(Ištrauka)

<...> Meilė išauga iš susitikimo su Kristumi tikėjime: „Apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį“ (Deus caritas est, 1). Jėzus Kristus yra asmeniu tapusi tiesa, traukianti pasaulį į save. Iš Jėzaus sklindanti šviesa yra tiesos spindesys. Kiekviena kita tiesa yra tiesos, kokia jis yra, fragmentas bei rodo į jį. Jėzus yra žmogaus laisvės Šiaurės žvaigždė; be jo laisvė praranda savo kryptį, nes be tiesos pažinimo išsigimsta, izoliuojasi ir virsta sterilia savivale. Su Jėzumi laisvė vėl save suranda: ji suvokia, jog yra sukurta tam, kas gera, ir reiškiasi artimo meilės poelgiais bei laikysenomis.

Todėl Jėzus dovanoja žmogui visišką tiesos artybę bei kviečia nuolatos gyventi tiesoje. Tiesa siūloma kaip žmogų statydinanti ir kartu jį pranokstanti bei pralenkianti tikrovė, kaip slėpinys, prieinamas žmogaus suvokimo galios polėkiui ir kartu jį peržengiantis. Niekas nepajėgia žmogaus intelekto taip nukreipti į neištyrinėtus horizontus, kaip meilė tiesai. Jėzus Kristus, kuris yra tiesos pilnatvė, prie savęs traukia kiekvieno žmogaus širdį, išplečia ją ir pripildo džiaugsmo. Juk tik tiesa geba persmelkti dvasią ir dovanoti jai tobulą džiaugsmą. Tas džiaugsmas išlaisvina žmogaus širdį iš egoizmo, taip ją išplėsdamas bei įgalindamas autentiškai mylėti. Tokio džiaugsmo patirtis skatina žmogų savanoriškam garbinimui – ne vergiškai parpulti, bet širdimi nusilenkti atrastai tiesai.

Todėl tarnauti jį, kuris yra visa tiesa, liudijančiam tikėjimui kartu yra tarnauti džiaugsmui; tą džiaugsmą Kristus nori paskleisti pasaulyje – tikėjimo į jį džiaugsmą, per perteikiamos tiesos džiaugsmą, iš jo ateinančio išganymo džiaugsmą! Širdis tą džiaugsmą jaučia, kai tikėdami parklumpame pagarbinti Jėzų! Ši meilė tiesai taip pat įkvepia bei akina krikščionis atsigręžti į šiandienį pasaulį, o Bažnyčią – evangelizuoti. <...> Bažnyčia su džiaugsmu sveikina tikruosius pasiekimus žmogaus žinojimo srityje ir supranta, kad evangelizacija turi imtis ir šiuolaikinio mokslo atveriamų perspektyvų bei iššūkių. Juk praėjusiame šimtmetyje išgyventa didelė mokslo pažanga, giliai paveikusi tautų sąžinę, taip pat padėjo geriau suprasti kūrinijos slėpinį. Tačiau mokslo pažanga dažnai plėtojosi taip sparčiai, jog buvo labai sudėtinga įžiūrėti, kiek ji suderinama su Dievo apreikštomis tiesomis apie žmogų ir pasaulį. Tam tikrais atvejais kai kurios mokslo ištaros toms tiesoms tiesiog prieštaravo. Tarp tikinčiųjų tai galėjo kelti tam tikrą sąmyšį bei apsunkinti Evangelijos skelbimą bei priėmimą. Tad esmingai svarbus kiekvienas tyrimas, kuriuo siekiama giliau pažinti proto atrastas tiesas būnant tikram, jog protui ir tikėjimui nėra jokio pagrindo varžytis tarpusavyje (plg. Fides et ratio, 17).

Šio iššūkio neturime bijoti. Juk Jėzus Kristus yra visos kūrinijos bei istorijos Viešpats. Tikintysis žino, jog „visa sukurta per jį ir jam <...> ir visa juo laikosi“ (Kol 1, 16. 17). Jei giliau pažintume Kristų, kosmoso ir istorijos centrą, galėtume šiandieniam žmogui parodyti, jog tikėjimas į jį reikšmingas visai žmonijos daliai. Taip, jis atbaigia visa, kas tikrai žmogiška. Tiktai laikydamiesi šios perspektyvos, pajėgsime įtikinamai atsakyti ieškančiam žmogui.

Skelbiant ir skleidžiant tikėjimą šiandieniame pasaulyje tokios pastangos esminės. Tokioms pastangoms teiktina pirmenybė evangelizacijoje. Tikėjimo ir proto, religijos ir mokslo dialogas ne tik yra proga veiksmingiau ir įtikimiau šiandieniam žmogui parodyti tikėjimo į Dievą protingumą, bet ir iškelti aikštėn, kad kiekvieno tikrai žmogiško troškimo galutinis tikslas yra Jėzus Kristus. Kiekviena rimta evangelizacija neturi išleisti iš akių klausimų, kylančių iš mokslinių atradimų bei filosofinių instancijų.

Tiesos troškimas neatskiriamas nuo žmogaus prigimties, ir visa kūrinija didingai kviečia ieškoti atsakymų, atveriančių žmogaus protą visa apimančiam atsakymui, kurio jis visada ieško bei tikisi: „Krikščioniško Apreiškimo tiesa, randama Jėzuje iš Nazareto, leidžia kiekvienam žmogui priimti savo gyvenimo slėpinį. Būdama aukščiausia tiesa, ragina žmogų būti atvirą transcendencijai, niekaip nepažeisdama jo, kaip kūrinio, savarankiškumo ir laisvės. Čia laisvės ir tiesos ryšys užbaigiamas ir mums atsiveria aiški Viešpaties žodžių prasmė: Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 32)“ (Fides et ratio, 15). <...>