Jūsų Ekscelencijos,
Ponai ir Ponios,

Su džiaugsmu sutinku jus šiame tradiciniame popiežiaus ir prie Šventojo Sosto akredituotų diplomatų korpuso susitikime. Po didžiųjų Kristaus Gimimo ir Apsireiškimo iškilmių Bažnyčia tebegyvena jų džiaugsmu: tai didis džiaugsmas, nes kyla iš Emanuelio – Dievo su mumis – artumo, tačiau kartu tai ir tykus džiaugsmas, nes išgyvenamas tarp Šventosios Šeimos namų sienų, Bažnyčiai iš naujo giliai įsitraukiant į jos paprastą ir pavyzdinę istoriją; tai taip pat džiaugsmas, kurį būtina perteikti, nes tikro džiaugsmo negalima pasilikti vien sau jo nesusilpninant ir nenuslopinant. Taigi visiems jums, Ponai ir Ponios Pasiuntiniai, jūsų garbingai atstovaujamoms tautoms ir vyriausybėms, jūsų brangioms šeimoms, jūsų bendradarbiams linkiu krikščioniškojo džiaugsmo. Tegu jis būna Kristaus atneštosios visuotinės brolystės džiaugsmas, tikrųjų vertybių kupinas ir dosniam dalijimuisi atviras džiaugsmas. Tegu jis jus lydi bei auga kiekvieną prasidėjusių metų dieną.

Jūsų dekanas, Ponai ir Ponios Pasiuntiniai, išreiškė diplomatų korpuso linkėjimus, subtiliai perteikdamas jūsų jausmus. Jam ir jums dėkoju. Jis taip pat paminėjo kai kurias iš daugelio nelengvų problemų, jaudinančių šiandienį pasaulį. Jos rūpi jums, lygiai kaip ir Šventajam Sostui bei Katalikų Bažnyčiai visame pasaulyje, solidariai su kiekviena kančia, kiekviena viltimi ir kiekviena pastanga, lydinčia žmogaus kelią. Jaučiamės vienijami bendros misijos, vis statančios mus naujų didžiulių iššūkių akivaizdon. Vis dėlto imamės jų su pasitikėjimu, pasirengę vienas kitą palaikyti – kiekvienas pagal savo užduotį – kelyje į didžius bendruosius tikslus.

Pasakiau: „mūsų bendroji misija“. Kas gi kita tai yra, jei ne taika? Bažnyčia nedaro nieko kita kaip tik skleidžia Kristaus, atėjusio – kaip apaštalas Paulius rašo Laiške efeziečiams – skelbti taikos tiems, kurie buvo toli, ir tiems, kurie buvo arti (plg. 2, 17), žinią. Jums, iškilieji diplomatiniai savo tautų atstovai, anot jūsų nuostatų (plg. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, 1961 m. balandžio 18 d., str. 3, 1, e), tarp kitų kilnių jūsų užduočių irgi tenka pareiga skatinti draugiškus tarptautinius santykius, kuriais remiasi taika.

Taika – tai apgailestaudami konstatuojame – daug kur pasaulyje išlieka komplikuota, pažeista ar pavojuje. Koks kelias veda į taiką? Žinioje, skirtoje šių metų Pasaulinei taikos dienai, maniau galįs teigti: „žmogus visada, kai yra apšviečiamas tiesos spindesio, beveik savaime pasuka taikos keliu“ (3). Tiesoje – taika.

Žvelgdamas į šiandienį pasaulį, kur greta atvirų ar paslėptų arba tik iš pažiūros išspręstų ginkluotų konfliktų pragaištingų scenarijų galima – ačiū Dievui – pastebėti daugybės žmonių bei institucijų dedamas drąsias bei atkaklias pastangas taikos naudai, norėčiau, broliškai padrąsindamas, pateikti keletą apmąstymų, kuriuos išdėstysiu paprastomis tezėmis.

Pirma: įsipareigojimas tiesai yra teisingumo siela. Kas įsipareigoja tiesai, tas negali neatmesti stipresniojo dėsnio, gyvo melu ir tiek kartų nacionaliniu bei tarptautiniu lygmeniu paženklinusio žmogaus istoriją tragedijomis. Melas dažnai apsimeta tiesa, tačiau iš tikrųjų visada yra selektyvus ir tendencingas, egoistiškai orientuotas į manipuliaciją žmonėmis ir galiausiai jų pavergimą. Praeities, ir ne tik praeities, politinės sistemos tą puikiai liudija. Jo priešingybė yra tiesa ir tiesumas, vedantys į susitikimą su kitu, į kito pripažinimą bei supratimą: dėl jai būdingo spindesio – splendor veritatis – tiesa negali nesklisti; o tiesos meilė savo vidine dinamika visa kreipia objektyvaus ir nešališko supratimo bei dalijimosi, nepaisant jokių sunkumų, link.

Jūsų kaip diplomatų patirtis negali nepatvirtinti, kad ir tarptautiniuose santykiuose tiesos paieška leidžia iki subtiliausių niuansų išryškėti skirtingybėms, iš to išplaukiantiems reikalavimams ir kartu gerbtinoms bei paisytinoms riboms saugant visų pusių teisėtus interesus. Ta pati tiesos paieška taip pat verčia jus ryžtingai patvirtinti tai, kas bendra, kas priklauso pačiai asmens prigimčiai, visoms tautoms bei kultūroms ir kas lygiai taip pat gerbtina. O pažįstant ir pripažįstant šiuos besiskiriančius ir vienas kitą papildančius aspektus – įvairovę ir lygybę, – galima išspręsti problemas ir, vadovaujantis teisingumu, užgesinti nesutarimus, laiduoti gilų ir tvarų tarpusavio supratimą. Kita vertus, kai vienas iš jų neteisingai suprantamas ar reikiamai neįvertinamas, randasi nesupratingumas, konfliktas, prievartos bei įveikimo jėga pagunda.

Šie pasvarstymai, mano akimis, beveik tobulai tinka tai neuralginei pasaulio arenai, kuri yra Šventoji Žemė. Izraelio valstybė turi įstengti egzistuoti taikiai, kaip numato tarptautinės teisės normos; palestiniečių tauta privalo lygiai taip pat galėti giedrai plėtoti savo demokratines institucijas laisvės ir klestėjimo ženklinamai ateičiai.

Tokie pasvarstymai galėtų tikti platesniam šiandieniam pasauliniam kontekstui, kur pagrįstai kalbama apie civilizacijų susidūrimo pavojų. Šį pavojų padidino organizuotas terorizmas, šiandien apimantis visą planetą. Jo priežasčių daug, ir jos sudėtingos, ne paskutinė vieta tarp jų tenka ideologinėms bei politinėms priežastims, susipynusioms su klaidingomis religinėmis sampratomis. Kad priverstų politinius vadovus nusilenkti pačių teroristų planams, terorizmas nesvyruodamas ir nesirinkdamas kerta per beginklius žmones arba griebiasi nežmoniško šantažo, keldamas paniką ištisoms tautoms. Jokiomis aplinkybėmis negalima pateisinti šios nusikalstamos veiklos, kuri užtraukia negarbę jos vykdytojams ir yra dar atmestinesnė, kai dangstomasi religija, gryną Dievo tiesą nužeminant iki savo aklumo ir moralinio iškrypimo.

Diplomatų įsipareigojimas tiesai tiek dvišaliu, tiek daugiašaliu lygmeniu būtų esminis indėlis, nes įvairioms pasaulio tautoms bei jų kultūroms būdingi skirtumai gali būti suderinti ne tik pakantumo ženklinamame bendrabūvyje, bet ir iškilesniame bei turtingesniame žmonijos plane. Praėjusių amžių raidoje kultūriniai mainai tarp judaizmo ir helenizmo, tarp romėnų, germanų ir slavų, taip pat tarp arabų ir europiečių praturtino kultūrą ir skatino mokslus bei civilizacijas. Taip turėtų būti ir šiandien – ir dar plačiau, nes mainų ir abipusio supratimo galimybės šiandien daug palankesnės. To siekiant šiandien pirmiausia reikėtų pašalinti visa, kas trukdo pasiekti informaciją per spaudą ir šiuolaikines informavimo priemones, taip pat intensyviau keistis įvairių kultūrinių regionų universitetų humanitarinių fakultetų studentais bei mokslininkais.

Antra tezė, kurią norėčiau pasiūlyti, yra tokia: įsipareigojimas tiesai pagrindžia ir sustiprina teisę į laisvę. Nepakartojama žmogaus didybė galiausiai šaknijasi jo gebėjime pažinti tiesą. Ir žmogus trokšta ją pažinti. Bet tiesą galima pasiekti tik laisvėje. Tai, kaip rodo mokslo istorija, galioja visokiai tiesai, bet ypač tiesai, susijusiai su pačiu žmogumi, pavyzdžiui, dvasios tiesai: tai, kuriai rūpi gėris ir blogis, didieji tikslai ir gyvenimo perspektyvos, santykis su Dievu. To neįmanoma pasiekti be gilių padarinių savo gyvenimui. Ir kartą šias tiesas prisiėmus, reikia laisvės erdvės, kad jas būtų galima įgyvendinti visuose žmogaus gyvenimo matmenyse.

Būtent čia savaime įsiterpia visų valstybių, taip pat tarpvalstybinė diplomatinė veikla. Plėtojantis tarptautinei teisei, vis aiškiau suvokiama, jog nė viena vyriausybė negali nusišalinti nuo pareigos laiduoti savo piliečiams tinkamas laisvės sąlygas, nepakirsdama savo žodžio tarptautiniais klausimais autoritetingumo. Ir tai teisinga: nes rūpinantis asmens, kaip tokio, tarptautiniu mastu garantuotomis teisėmis pirmenybė teiktina teisėms į laisvę kiekvienos valstybės viduje – tiek viešajame ir privačiajame gyvenime, tiek ekonominiuose ir politiniuose, tiek ir kultūriniuose bei religiniuose santykiuose.

Ponai ir Ponios Pasiuntiniai, jūs gerai žinote, kad Šventojo Sosto veikla iš prigimties orientuota į religijos laisvės aspekto skatinimą įvairiose srityse, kur įgyvendinama laisvė. Deja, kai kuriose valstybėse, įskaitant tas, kurios gali pasigirti daugiaamžėmis kultūros tradicijomis, ši laisvė, užuot buvusi garantuota, rimtai pažeidinėjama, pirmiausia mažumų atžvilgiu. Čia norėčiau tik priminti, kas labai aiškiai įtvirtinta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Pagrindinės žmogaus teisės yra tos pačios visose platumose; ir tarp jų pirmutinė vieta pripažintina teisei į religijos laisvę, nes ji susijusi su svarbiausiuoju žmogaus santykiu – santykiu su Dievu. Visiems atsakingiesiems už tautų gyvenimą norėčiau pasakyti: jei nebijote tiesos, neturėtumėte bijoti ir laisvės! Šventasis Sostas, visur reikalaujantis tikros laisvės sąlygų Katalikų Bažnyčiai, to taip pat reikalauja visiems.

Norėčiau pereiti prie trečios tezės: įsipareigojimas tiesai atveria kelią į atleidimą ir susitaikinimą. Tam, kad įsipareigojimą tiesai ir taiką sieja būtinas ryšys, prieštaraujama teigiant, jog skirtingi įsitikinimai, kas yra tiesa, kelia įtampą, nesusipratimus, disputus – ir juo stipresnius, juo tie įsitikinimai tvirtesni. Istorijos raidoje būta smurtinių susidūrimų, socialinių ir politinių konfliktų ir net religinių karų. Tai nepaneigiama tiesa; tačiau tai visada atsinių karų. Tai nepaneigiama tiesa; tačiau tai visada atsitikdavo dėl įvairių priežasčių, mažai ką turinčių arba išvis nieko neturinčių bendra nei su tiesa, nei su religija, ir dėl to, kad būdavo taikomos priemonės, nesuderinamos nei su nuoširdžiu įsipareigojimu tiesai, nei su pagarba tiesos reikalaujamai laisvei. Kiek tai susiję su ja pačia, Katalikų Bažnyčia smerkia dideles klaidas, praeityje padarytas jos narių bei institucijų, ir nesvyruodama prašo atleidimo. To reikalauja įsipareigojimas tiesai.

Prašyti atleidimo ir atleisti – ir viena, ir kita, siekiant taikos, yra būtina, nes visiems galioja mūsų Viešpaties įspėjimas: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia akmenį“ (plg. Jn 8, 7). Tada atmintis apvaloma, širdis išgiedrinama, o žvilgsnis nukrypsta į tai, ko reikalauja tiesa taikos minčiai plėtoti. Negaliu nepriminti pamokomų Jono Pauliaus II žodžių: „Nėra taikos be teisingumo, ir nėra teisingumo be atleidimo“ (Žinia Pasaulinės taikos dienos proga, 2002 m. sausio 1 d.). Su nuolankumu bei didžiule meile vėl juos kartoju atsakingiesiems už tautas, ypač tiems, kurių šalyse konfliktų sukeltos fizinės ir moralinės žaizdos skausmingiausios ir taika neatidėliotinai reikalinga. Mano mintys savaime krypsta į žemę, kurioje yra gimęs Jėzus Kristus, Taikos Kunigaikštis, visiems skyręs savo žodžius apie taiką ir atleidimą; jos krypsta į Libaną, kurio gyventojai, palaikomi tarptautinio solidarumo, turi iš naujo atrasti savo istorinį nuoširdaus ir vaisingo skirtingų tikėjimo bendruomenių bendradarbiavimo pašaukimą; jos krypsta į visus Artimuosius Rytus, pirmiausia Iraką, didžiųjų civilizacijų lopšį, pastaraisiais metais kasdien niokotą kruvinų teroristinių aktų. Jos krypsta į Afriką, pirmiausia Didžiųjų Ežerų regiono šalis, tebejaučiančias tragiškus brolžudiškų karų praėjusiais metais padarinius; jos krypsta į beginklius Darfuro gyventojus, tapusius baisaus žiaurumo, sukėlusio pavojingų tarptautinių atbalsių, aukomis; jos krypsta į kitas viso pasaulio žemes, kurios yra kruvinų konfliktų arena.

Viena iš didžių diplomatijos užduočių neabejotinai turėtų būti siekis paskatinti visas konfliktuojančias puses suvokti, kad jos, jei myli tiesą, negali nepripažinti savo klaidų, apsiribodamos tiktai kitų klaidomis, nei atsisakyti atsiverti atleidimui, prašomam ir teikiamam. Įsipareigojimas tiesai – tikrai glūdintis jų širdyje – kviečia juos į taiką per atleidimą. Pralietas kraujas šaukiasi ne kraujo, bet reikalauja pagarbos gyvybei ir taikai. Tegu į šį pamatinį žmonijos reikalavimą veikliai atsiliepia JTO neseniai įsteigta Taikos statydinimo komisija, visiems geranoriškai bendradarbiaujant.

Ponai ir Ponios Pasiuntiniai, norėčiau pateikti jums paskutinę tezę: įsipareigojimas taikai žadina naujas viltis. Tai tartum logiška išvada to, ką iki šiol mėginau pasakyti. Žmogus geba pažinti tiesą! Jam prieinamos būties, taip pat veikimo individualiu ir socialiniu, tautos ir visos žmonijos lygmeniu didžiosios problemos. Taika, kurios link tas įsipareigojimas gali ir turi kreipti, nėra vien ginklų tylėjimas; tai daug daugiau, tai taika, skatinanti naują tarptautinių santykių dinamiką, kuri savo ruožtu virsta pačios taikos palaikymo veiksniu. Bet taip bus tik tada, kai ta dinamika atitiks tiesą apie žmogų ir jo orumą. Štai kodėl negalima kalbėti apie taiką ten, kur žmogus neturi būtinų priemonių oriam gyvenimui. Turiu galvoje nesuskaičiuojamas minias žmonių, kenčiančių badą. Čia nėra taikos, net jei gyventojai nekariauja: jie veikiau yra beginklės karo aukos. Į galvą taip pat spontaniškai ateina sukrečiantys didžiulių stovyklų įvairiose pasaulio dalyse vaizdai – stovyklų, kur įsikūrę perkeltieji asmenys ar pabėgėliai, gyvenantys čia laikinomis sąlygomis, kad išvengtų dar blogesnio likimo, tačiau visko stokojantys. Argi šie žmonės nėra mūsų broliai ir seserys? Ar jų vaikai neatėjo į pasaulį su tais pačiais laimės lūkesčiais kaip ir kiti? Mintyse taip pat turiu visus tuos, kuriuos žeminančios gyvenimo sąlygos verčia palikti savo šalį bei artimuosius tikintis žmoniškesnio gyvenimo svetur. Negalime užmiršti prekybos žmonėmis rykštės, kuri tebelieka mūsų laikų gėda.

Šių „humanitarinių nelaimių“ ir kitų dramatiškų žmogaus problemų akivaizdoje daugybė geros valios žmonių, įvairių tarptautinių institucijų bei nevyriausybinių organizacijų neliko abejingi. Tačiau reikėtų didesnių visos diplomatijos pastangų tiesoje įžiūrėti, drąsiai ir pasiaukojamai įveikti kliūtis, užtveriančias kelią veiksmingiems ir žmogaus orumą atitinkantiems sprendimams. O tiesa nori, kad nė viena klestinti valstybė neišsižadėtų savo atsakomybės ir pareigos padėti, dosniai semiant iš savo išteklių. Remiantis turimais statistiniais duomenimis, galima teigti, jog nesuskaičiuojamai vargšų armijai iš skurdo ištraukti užtektų mažiau negu pusės milžiniškų sumų, pasaulyje skiriamų ginklams. Tai iššūkis žmogiškajai sąžinei. Žmonėms, gyvenantiems žemiau skurdo ribos, daugiau negu tarptautinių politinių, komercinių ir kultūrinių santykių būklė, naujų vilčių gali ir turi suteikti mūsų bendras įsipareigojimas tiesai.

Ponai ir Ponios Pasiuntiniai!

Kristaus Gimime Bažnyčia įžvelgia psalmininko pranašystės išsipildymą: „Ištikima meilė ir tiesa susitiks, ramybė ir teisumas pasibučiuos. Tiesa želia iš žemės, o Dievo Teisumas iš dangaus“ (Ps 85, 11–12). Komentuodamas šiuos įkvėptus žodžius, didysis Bažnyčios tėvas Augustinas, išreikšdamas visos Bažnyčios tikėjimą, sušuko: „Tiesa tikrai sužėlė iš dangaus: Kristus, kuris pasakė: aš esu tiesa, gimė iš Mergelės“ (Sermo 185).

Bažnyčia šia tiesa visada gyvena, tačiau šiuo liturginių metų momentu ji yra jos ypač apšviesta ir pradžiuginta. O šios tiesos šviesoje mano žodžiai tebūna jums, atstovaujantiems didžiumai pasaulio tautų, liudijimas ir kartu palinkėjimas: tiesoje – taika!

Kupinas tokios dvasios, nuoširdžiausiai linkiu jums gerų metų!