent per tai save atrasti. Išvykdami iš Betliejaus, jie turi nenuklysti nuo tikrojo karaliaus pėdsakų, turi sekti Jėzumi.

Mieli bičiuliai, paklauskime, ką visa tai reiškia mums. Juk tai, ką pasakėme apie Dievo kitoniškumą, turintį lemti mūsų gyvenimo būdą, skamba gražiai, tačiau lieka blyšku ir neapibrėžta. Todėl Dievas mums padovanojo pavyzdžių. Išminčiai iš Rytų šalies tėra pirmieji ilgoje procesijoje žmonių, savo gyvenimu besidairiusių Dievo žvaigždės, ieškojusių mums, žmonėms, artimo ir kelią rodančio Dievo. Tai didelis būrys šventųjų, žinomų ir nežinomų, kuriais Viešpats istorijos tėkmėje atversdavo ir atverčia Evangeliją. Jų gyvenime it didžiuliame paveikslų albume atsiskleidžia Evangelijos turtingumas. Jie yra Dievo švytintis pėdsakas, jo paties nubrėžtas ir brėžiamas per istoriją. Mano garbingasis pirmtakas popiežius Jonas Paulius II paskelbė palaimintaisiais bei šventaisiais didelį būrį praeities ir nesenų laikų žmonių. Šiomis asmenybėmis jis norėjo parodyti, kaip būnama krikščionimi, kaip gyvenama teisingai – pagal Dievą. Palaimintieji ir šventieji buvo žmonės, kurie neieškojo beatodairiškai savo laimės, bet tiesiog norėjo save dovanoti, nes jie buvo perverti Jėzaus Kristaus šviesos. Taip jie mums rodo, kaip tapti laimingam, kaip būvama žmogumi. Istorijos vingiuose jie buvo tikri atnaujintojai, išvilkdavę istoriją iš tamsių slėnių, į kuriuos jai vis gresia nugrimzti, ir įnešdavę į ją tiek daug šviesos, jog galima, nors galbūt ir skausmingai, pritarti Dievo žodžiui, pasakytam kuriamojo darbo pabaigoje: tai yra gera. Prisiminkime tokias asmenybes kaip šventasis Benediktas, Pranciškus Asyžietis, Teresė Avilietė, Ignacas Lojola, Karlas Boromėjus, XIX a. vienuolijų steigėjus, suteikusius širdį socialiniam sąjūdžiui arba mūsų laikų šventuosius – Maximilianą Kolbę, Edith Stein, Motiną Teresę, tėvą Pijų. Žvelgdami į šias asmenybes mokomės, ką reiškia „garbinti“ ir ką reiškia gyventi pagal Betliejaus kūdikio kriterijus, Jėzaus Kristaus ir paties Dievo kriterijus.

Sakėme, jog šventieji yra tikrieji reformuotojai. Dabar norėčiau pasakyti radikaliau: tik iš šventųjų, tik iš Dievo kyla tikroji revoliucija, pamatinis pasaulio pokytis. Praėjusiame šimtmetyje išgyvenome revoliucijas, kurias vienijo programa, raginusi nebelaukti Dievo, bet patiems į rankas paimti pasaulio sąrangos reikalą. Ir matėme, kad tada absoliučiu matu pasirenkama žmogiška, partinė pozicija. Absoliutinimas to, kas yra ne absoliutu, bet reliatyvu, yra totalitarizmas. Žmogaus tai neišlaisvina, bet jį paniekina ir pavergia. Ne ideologijos gelbėja pasaulį, bet vien atsigręžimas į gyvąjį Dievą, kuris yra mūsų Kūrėjas, mūsų laisvės laidas, tikrojo gėrio ir tikrosios tiesos laidas. Tikroji revoliucija yra tiktai radikalus atsigręžimas į Dievą, kuris yra to, kas teisu, matas ir kartu amžinoji meilė. Ir kas dar galėtų mus išgelbėti, jei ne meilė?

Mieli bičiuliai! Leiskite pridurti tik dar dvi glaustas mintis. Apie Dievą kalba daug kas; Dievo vardu mokoma neapykantos ir vykdomas smurtas. Todėl svarbu atrasti tikrąjį Dievo veidą. Išminčiai iš Rytų jį surado, nusilenkdami kūdikiui Betliejuje. „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“, – sakė Jėzus Pilypui (Jn 14, 9). Jėzuje Kristuje, kuris už mus leido perverti savo širdį, mums pasirodė tikrasis Dievo veidas. Juo sekame su dideliu būriu tų, kurie ėjo pirma mūsų. Tada einame teisingu keliu.

Tai reiškia, kad nesusikuriame privataus Dievo ir privataus Jėzaus, bet tikime Jėzų, lenkiamės Jėzui, kurį mums rodo Šventasis Raštas ir kuris didžiojoje tikinčiųjų, kuriuos vadiname Bažnyčia, procesijoje rodosi mums kaip gyvas, kaip visada su mumis ir kartu visada pirma mūsų. Bažnyčią galima labai kritikuoti. Mes tą žinome, ir Viešpats mums yra pasakęs: ji yra tinklas su geromis ir blogomis žuvimis, dirva su kviečiais ir piktžolėmis. Popiežius Jonas Paulius II, kuris mums daugeliu palaimintųjų bei šventųjų atskleidė tikrąjį Bažnyčios veidą, taip pat yra prašęs atleisti už tai, ką bloga istorijoje darbu ir žodžiu yra padarę Bažnyčios žmonės. Tad jis laiko mums prieš akis veidrodį bei akina su visais mūsų trūkumais bei silpnybėmis įsirikiuoti į šventųjų procesiją, kurią pradėjo Rytų išminčiai. Iš esmės tai, kad Bažnyčioje yra ir piktžolių, kartu ir guodžia: nepaisydami visų mūsų trūkumų, galime tikėtis vis dar seką Jėzumi, kuris pašaukė būtent nusidėjėlius. Bažnyčia yra kaip žmogiška šeima ir kartu ji yra didžiulė Dievo šeima, klojanti bendrystės ir vienybės erdvę per žemynus, kultūras ir tautas. Todėl džiaugiamės, jog šiai didelei šeimai priklausome; kad turime brolių bei seserų ir draugų visame pasaulyje. Čia, Kelne, išgyvename, kaip puiku priklausyti pasaulinei šeimai, aprėpiančiai dangų ir žemę, praeitį, dabartį ir ateitį bei visas žemės dalis. Šioje didelėje kelionės bendrystėje žengiame kartu su Kristumi, žengiame su žvaigžde, apšviečiančia istoriją.

„Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino“ (Mt 2, 11). Mieli bičiuliai – tai nėra tolima, seniai praėjusi istorija. Tai – dabartis. Čia, Šventojoje Ostijoje, JIS yra prieš mus ir tarp mūsų. Kaip ir anuomet, jis slėpiningai apsigaubęs šventąja tyla ir, kaip ir anuomet, būtent taip apreiškia tikrąjį Dievo veidą. Jis už mus tapo kviečio grūdu, krintančiu į žemę bei mirštančiu ir duodančiu vaisių iki laikų pabaigos (plg. Jn 12, 24). Jis yra čia, kaip ir anuomet Betliejuje. Jis kviečia mus į vidinę kelionę, kuri yra garbinimas. Leiskimės dabar šiuo vidiniu keliu ir prašykime, kad jis mus vestų. Amen.