Kalbėti šioje siaubo istorijoje, neregėtų nusikaltimų Dievui ir žmonėms sankaupos vietoje beveik neįmanoma – ir ypač sunku ir slogu krikščioniui, popiežiui, kilusiam iš Vokietijos. Šioje vietoje trūksta žodžių, čia tegali tvyroti tyla – tyla, kuri yra vidinis šauksmas Dievui: kodėl tylėjai? Kodėl galėjai visa tai pakęsti? Šioje tyloje žemai nusilenkiame nesuskaičiuojamam čia kentėjusių ir nužudytųjų būriui; tada ši tyla virsta garsiu atleidimo ir susitaikymo prašymu, gyvajam Dievui adresuojamu šauksmu neleisti, kad tai kada nors pasikartotų.

Prieš 27 metus, 1979 m. birželio 7 d., čia stovėjo popiežius Jonas Paulius II. Tada jis pasakė: „Šiandien atvykstu čia kaip piligrimas. Žinoma, jog čia jau esu buvęs daug kartų... Kaip dažnai! Kaip dažnai nusileisdavau į Maksimilijono Kolbės mirties celę ir stovėdavau prie naikinimo sienos, eidavau per Birkenau krematoriumų griuvėsius. Negalėjau čia neatvykti kaip popiežius“. Popiežius Jonas Paulius II stovėjo čia kaip tautos, greta žydų tautos turėjusios kentėti šioje vietoje ir apskritai karo metu, vaikas: „Per Antrąjį pasaulinį karą gyvybės neteko šeši milijonai lenkų, penktadalis tautos“, – tada priminė popiežius. Jis iškilmingai paragino pasaulį, kaip jau buvo padarę jo pirmtakai Jonas XXIII ir Paulius VI, gerbti žmogaus bei tautų teises ir pridūrė: „Skelbiu šias teises kaip sūnus tautos, savo tolimoje ir netolimoje istorijoje patyrusios iš kitų daugybę kančių. Sakau tai nekad kaltinčiau, bet kad priminčiau. Kalbu visų tautų, kurių teisės pažeidžiamos ir užmirštamos, vardu...“

Popiežius Jonas Paulius II stovėjo čia kaip lenkų tautos sūnus. Aš čia stoviu kaip vokiečių tautos sūnus ir būtent todėl turiu, galiu, kaip ir jis, pasakyti: negalėjau čia neatvykti. Turėjau atvykti. Tai buvo ir yra pareiga tiesos ir kentėjusiųjų teisės atžvilgiu, pareiga Dievo atžvilgiu stovėti čia kaip Jono Pauliaus II įpėdiniui ir kaip vokiečių tautos vaikui – sūnui tautos, kurią melagingais pažadais, tautos didybės, jos garbės bei reikšmės atkūrimo, gerovės perspektyvomis, taip pat teroru bei bauginimu savo valiai buvo pajungusi nusikaltėlių grupė, mūsų tauta naudojusis bei piktnaudžiavusi kaip savo griovimo bei viešpatavimo manijos įrankiu. Taip, negalėjau čia neatvykti. 1979 m. birželio 7 d. čia stovėjau kaip Miuncheno ir Freisingo arkivyskupas tarp daugybės popiežių lydėjusių, jo besiklausiusių ir su juo besimeldusių vyskupų. 1980 m. šioje siaubo vietoje dar kartą vaikščiojau su vokiečių vyskupų delegacija, sukrėstas blogio ir dėkingas, kad virš šios tamsumos patekėjo susitaikymo žvaigždė. Ir šiandien esu čia dėl to paties: melsti susitaikymo malonės – pirmiausia Dievo, kuris vienintelis gali atverti ir išvalyti mūsų širdis; žmonių, kurie čia kentėjo, ir galiausiai susitaikymo malonės visiems, kurie šią istorijos valandą naujaip kenčia neapykantos ir neapykantos kurstomo smurto priespaudą.

Kiek daug klausimų mus jaudina šioje vietoje! Vis iš naujo kyla klausimas: kur tomis dienomis buvo Dievas? Kodėl jis tylėjo? Kaip jis galėjo pakęsti tokį griovimo perteklių, tokį blogio triumfą? Į galvą ateina 44 psalmės žodžiai, kenčiančio Izraelio skundas: „Palikai mus bejėgius šakalų lindynėje ir apgaubei mirtina tamsa... Juk dėl tavęs mes esame nuolat žudomi, su mumis elgiamasi kaip su pjovimui skirtomis avimis. Atsibusk, Viešpatie! Kodėl miegi? Kelkis, neatmesk mūsų amžinai! Kam slepi savo veidą? Kodėl užmiršti mūsų skurdą ir priespaudą? Juk mes gulime kniūbsti dulkėse ir nebegalime pakilti nuo žemės. Pakilk, ateik mums padėti, atpirk mus dėl savo ištikimosios meilės!“ (Ps 44, 20. 23–27). Šis Dievui adresuojamas kenčiančio Izraelio pagalbos šauksmas didžiausio vargo momentais kartu yra pagalbos šauksmas visų, kurie istorijoje – vakar, šiandien, rytoj – kenčia dėl Dievo, kenčia dėl tiesos ir gėrio, o tokių daug ir šiandien.

Dievo paslaptis mūsų žvilgsniui neprieinama – matome tik fragmentus ir klystame norėdami tapti Dievo ir istorijos teisėjais. Tada žmogų ne gintume, bet prisidėtume prie jo griovimo. Ne – galiausiai turime pasitenkinti nuolankiu, tačiau atkakliu šauksmu į Dievą: pabusk! Neužmiršk savo kūrinio, žmogaus! Dievui skirtas mūsų šauksmas kartu turi būti šauksmas, perskrodžiantis mūsų širdį, kad mumyse gimtų slėpiningas Dievo buvimas – kad jo galia, jo įdėta į mūsų širdis, neskęstų ir nedustų egoizmo, žmonių baimės, abejingumo ir oportunizmo purve. Šį Dievui skirtą šauksmą nukreipiame į savo širdį, būtent iš šią valandą, kai gresia naujos negandos, kai iš žmogaus širdies, atrodo, vėl kopia laukan visos tamsios galios – viena vertus, piktnaudžiavimas Dievu teisinant aklą smurtą nekaltųjų atžvilgiu, kita vertus, Dievo nepažįstantis bei tikėjimą į jį pašiepiantis cinizmas. Šaukdami meldžiame Dievą, kad jis atvestų žmones į protą, leistų jiems suvokti, kad smurtas, užuot steigęs taiką, tik dar daugiau sukelia smurto – sugriovimų spiralę, kurioje galiausiai pralaimi visi. Dievas, į kurį tikime, yra proto Dievas – proto, kuris yra ne neutrali Visatos matematika, bet neatsiejamas nuo meilės, gėrio. Meldžiame Dievo ir šaukiame žmonėms, kad šis protas, meilės protas, leidžiantis suvokti susitaikymo bei taikos galią, paimtų viršų grėsmių, mums keliamų iracionalumo ar klaidingo, nuo Dievo atsiskyrusio proto, apsuptyje.

Vieta, kurioje stovime, yra atminimo vieta. Tai, kas praėję, nėra tiesiog praėję. Tai mums reikšminga ir rodo, kokiais keliais neturėtume vaikščioti ir kokiais turėtume sukti. Kaip ir Jonas Paulius II, ėjau išilgai akmenų, įvairiomis kalbomis primenančių šios vietos aukas – baltarusių, čekų, vokiečių, prancūzų, graikų, hebrajų, kroatų, italų, jidiš, vengrų, olandų, norvegų, lenkų, rusų, romų, rumunų, slovakų, serbų, ukrainiečių, žydų-ispanų ir anglų. Visi šie atminimo akmenys kalba apie žmogaus kančią, leidžia nuvokti galios, traktavusios žmones kaip medžiagą ir nelaikiusios jų asmenimis, kuriuose švyti Dievo paveikslas, cinizmą.

Kai kurie akmenys žadina ypatingą atminimą. Štai atminimo akmuo hebrajų kalba. Trečiojo Reicho galingieji norėjo sutrypti visą žydų tautą, ištrinti ją iš žmonijos žemėlapio; baisiu būdu pasitvirtino psalmės žodžiai: „Su mumis elgiamasi, kaip su pjovimui skirtomis avimis”. Tie smurtaujantys nusikaltėliai galiausiai troško šios tautos ištrynimu nužudyti Dievą, pašaukusį Abraomą, kalbėjusį prie Sinajaus kalno ir ten nustačiusį amžinai galiojančius orientacinius kriterijus žmonijai. Jei ši tauta vien savo buvimu liudija Dievą, kalbėjusį žmogui ir jį įpareigojantį, tai toks Dievas galiausiai turėtų mirti ir valdžia turėtų priklausyti tik žmogui – jiems patiems, laikančiais save stipriaisiais, mokėjusiais pajungti sau pasaulį. Sunaikinus Izraelį, turėjo nebelikti jokių šaknų, kuriomis remiasi krikščionių tikėjimas; jos turėjo būti pakeistos nauju, pačių susimeistrautu tikėjimu žmogaus, stipriojo, valdžia. Štai akmuo lenkų kalba: iš pradžių norėta sunaikinti dvasinę Lenkijos vadovybę ir taip ištrinti tautą kaip autonominį istorinį subjektą, paverčiant ją, jei ji dar liktų gyva, vergų tauta. Dar vienas, ypatingiems apmąstymams kviečiantis akmuo – ant jo užrašyta sinti ir romų kalbomis. Tai dar viena tauta, turėjusi išnykti ištisa, per kitas tautas keliaujanti ir jose gyvenanti tauta. Ideologijoje, kur vertinta tik išmatuojama nauda, o visa kita laikyta lebensunwertes Leben – gyventi neverta gyvybe, ji buvo priskirta prie nenaudingų pasaulio istorijos elementų. Štai atminimo akmuo rusų kalba, primenantis mums milžinišką daugybę rusų kareivių gyvybių, paaukotų kovoje su nacionalsocialistiniu teroro režimu, ir drauge keliantis minčių apie tragišką jų pastangų dviprasmiškumą: išlaisvindami tautas iš vienos diktatūros, jie turėjo tas pačias tautas pajungti naujai, Stalino ir komunistinės ideologijos, diktatūrai.

Ir visi kiti akmenys įvairiomis Europos kalbomis kalba mums apie viso šio žemyno žmonių kančią; jie tikrai giliai paliečia mūsų širdį, kai minime ne aukas apskritai, bet prieš akis turime atskirų žmonių, baigusių gyvenimą čia, teroro tamsybėje, veidus. Vidinė pareiga vertė mane stabtelėti ir prieš atminimo akmenį vokiečių kalba. Iš ten prieš mus iškyla Edithos Stein, sesers Kryžiaus Teresės Benediktos, veidas – žydės ir vokietės, kuri vokiečių nacistų koncentracijos stovyklos nakties siaube išnyko kartu su savo seserimi, trokšdama kaip krikščionė ir žydė mirti su savo tauta ir dėl savo tautos. Vokiečiai, atgabenti į Aušvicą-Birkenau ir čia mirę, buvo vaizduojami kaip Abschaum der Nation – tautos atmatos. Tačiau šiandien su dėkingumu pripažįstame juos tiesos ir gėrio, nepražuvusio ir mūsų tautoje, liudytojais. Dėkojame šiems žmonėms, kad jie nenusilenkė blogio galiai ir stovi priešais mus kaip šviesuliai tamsioje naktyje. Pagarbiai ir dėkingai lenkiamės visiems, kurie atsakė taip, kaip tie trys jaunuoliai, kuriems Babilone grasinta ugnimi plieskiančia krosnimi: „Jei mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali mus išgelbėti... teišgelbsti. Bet jei ne, karaliau, tebūna tau žinoma, kas mes tavo dievams netarnausime ir aukso statulos, kurią tu pastatei, negarbinsime“ (Dan 3, 17).

Taip, už šių atminimo akmenų slypi nesuskaičiuojamų žmonių likimas. Jie supurto mūsų atmintį, supurto mūsų širdį. Jie nenori kurstyti mumyse neapykantos: jie mums rodo, kokie baisūs yra neapykantos darbai. Jie nori paskatinti mūsų protą suvokti blogį kaip blogį ir jį atmesti; jie nori įkvėpti mums drąsos siekti gėrio, priešintis blogiui. Jie nori sužadinti mums jausmus, išreiškiamus žodžiais, kuriuos Sofoklis įdeda į siaubo apimtos Antigonės lūpas: „Esu ne kartu nekęsti, bet kartu mylėti“.

Dėkui Dievui, šios siaubo vietos apylinkėje su atminties apvalymu, kurio ji reikalauja, plėtojasi įvairios iniciatyvos, kuriomis siekiama apriboti blogį ir suteikti jėgos gėriui. Ką tik palaiminau Dialogo ir maldos centrą. Netoliese rutuliojasi uždaras karmeličių gyvenimas; jos ypač vienijasi su Kristaus kryžiaus slėpiniu ir primena mums krikščionių tikėjimą, kad pats Dievas nužengė į kančių pragarą ir kenčia kartu su mumis. Osvencime gyvuoja šventojo Maksimilijono centras ir tarptautinis ugdymo, supažindinančio su Aušvicu ir holokaustu, centras. Veikia tarptautiniai jaunimo susitikimų namai. Viename iš senų maldos namų įsikūręs Žydų centras. Galiausiai yra statoma Žmogaus teisių akademija. Tad galime turėti viltį, kad iš siaubo vietos išaugs konstruktyvus apmąstymas ir kad priminimas padės priešintis blogiui ir siekti gėrio pergalės.

Žmonija Aušvice-Birkenau perėjo „tamsiu slėniu“. Čia ir norėčiau pabaigti pasitikėjimo malda, Izraelio psalme, kuri kartu yra krikščionijos malda: „Viešpats – mano ganytojas, man nieko netrūksta. Žaliose pievose jis mane guldo, prie ramių vandenų gano. Jis atgaivina mano gyvastį ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane... Aš visados gyvensiu Viešpaties Namuose“ (Ps 23, 1–4. 6).