(Ištrauka)

<...> Vėl susirinkote aptarti labai svarbaus dalyko – santykio tarp Biblijos ir moralės. Ši tema rūpi ne tik tikinčiajam, bet ir kiekvienam asmeniui, kaip tokiam. Ir ji rūpi mums, ypač kultūrinės ir moralinės krizės laikais. Žmogaus pirmutinė paskata yra jo laimės ir visaverčio gyvenimo troškimas. Šiandien daugelis žmonių mano, jog to siektina visiškai savarankiškai, nesiremiant Dievu ar jo įstatymu. Kai kas net ėmė samprotauti apie visišką proto ir laisvės suverenumą moralės normų srityje. Tokie žmonės teigia, jog šios normos yra grynai „žmogiška“ etika, kitaip tariant, išreiškia paties žmogaus sau pasidarytą įstatymą. Tokio „pasaulietinio moralumo“ gynėjai tvirtina, kad žmogus kaip racionali būtybė ne tik gali, bet ir turi laisvai spręsti apie savo elgesio vertę.

Šis klaidingas įsitikinimas remiasi žmogaus laisvės ir bet kurios įstatymo formos tariamu konfliktu. Tačiau iš tikrųjų Kūrėjas todėl, kad esame kūriniai, savo „prigimtinį įstatymą“, savo kūrybinės minties atspindį, įrašė į mūsų širdį, į pačią mūsų būtį, kaip mūsų gyvenimo kompasą, vidinį vadovą. Dėl šios priežasties Šventasis Raštas, Tradicija ir Bažnyčios magisteriumas mums sako, kad žmogiškosios būtybės pašaukimas bei visiškas įgyvendinimas pasiekiamas ne atmetant Dievo įstatymą, bet laikantis naujojo įstatymo, kurio esmė yra Šventosios Dvasios malonė. Kartu su Dievo žodžiu ir Bažnyčios mokymu jis reiškiasi tikėjimu, „kuris veikia meile“ (Gal 5, 6).

O būtent iš Dievo ateinančios meilės (Deus caritas est) priėmimu žmogaus laisvė iškiliausiai įgyvendinama. Tarp Dievo įstatymo ir žmogaus laisvės prieštaravimo nėra: tinkamai aiškinamas Dievo įstatymas žmogaus laisvės nei apriboja, nei juolab panaikina. Priešingai, jis šią laisvę laiduoja bei skatina, nes, kaip primenama Katalikų Bažnyčios katekizme, „laisvė tampa tobula, kai kreipiama į Dievą, kuris yra mūsų palaima“ (1731).

Dievo kūrinijoje nustatytas ir Senojo Testamento apreiškime patvirtintas moralės įstatymas įvykdomas ir didybę pasiekia Kristuje. Jėzus Kristus yra tobulumo kelias, gyva ir konkreti tobulos laisvės visiškai paklūstant Dievo valiai sintezė. Pradinė Dekalogo paskirtis susitikimo su Kristumi ne panaikinama, bet per tai padaroma pilnatviška. Susitikimas su dovanojančiu mums naują Sandorą Kristumi tobulą padaro ir etiką, kuri, įsiklausydama į apreiškimą, kartu stengiasi būti tikrai racionali.

Tokios autentiškos moralinės veiklos pavyzdys yra pats įsikūnijęs Žodis. Priimdamas ir vykdydamas savo misiją, jis savo valią palenkia Dievo valiai: jo maistas yra vykdyti Tėvo valią (plg. Jn 4, 34). Jis visada daro tai, kas patinka Tėvui, įgyvendindamas jo žodžius (plg. Jn 8, 29–55); jis sako tai, ką sakyti bei skelbti yra jo prašęs Tėvas (plg. Jn 12, 49).

Apreikšdamas Tėvą ir jo elgseną, Jėzus kartu apreiškia tiesios žmogaus elgsenos normas. Šį sąryšį jis aiškiai ir kaip pavyzdį patvirtina, savo mokymo apie priešų meilę (plg. Mt 5, 43–47) pabaigoje tardamas: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48).

Tokia dieviška, dieviška-žmogiška, tobulybė tampa mums galima, kai artimai susivienijame su Kristumi, mūsų Išganytoju. Jėzaus mokymo nužymėtas kelias nėra iš išorės primestas suvaržymas. Pats Jėzus, ėjęs šiuo keliu, mūsų teprašo sekti paskui jį. Maža to, jis ne tik prašo, bet ir per krikštą leidžia dalyvauti savo paties gyvenime, taip įgalindamas mus suprasti bei įgyvendinti jo mokymą.

Tai vis labiau aiškėja Naujojo Testamento raštuose. Jo ryšys su mokiniais buvo gyvas, o ne išorinis mokymas. Jis vadino juos „vaikeliais“ (Jn 13, 33; 21, 5), „draugais“ (Jn 15, 14–15), „broliais“ (Mt 12, 50; 28, 10; Jn 20, 17) ir kvietė įžengti į gyvenimo bendrystę su juo bei su tikėjimu ir džiaugsmu priimti jo „švelnų“ jungą ir „lengvą“ naštą (plg. Mt 11, 28–30).

Tad ieškant kristologijos įkvėptos etikos niekada nevalia užmiršti, kad Kristus yra įsikūnijęs Logos, leidžiantis mums dalyvauti savo dieviškajame gyvenime ir palaikantis savo malone kelionėje tikrojo savęs įgyvendinimo link. Kas iš tikrųjų yra žmogus, galutinai pasirodo žmogumi tapusiame Logos. Tikėjimas į Kristų leidžia mums įgyvendinti antropologiją. Vadinasi, ryšys su Kristumi yra iškiliausia žmogaus moralinės elgsenos realizacija. Tokia žmogaus elgsena tiesiogiai remiasi klusnumu Dievo įstatymui, vienybe su Kristumi ir Dvasios gyvenimu tikinčiojo sieloje. Tokią elgseną lemia ne tiktai išorinės normos, ji kyla iš tikinčiojo gyvo ryšio su Kristumi ir Dievu. <...>