(Ištrauka)

<...> Šiandienis pasaulis paženklintas sekuliarizacijos proceso, kuris sudėtingomis kultūrinėmis bei socialinėmis permainomis ne tik aikštėn iškėlė teisėtą mokslo bei visuomenės formavimo autonomiją, bet ir dažnu atveju nutrynė žemiškosios tikrovės ryšį su jos Kūrėju bei nuėjo taip toli, kad iš akių išleido žmogaus transcendentinio kilnumo apsaugą bei pagarbą jo gyvybei. Tačiau sekuliarizacija radikalaus sekuliarizmo pavidalu šiandien nebetenkina tikrai budrių ir dėmesingų protų. Tai reiškia, jog atsiveria galimi ir galbūt nauji keliai, vedantys į vaisingą dialogą su visuomene, ir būtent ne tik su tikinčiaisiais, tokiomis svarbiomis temomis kaip tos, kurios susijusios su gyvybe. Tai įmanoma todėl, kad seną krikščioniškąją tradiciją turinčiose tautose tebėra humanizmo sėklų, nepaliestų ginčų dėl nihilistinės filosofijos, – sėklų, kurios juo gyvastingesnės, juo rimtesni iššūkiai. Tikintysis apskritai gerai suvokia, kad Evangelija iš pagrindų dera su vertybėmis, įrašytomis į žmogiškąją prigimtį.

Dievo paveikslas taip giliai įspaustas į žmogaus sielą, kad sąžinės balsą sunku visiškai nutildyti. Palyginimu apie sėjėją Jėzus primena mums, jog visada yra geros dirvos, kurioje sėklos suleidžia šaknis, užmezga daigų bei subrandina vaisių. Taip yra ir žmonių, kurie, nebelaikydami savęs Bažnyčios nariais ar būdami išvis praradę tikėjimo šviesą, vis dėlto išlieka jautrūs žmogiškosioms vertybėms bei pozityviam indėliui, kuriuo Evangelija gali prisidėti prie asmeninės bei socialinės gerovės.

Tuo nesunku įsitikinti, pirmiausia pamąsčius apie jūsų konferencijos temą: įjautrinti baisių įvykių, ištikusių XX a. ir mūsų šimtmečio pradžią, mūsų laikų žmonės geba labai gerai suvokti, kad žmogaus kilnumas netapatintinas su jo paveldėtais genais (DNR) ir nesumenkinamas kokių nors fizinių skirtumų ar genetinių defektų. „Nediskriminavimo“ fizinių ar genetinių veiksnių pagrindu principas giliai įsismelkė į sąžines ir yra formaliai įrašytas į žmogaus teisių deklaracijas. Tikrasis šio principo pagrindas yra kilnumas, būdingas kiekvienam žmogui dėl to, kad jis yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26). Objektyvi mokslinių duomenų analizė verčia pripažinti šio kilnumo buvimą kiekvienoje žmogaus gyvenimo stadijoje nuo pat pirmosios jo prasidėjimo akimirkos. Bažnyčia šias tiesas skelbia bei siūlo remdamasi ne tik Evangelijos autoritetu, bet ir proto galia. Būtent todėl, būdama tikra, kad šių tiesų priėmimas pavieniam asmeniui bei visuomenei gali išeiti tiktai į naudą, ji jaučiasi įpareigota kreiptis į kiekvieną geros valios žmogų. Juk būtina saugotis grėsmių, keliamų mokslo ir technologijos, besigviešiančių visiškos autonomijos žmogaus prigimtyje įrašytų moralinių normų atžvilgiu.

Bažnyčioje nestinga profesinių institucijų bei akademijų, gebančių įvertinti naujas mokslo, pirmiausia biomedicinos, žinias; yra magisterinių organų, kompetentingų apibrėžti saugotinas moralines vertybes bei suformuluoti jų veiksmingai apsaugai reikalingas normas; galiausia egzistuoja pastoracinės dikasterijos, kaip antai Popiežiškoji ligonių pastoracijos taryba, turinčios užduotį rengti tinkamas metodikas veiksmingam Bažnyčios reiškimuisi pastoraciniu lygmeniu laiduoti.

Šis trečiasis aspektas vertingas siekiant ne tik laiduoti tinkamesnį medicinos humanizavimą, bet ir laiku atsiliepti į pavienių asmenų veiksmingos dvasinės pagalbos lūkesčius. Todėl ligonių pastoracijai būtina suteikti naują impulsą. Tai taip pat reiškia atnaujinti bei pagilinti pastoracinę pasiūlą, kuri turėtų atitikti žiniasklaidos visuomenėje skleidžiamų žinių padidėjusią apimtį bei asmenų, kuriems ji skiriama, aukštesnį išsilavinimo lygį. Iš akių taip pat nevalia išleisti to, jog savo nuomonę apie specialias ir sunkias mokslines problemas išreikšti vis dažniau pašaukti ne tik įstatymų leidėjai, bet ir patys piliečiai.

Trūkstant atitinkamo išsilavinimo, tinkamo sąžinės ugdymo, orientuojant viešąją nuomonę labai nesunkiai gali išsikeroti klaidingos vertybės bei iškreipta informacija. Šiandienį lygį atitinkančiai ligonių pastoracijai tenka užduotis tinkamai pritaikyti kunigų bei auklėtojų ugdymą, idant tai leistų jiems vykdyti savo atsakomybę dermėje su savo tikėjimu ir kartu puoselėjant pagarbų bei nuoširdų dialogą su netikinčiaisiais. Ypač genetikos taikymo srityje šiandien gali pasitaikyti, kad šeimoms trūks atitinkamos informacijos ir joms bus sunku išlaikyti būtiną moralinę autonomiją siekiant likti ištikimoms savo gyvenimo pasirinkimams. Todėl šioje srityje reikia gilesnio ir aiškaus sąžinės ugdymo. Šiandieniai moksliniai atradimai nepalieka nuošalyje šeimų gyvenimo, nes reikalauja iš jų nenumatytų, keblių sprendimų, prie kurių būtina artintis jaučiant atsakomybę. Taigi pastoracijai sveikatos apsaugos srityje reikia gerai pasirengusių ir kompetentingų konsultantų. Visa tai leidžia mums nuvokti, kokia sudėtinga ir reikli šiandien yra diskusija su šia užduočių sritimi.

Šių didesnių reikalavimų pastoracijai akivaizdoje Bažnyčia, ir toliau pasitikėdama Evangelijos šviesa ir malonės jėga, ragina atsakinguosius studijuoti tinkamus metodus, idant, derinant ištikimybę tikėjimui ir dialogą, teologinį gilumą ir gebėjimą perteikti, būtų galima padėti pavieniams asmenims, šeimoms ir visuomenei. Kartu ji ypač tikisi indėlio tų, kuriems <...> rūpi pamatinės vertybės, kuriomis remiasi žmonių bendras gyvenimas. <...>