(Ištraukos)

<...> Dogminė konstitucija Dei Verbum, kurios rengimo darbus mačiau tiesiogiai, nes kaip jaunas teologas asmeniškai dalyvavau ją lydinčiose gyvose diskusijose, pradedama reikšmingu sakiniu: „Dei Verbum religiose audiens et fidenter proclamans, Sacrosanctus Synodus...“ – „Pagarbiai išklausydamas ir su pasitikėjimu skelbdamas Dievo žodį, Šventasis Sinodas...“. Šiais žodžiais Susirinkimas atkreipia dėmesį į esminį Bažnyčios aspektą: ji yra Dievo žodžio besiklausanti ir jį skelbianti bendruomenė. Bažnyčia gyvena ne savimi, bet Evangelija ir iš Evangelijos vis iš naujo semia gairių savo kelyje. Tokią nuorodą turėtų įsiminti bei sau taikyti kiekvienas krikščionis: tiktai tas, kuris pirma klausosi Dievo žodžio, galės vėliau jį ir skelbti. Juk jis turi mokyti ne savo, bet Dievo išminties, kuri pasauliui dažnai atrodo kvailystė (plg. 1 Kor 1, 23).

Bažnyčia gerai žino, kad Kristus gyvena šventuosiuose Raštuose. Būtent todėl ji – kaip pabrėžiama konstitucijoje – visuomet gerbė šventuosius Raštus taip, kaip ir patį Viešpaties kūną (plg. Dei Verbum, 21). Atsižvelgdamas į tai, šventasis Jeronimas vienoje Susirinkimo dokumente perteiktoje citatoje pagrįstai tikina: nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus (plg. Dei Verbum, 25). Bažnyčia ir Dievo žodis vienas nuo kito neatskiriami.

Bažnyčia gyva Dievo žodžiu, o Dievo žodis skamba Bažnyčioje, jos mokyme ir jos visame gyvenime (plg. Dei Verbum, 8). Todėl apaštalas Petras primena mums, „kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Pt 1, 20).

Esame Dievui dėkingi, jog pastaruoju metu – taip pat ir dogminės konstitucijos Dei Verbum suteikto impulso dėka – imta labiau vertinti pamatinę Dievo žodžio reikšmę. Tuo remtasi atnaujinant Bažnyčios gyvenimą, pirmiausia skelbimo, katechezės, teologijos, dvasingumo ir ekumenizmo srityse. Bažnyčia turi nuolatos atsinaujinti bei atjaunėti, o šiam tikslui siekti pirmutinė priemonė yra nesenstantis bei neišsenkantis Dievo žodis. Juk Dievo žodis per Šventąją Dvasią mus visada veda į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13).

Čia pirmiausia norėčiau priminti bei rekomenduoti seną Lectio divina tradiciją: maldos lydimas įdėmus Šventojo Rašto skaitymas veda į intymų pokalbį, kai skaitant išgirstama kalbant Dievą ir į tai atsiliepiama malda, širdžiai patikliai atsiveriant (plg. Dei Verbum, 25). Esu įsitikinęs, jog tokia praktika, veiksmingai skatinama, gali dovanoti Bažnyčiai naują dvasinį pavasarį. Todėl Lectio divina ir toliau skatintina kaip tvirtas biblinės pastoracijos atramos taškas, neužmirštant rūpestingai apmąstytų naujų, šiuolaikinių metodų taikymo. Sykiu niekada nevalia užmiršti, jog Dievo žodis mūsų kelyje yra žibintas ir šviesa (plg. Ps 119, 105). <...>