(Ištrauka)

<...> Norint atsiliepti į šiuolaikinės visuomenės lūkesčius ir prisidėti prie plataus evangelizacijos darbo, įtraukiančio visus krikščionis, mums reikia gerai išlavintų ir drąsių kunigų, kurie, netrokšdami karjeros ir nesibaimindami, bet būdami įsitikinę Evangelijos tiesa rūpintųsi skelbti Kristų ir būtų pasirengę atsigręžti į žmogaus kančią ir visiems žmonėms – ypač vargšams bei patekusiems į sunkią gyvenimo padėtį – leisti pajusti Dievo meilės paguodą ir dangiškosios šeimos šilumą. Kad taip būtų, kaip labai gerai žinote, žmogiškojo brendimo procesus bei apreikštosios tiesos, ištikimai perteikiamos Bažnyčios magisteriumo, uolų skelbimą turėtų lydėti rimtos pastangos siekti asmeninio šventumo ir praktikuoti dorybes, pirmiausia meilės ir nuolankumo. Be to, būtina puoselėti bendrystę su įvairiais Dievo tautos nariais, idant kiekvienas vis geriau suvoktų esąs vieno Kristaus Kūno dalis, nuo kitų neatskiriamas narys (plg. Rom 12, 4–5). Idant visa taptų tikrove, kviečiu jus, mieli bičiuliai, visada tvirtai kreipti žvilgsnį į Kristų, tikėjimo vadovą ir ištobulintoją (plg. Žyd 12, 2). Juo didesnėje bendrystėje su juo būsite, juo geriau gebėsite ištikimai sekti jo pėdomis, kad jūsų meilė Viešpačiui, vadovaujant Šventajai Dvasiai, galėtų bręsti, nes meilė yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14). <...>