(Ištrauka)

<...> Dėl tiriamojo objekto subtilaus pobūdžio bei sudėtingų epistemologinių problemų, susijusių su santykiu tarp faktų nustatymo eksperimentinių mokslų plotmėje ir būtino vėlesnio vertybinio apmąstymo antropologinėje plotmėje, tai neabejotinai patraukli ir kartu sunki bei reikli tema. Ši jūsų tema, suprantama, neaptarinėjama nei Šventajame Rašte, nei ankstyviausioje krikščionių tradicijoje. Vis dėlto Lukas, pasakodamas apie Jėzaus motinos, kurios mergeliškose įsčiose jis prieš kelias dienas buvo prasidėjęs, susitikimą su šeštą mėnesį nėščia Elzbieta, liudija veiklų, nors ir slėpiningą, abiejų vaikų buvimą: „Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis“ (Lk 1, 41). Šventasis Ambraziejus aiškina tai šitaip: Elzbieta „suvokė atvykus Mariją, jis [Jonas] – Viešpatį; moteris – moterį, vaikas – vaiką“ (Comm. in Luc. 2, 19. 22–26).

Nepaisant aiškių mokymo ištarų apie pirmąsias negimusio kūdikio gyvenimo dienas stygiaus, Šventajame Rašte galima aptikti vertingų pastabų, pagrindžiančių nuostabos bei pagarbos jausmą ką tik prasidėjusio žmogaus atžvilgiu, pirmiausia tų, kurie, kaip ir jūs, tyrinėja žmogaus atsiradimo slėpinį. Šventajame Rašte norima parodyti, kad Dievas myli kiekvieną žmogų, dar jam net neprasidėjus įsčiose. „Dar prieš sukurdamas įsčiose, aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, tave pašventinau“ (Jer 1, 5), – sako Dievas pranašui Jeremijui. O psalmininkas, kupinas dėkingumo, pripažįsta: „Juk tu sukūrei mano širdį, numezgei mane motinos įsčiose. Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – aš tai gerai žinau“ (Ps 139, 13–14).

Turtinga šių žodžių reikšmė iki galo atsiskleidžia turint prieš akis, kad Dievas tiesiogiai sukuria kiekvienos naujos žmogiškos būtybės sielą. Dievo meilė nedaro skirtumo tarp negimusiojo, esančio motinos įsčiose, ir vaiko ar jaunuolio, suaugusio ar pagyvenusio žmogaus. Ji nedaro skirtumo, nes kiekviename iš jų mato savo paveikslo žymę (Pr 1, 26). Ji nedaro skirtumo, nes visuose juose mato Dievo viengimio Sūnaus veidą, nes jame jis mus išsirinko prieš pasaulio sutvėrimą, „palankios savo valios nutarimu“, „paskyrė mus <...> tapti jo įsūniais“ (Ef 1, 4–6). Ši beribė bei beveik nesuvokiama Dievo meilė žmogui rodo, kaip labai žmogaus asmuo vertas būti mylimas dėl jo paties, nepaisant jo proto, grožio, sveikatos, jaunystės, vientisumo ir taip toliau. Galiausiai žmogaus gyvybė visada yra gėris, nes žmogus „pasaulyje yra Dievo išraiška, jo buvimo ženklas, jo šlovės pėdsakas“ (Evangelium vitae, 34).

Žmogui iš tiesų dovanotas didžiausias kilnumas, kylantis iš jo vidinio ryšio su Kūrėju: žmoguje – kiekviename žmoguje, kiekvienu jo gyvenimo tarpsniu ir kiekvienoje būklėje – sušvinta dieviškosios tikrovės atspindys. Todėl Bažnyčios magisteriumas nuolatos skelbė kiekvienos žmogaus gyvybės šventumą ir neliečiamumą nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties (plg. Evangelium vitae, 57). Tas pasakytina ir apie embrioną pačioje jo gyvenimo pradžioje, iki jam įsitvirtinant į motinos įsčių, kur jis bus sergstimas bei maitinamas devynis mėnesius iki gimimo, sieneles. „Žmogaus gyvybė yra šventa ir neliečiama bet kuriuo egzistavimo momentu, įskaitant ir pradinį jos laikotarpį iki gimimo“ (ten pat, 61).

Gerai žinau, gerbiamieji dalyviai, kokių nuostabos bei didelės pagarbos žmogui jausmų kupini vykdote savo reiklius bei vaisingus žmogaus gyvybės ištakų tyrinėjimus – stebuklo, kurio reikšmę mokslas įstengia vis geriau atskleisti, nors ir vargu ar jam pavyks jį iki galo perprasti. Juk kai tik protui pavyksta peržengti neįveikiamomis laikytas ribas, jis iškart atsiduria prieš naujų, iki tol nežinotų ribų iššūkį. Žmogus visada liks gili ir neperprantama mįslė.

Jau IV a. šventasis Kirilas Jeruzalietis Krikštui besirengiančius katechumenus mokė: „Kas numatė motinos įsčias palikuoniams gimdyti? Kas besieliam vaisiui įkvėpė sielą? Kas aprengė mus oda ir kūnu, suaudė iš kaulų ir gyslų (plg. Job 10, 11) ir, vaikui gimus, leidžia pienui iš krūtinės tekėti? Kokiu būdu vaikas išauga į jaunuolį, po to iš jaunuolio virsta jaunu, vėliau brandžiu ir galiausiai senu žmogumi, niekam neįstengiant tiksliai nustatyti šio virsmo dienos?“ Galiausiai jis baigia: „O žmogau, tu pamatai Autorių, pamatai išmintingą Kūrėją“ („Krikšto katechezė“, 9, 15–16). Šitokie svarstymai, daugiau ne fizinio ar fiziologinio, bet antropologinio ir metafizinio pobūdžio, tebėra reikšmingi ir trečiojo tūkstantmečio pradžioje.

Mes nepaprastai išplėtėme savo žinias ir geriau pažinome savo nežinojimo ribas; tačiau žmogaus intelektui, regis, sunkiau tapo suvokti, jog jis, stebėdamas kūriniją, susiduria su Kūrėjo ženklais. Tuo tarpu kiekvienas mylintis <...> turėtų pastebėti, jog tokių gilių temų tyrinėjimas leidžia mums išvysti Dievo ranką ir ją net beveik paliesti. Stovint už eksperimentinio metodo ribų, ant karalijos, kai kurių vadinamos metaanalize, slenksčio, ten, kur nebeužtenka nei juslinio suvokimo ar mokslinio patikrinimo arba tai nebėra įmanoma, prasideda transcendencijos nuotykis, „peržengimo“ pastangos. Mieli dalyviai, linkiu, kad jums vis geriau pavyktų ne tik tyrinėti jūsų dėmesio objekto tikrovę, bet ir žvelgti į ją taip, kad kartu su jūsų atradimais iškiltų klausimai, leidžiantys kūrinių grožyje atrasti Kūrėjo atspindį. <...>