(Ištrauka)

<...> Šiandien susitinku su jumis, kunigais. Jūs esate Kristaus pašaukti tarnauti jam naujajame tūkstantmetyje; esate išrinkti iš tautos ir paskirti su Dievu susijusiems dalykams, atnašauti dovanas ir aukas už nuodėmes. Tikėkite savo kunigystės galia! Per sakramentą jūs gavote viską, kuo esate. Tardami žodžius „aš“ arba „mano“ („Aš išrišu tave...“, „Tai mano kūnas...“), sakote tai ne savo, bet Kristaus vardu, in persona Christi, kuris nori pasinaudoti jūsų lūpomis ir rankomis, jūsų pasiaukojimo dvasia ir talentais. Per kunigystės šventimus Kristus liturginiu rankų uždėjimo ženklu paėmė jus į savo ypatingą globą; jo rankų prieglobstyje ir jo širdyje esate saugūs. Panirkite į jo meilę ir padovanokite jam savo meilę! Kai jūsų rankos buvo tepamos aliejumi – Šventosios Dvasios ženklu, jūs buvote paskirti tarnauti Viešpačiui kaip jo rankos pasaulyje. Užuot tarnavusios egoizmui, jos turi perteikinėti pasaulyje jo meilės liudijimą.

Kristaus kunigystės didybė gali bauginti. Gali kilti pagunda kartu su Petru sušukti: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis“ (Lk 5, 8), nes mums sunku patikėti, kad Kristus pašaukė būtent mus. Argi negalėjo jis pasirinkti kurio nors kito, gabesnio, šventesnio negu mes? Tačiau Jėzus nukreipė savo meilės kupiną žvilgsnį į kiekvieną iš mūsų ir šiuo jo žvilgsniu turime pasitikėti. Neskubėkime, tarsi Kristui tylioje maldoje paskirtas laikas būtų prarastasis laikas. Priešingai, būtent tada randasi įstabūs pastoracinės tarnystės vaisiai. Nevalia nuleisti rankų, kai malda reikalauja pastangų ir kai atrodo, jog Jėzus tyli – jis tyli, tačiau veikia. Mielai prisimenu tai, ką praėjusiais metais patyriau Kelne: buvau gilios, neužmirštamos milijono jaunuolių tylos per Švenčiausiojo Sakramento garbinimą liudininkas! Ši maldinga tyla mus suvienijo ir padovanojo mums tokią didžiulę paguodą. Pasaulyje, kur tiek daug triukšmo, paklydimų, būtina tyliai garbinti ostijoje esantį Jėzų. Uoliai praktikuokite garbinimo maldą ir mokykite to tikinčiuosius. Joje atrasite paguodos ir šviesos.

Iš kunigų tikintieji laukia tik viena: kad jie būtų specialistai, skatinantys žmogaus susitikimą su Dievu. Iš kunigo nereikalaujama būti ūkio, statybos ar politikos žinovu. Tikimasi, kad jis bus dvasinio gyvenimo žinovas. Todėl jaunam kunigui žengiant pirmuosius žingsnius, būtina turėti patyrusį mokytoją, kuriuo jis galėtų remtis ir kuris jam padėtų nepasiklysti tarp daugybės akimirksnio kultūros pasiūlymų. Reliatyvizmo ar palaidumo pagundų akivaizdoje kunigui tikrai nebūtina išmanyti visas aktualias ir kintančias mąstymo sroves; tikintieji iš jo tikisi, jog jis bus amžinosios, apreikštame žodyje glūdinčios išminties liudytojas. Vaisių gyvenime duoda rūpinimasis asmeninės maldos kokybe ir geru teologiniu pasirengimu.

Gyvenimas totalitarizmo sąlygomis galėjo išugdyti nesąmoningą polinkį slapstytis už išorinės kaukės. Iš čia kyla pavojus pasiduoti savotiškai veidmainystei. Akivaizdu, jog tai neprisidės prie broliškų santykių autentiškumo ir gali pastūmėti į perdėtą susikoncentravimą į save. Autentiškai emociškai bręstama tik tada, kai širdis laikosi Dievo. Kristui reikia brandžių, vyriškų, tikrai tėvišką dvasingumą puoselėti gebančių kunigų. Kad taip būtų, reikia savo atžvilgiu būti nuoširdžiam, atsiverti dvasiniam vadovui ir pasitikėti dieviškuoju gailestingumu.

Popiežius Jonas Paulius II Didžiojo jubiliejaus proga daug kartų ragino krikščionis apgailėti neištikimybę praeityje. Tikime, kad Bažnyčia yra šventa, tačiau joje gyvena nuodėmingi žmonės. Noras tapatintis tik su tais, kurie be nuodėmės, atmestinas. Kaip galėtų Bažnyčia išstumti iš savo gretų nusidėjėlius? Juk Jėzus tapo kūnu, mirė ir prisikėlė dėl jų išganymo. Todėl reikia išmokti nuoširdžiai gyventi krikščioniškąja atgaila. Ją praktikuodami, individualias nuodėmes išpažįstame išvien su kitais, jų ir Dievo akivaizdoje. Kartu būtina saugotis pretenzijos arogantiškai teisti ankstesnes kartas, gyvenusias kitais laikais ir kitomis aplinkybėmis. Reikia nuolankaus nuoširdumo, kad galėtum neneigti praeities nuodėmių ir kartu neparodyti nuolaidumo paviršutiniškiems kaltinimams nesant tikrų įrodymų ar nežinant įvairių tuometinių išankstinių nusistatymų. Be to, confessio peccati, pasitelkiant šventojo Augustino posakį, visada turėtų lydėti confessio laudis. Prašydami atleidimo už praeityje padarytą blogį, turime neužmiršti ir gėrio, nuveikto padedant dieviškajai malonei ir dažnai atnešusio, nors ir buvo laikomas molio induose, iškilių vaisių.

Šiandien Lenkijos Bažnyčiai iškilęs didelis pastoracinis iššūkis – rūpintis paliekančiaisiais savo šalį. Nedarbo rykštė daugybę žmonių verčia iškeliauti į užsienį. Tai labai paplitęs reiškinys. Kai dėl to perskiriamos šeimos, trūkinėja socialiniai saitai, Bažnyčia negali likti abejinga. Būtina, kad išvykstančius žmones lydėtų kunigai, kurie, palaikydami ryšius su vietine Bažnyčia, imtųsi pastoracinio darbo tarp emigrantų. <...>

Išlaikykite tvirtą tikėjimą! <...> Autentiškai gyvenkite ir tarnaukite. Žvelgdami į Kristų, gyvenkite kukliai, solidarizuodamiesi su tikinčiaisiais, pas kuriuos esate pasiųsti. Tarnaukite visiems; būkite prieinami parapijose ir klausyklose, lydėkite naujuosius sąjūdžius ir sąjungas, remkite šeimas, neapleiskite ryšių su jaunimu, neužmirškite vargšų ir apleistųjų. Jei gyvensite tikėjimu, Šventoji Dvasia jus pamokys, ką sakyti ir kaip tarnauti. Visada galite tikėtis pagalbos iš tos [Marijos], kuri tikėjimu eina pirma Bažnyčios. <...>