(Ištrauka)

<...>

3. Visi klausia, ko iš mūsų laukia Viešpats. Mano akimis, didysis mūsų laikų iššūkis yra sekuliarizmas, tai yra gyventi ir į pasaulį žvelgti taip, „si Deus non daretur“ – tarsi Dievo nebūtų. Tą patį man vis pasako vyskupai, pavyzdžiui, Afrikos, per ad limina apsilankymus.

Dievą norima apriboti tuo, kas privatu, jausmu, tarsi objektyvios tikrovės nebūtų ir kiekvienas galėtų susikurti savo paties gyvenimo projektą. Tačiau toks požiūris, pateikiamas kaip mokslinis, tepripažįsta tiesa tai, ką galima patikrinti patyrimu. Kai Dievas eksperimentui tiesiogiai neprieinamas, toks požiūris ima ardyti visuomenę: juk tuomet nutinka taip, kad kiekvienas susikuria savo projektą ir galiausiai lieka vienas. Nesunku pamatyti, jog taip gyventi neįmanoma.

Turime vėl padaryti Dievą juntamą mūsų visuomenėse. Štai, mano požiūriu, pirmutinė būtinybė: padaryti, kad Dievas vėl būtų mūsų gyvenime, kad negyventume, tarsi būtume autonomiški ir galintys išradinėti, kas yra laisvė ir gyvenimas. Turime suvokti, kad esame kūriniai; turime įžiūrėti, kad yra mus sukūręs vienas Dievas ir kad klusnumas jam reiškia ne priklausomybę, bet meilės dovaną, leidžiančią mums gyventi.

Tad pirmasis dalykas yra Dievą pažinti ir mokytis vis geriau jį pažinti; pripažinti, kad Dievas yra mano gyvenime ir kad jis svarbus.

Pripažinę, kad Dievas yra, kad mūsų laisvė yra laisvė, kuria turime dalytis su kitais, ir kad, vadinasi, turi būti bendras vardiklis, idant galėtume statydinti bendrą tikrovę, priartėjame prie antro dalyko, būtent klausimo: koks Dievas? Juk yra tiek daug klaidingų Dievo paveikslų: smurtingas Dievas ir t. t. Tad antra problema tokia: pažinti tą Dievą, kuris mums savo veidą parodė Jėzuje, kuris už mus kentėjo, mylėjo mus ligi mirties ir taip nugalėjo prievartą.

Būtina leisti Dievui būti pirmiausia mūsų asmeniniame gyvenime – tam Dievui, kuris nėra nepažįstamas, nėra išrastas, vien mąstomas Dievas, bet – pasirodęs, save ir savo veidą parodęs Dievas. Tik tada mūsų gyvenimas bus autentiškas ir tikrąja žodžio prasme žmogiškas; taip ir visuomenėje įsitvirtins tikrojo humanizmo kriterijai.

Čia irgi svarbu, kaip jau sakiau, kad statydindami šį teisingą bei nuoširdų gyvenimą neliktume vieni. Turime žengti lydimi teisingų ir nuoširdžių bičiulių, lydimi bendrakeleivių, su kuriais galėtume patirti, kad Dievas egzistuoja ir kad puiku eiti kartu su Dievu. Turime eiti lydimi Bažnyčios, šimtmečiais mums rodžiusios kalbančio, veikiančio ir mus lydinčio Dievo buvimą.

Taigi sakyčiau: esminis mano minėtojo apaštalavimo turinys, mano akimis, yra surasti Dievą – tą Dievą, kuris apsireiškė Jėzuje Kristuje, – ir keliauti, lydimam jo didelės šeimos, kartu su savo broliais ir seserimis, sudarančiais Dievo šeimą.

<...>