(Ištraukos)

<...> Tikėjimo grožio ir džiaugsmo atradimas iš tiesų yra kelias, kuriuo kiekviena nauja karta turi eiti pati, nes per tikėjimą į labai asmenišką santykį su mumyse veikiančiu Viešpačiu įtraukiama giliausia mūsų savastis ir esybė – mūsų širdis, mūsų protas, mūsų laisvė. Tačiau tikėjimas lygiai taip pat iš pagrindų yra bendruomeninis aktas ir bendruomeninė laikysena, yra Bažnyčios „Mes tikime“. Vadinasi, tikėjimo džiaugsmas – tai džiaugsmas, kuriuo privalu dalytis; pasak apaštalo Jono: „Ką matėme ir girdėjome [gyvenimo Žodį], skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis... Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas“ (1 Jn 1, 3–4). Todėl jaunųjų kartų tikėjimo ugdymas yra didelė ir esminė užduotis, tenkanti visai krikščionių bendruomenei. Brangūs broliai ir seserys, iš savo patyrimo žinote, kad ši užduotis dėl įvairių priežasčių šiandien tapo itin sunki, bet būtent todėl ir dar svarbesnė bei labiau neatidėliotina.

Šiandienėje sekuliarizuotoje kultūroje galima įžiūrėti du aiškiai vienas nuo kito priklausomus bruožus, nukreipiančius krikščioniškajai žiniai priešinga kryptimi ir neišvengiamai darančius poveikį brandinantiems savo gyvenimo gaires bei pasirinkimus. Vienas šių bruožų yra agnosticizmas, kylantis iš žmogaus proto apribojimo vien kalkuliaciniu bei funkciniu intelektu ir linkstantis užgniaužti giliai mūsų prigimtyje įrašytą religinį jausmą. Kitas – reliatyvizacijos bei šaknų praradimo procesas, griaunantis žmogaus švenčiausius ryšius bei tauriausius jausmus; dėl to žmonės tampa silpni, o mūsų tarpusavio santykiai – netvirti ir nepastovūs.

Būtent šiomis aplinkybėmis mums visiems, pirmiausiai mūsų vaikams, jaunuoliams ir jauniems suaugusiems, būtina išgyventi tikėjimą kaip džiaugsmą, pajusti iš susitikimo su Viešpačiu kylančią gilią, vidinę ramybę. Savo enciklikoje Deus caritas est rašiau: „Įtikėjome Dievo meilę – taip krikščionis gali išreikšti svarbiausią savo gyvenimo pasirinkimą. Apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausiai duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį“ (1). Krikščioniškojo džiaugsmo šaltinis yra tikrumas, kad esi mylimas Dievo, esi asmeniškai mylimas mūsų Kūrėjo, to, kuris savo rankose laiko visą Visatą ir kiekvieną iš mūsų bei visą didelę žmonių šeimą myli aistringa ir ištikima meile – meile, didesne už neištikimybę ir nuodėmes, atleidžiančia meile. Ši meilė „tokia didelė, kad Dievą nukreipia prieš save patį“; tai galutinai išryškėja kryžiaus slėpinyje: „Dievas taip myli žmogų, kad, pats tapęs žmogumi, eina paskui jį ligi mirties ir šitaip sutaikina teisingumą ir meilę“ (Deus caritas est, 10).

Brangūs broliai ir seserys, toks tikrumas ir džiaugsmas, jog esi mylimas Dievo, kiekvienam iš mūsų, ypač jaunosioms kartoms, žengiančioms į tikėjimo pasaulį, turi būti kokiu nors būdu juntamas ir konkretus. Kitaip tariant: Jėzus sakė, kad jis yra „tiesa“ ir „gyvenimas“, tačiau kartu jis sakė, jog yra ir „kelias“, vedantis pas Tėvą (plg. Jn 14, 5–7). Todėl turime savęs klausti: kaip mūsų vaikai ir jaunuoliai gali praktiškai ir egzistenciškai atrasti jame šį išganymo ir džiaugsmo kelią? Būtent dėl šios didžios misijos kaip Dievo šeima ir bičiulių bendrija egzistuoja Bažnyčia, į kurią, būdami vaikai, esame priimami per krikštą ir kurioje turi augti mūsų tikėjimas, mūsų džiaugsmas bei tikrumas, jog esame mylimi Dievo. Todėl būtina – ir tai užduotis, patikėta krikščioniškosiomis šeimoms, kunigams, katechetams, auklėtojams, patiems jaunuoliams jų bendraamžių atžvilgiu, mūsų parapijoms, organizacijoms ir sąjūdžiams, galiausiai visai vyskupijos bendruomenei, – kad jaunosios kartos išgyventų Bažnyčią kaip tikrai patikimą bičiulių bendriją, kurios petys būtų juntamas visais gyvenimo momentais ir visomis aplinkybėmis, tiek džiugiomis ir maloniomis, tiek sunkiomis ir tamsiomis. Jūsų, mieli Romos jaunuoliai, norėčiau paprašyti savo ruožtu pasitikėti Bažnyčia bei ją mylėti, nes joje veikia Viešpats, ir ji neieško nieko kita, kaip tik jūsų gerovės.

Tas, kuris žino, jog yra mylimas, savo ruožtu jaučiasi akinamas mylėti. Viešpats, kuris mus pirma pamilo, prašo mūsų padaryti savo gyvenimo centru meilę jam ir žmonėms, kuriuos jis mylėjo. Pirmiausiai jaunuolius, taip galingai jaučiančius savyje meilės šauksmą, būtina išlaisvinti iš paplitusio prietaro, jog krikščionybė su savo įsakymais ir draudimais labai trukdanti meilės džiaugsmui ir neleidžianti žmonėms iki galo paragauti laimės, kurią vyras ir moteris atranda tarpusavio meilėje. Priešingai, tikėjimas ir krikščioniškoji etika nori meilę ne uždusinti, bet padaryti sveiką, stiprią ir tikrai laisvą: kaip tik tam skirti Dešimt įsakymų, kurie nėra keli „ne“, bet vienas didis „taip“ meilei ir gyvenimui. Žmogiškoji meilė, kad būtų tobulai žmogiška, būtų tikro, tvaraus džiaugsmo versmė ir galiausiai atitiktų amžinybės troškimą, kurį nešiojasi ir kurio savęs neišduodama negali atsisakyti, turi būti apvalyta, turi subręsti ir save pranokti. Štai pagrindinė priežastis, dėl kurios vyro ir moters meilė tobulai įgyvendinama tik santuokoje.

Visame auklėjimo darbe, ugdydami žmogų ir krikščionį, iš baimės ar sutrikimo niekada neturime iš akių išleisti didžiojo meilės klausimo, nes kitaip siūlytume krikščionybę, kuri nebūtų „tapusi kūnu“ ir negalėtų rimtai dominti gyvenimui atsiveriančio jaunuolio. Bet supažindinti privalome su visu krikščioniškosios meilės matmeniu, kur meilė Dievui ir meilė žmogui neatskiriamai susijusios ir kur artimo meilė yra visiškai konkreti pareiga. Krikščionis nesitenkina žodžiais nei apgaulingomis ideologijomis, jis rūpinasi artimo poreikiais atiduodamas tam save, neapsiribodamas atsitiktiniu geru darbu. Todėl siūlyti jaunuoliams praktinę tarnavimo vargstantiems ir kenčiantiems žmonėms patirtį yra neatsiejama tikėjimo autentiško bei pilnatviško ugdymo dalis. Žmogaus prigimčiai būdingas ne tik poreikis mylėti, bet ir tiesos troškimas. Todėl, auklėjant jaunąsias kartas, nuošalyje nevalia palikti tiesos klausimo; jis, priešingai, turi užimti centrinę vietą. Keldami tiesos klausimą, išplečiame savo racionalumo ribas, pradedame laisvinti savo protą iš siaurų ribų, į kurias jis yra įspraustas, kai protinga laikoma tik tai, kas gali būti eksperimentų ir apskaičiavimų objektas. Būtent čia susitinka tikėjimas ir protas: tikėdami priimame dovaną, kuri yra pats Dievas, apsireiškiantis mums, pagal jo paveikslą sukurtiems kūriniams, ir priimame tiesą, kurios mūsų protas neįstengia iki galo suvokti ir pasisavinti. Būtent todėl ji išplečia mūsų pažinimo horizontą ir leidžia įsiskverbti į slėpinį, į kurį esame panardinti, ir Dieve atrasti galutinę savo egzistencijos prasmę.

Brangūs bičiuliai, labai gerai žinote, kaip nelengva pritarti tokiam mūsų proto ribų peržengimui. Todėl tikėjimas, kuris yra labai asmeniškas žmogaus aktas, – tai mūsų laisvės, kuri gali būti atmesta, apsisprendimas. Tačiau išnyra antras tikėjimo matmuo, savęs patikėjimas asmeniui – savęs patikėjimas ne kam nors, bet Jėzui Kristui ir jį atsiuntusiam Tėvui. Tikėti reiškia mūsų širdyje veikiančios Šventosios Dvasios galia statydinti kuo asmeniškesnį ryšį su savo Kūrėju bei Atpirkėju ir šiuo ryšiu grįsti visą savo gyvenimą, nes Jėzus Kristus yra „asmeniu tapusi tiesa, traukianti pasaulį prie savęs <...>. Bet kuri kita tiesa yra tiesos, kuria jis yra, fragmentas ir rodo į jį“ (plg. Kalba, skirta Tikėjimo mokymo kongregacijai, 2006 02 10). Tada jis pripildo mūsų širdį, išplečia ją ir užtvindo džiaugsmu, leidžia mūsų protui leistis į neištirtus horizontus ir, išlaisvindamas mus iš egoizmo ankštumos bei įgalindamas tikrajai meilei, suteikia mūsų laisvei svarbiausią orientacinį tašką.

Tad, auklėdami jaunąsias kartas, neturime bijoti tikėjimo tiesą sugretinti su autentiškais žmogaus pažinimo pasiekimais. Šiandien mokslo pažanga labai sparti ir neretai pateikiama taip, tarsi ji prieštarautų tikėjimo ištaroms; tai kelia sumaištį ir darosi sunkiau priimti krikščioniškąją tiesą. Tačiau Jėzus Kristus yra ir lieka visos kūrinijos ir visos istorijos Viešpats: „Visa sukurta per jį ir jam... ir visa juo laikosi“ (Kol 1, 16.17). Jei tikėjimo ir mokslo dialogas plėtojamas nuoširdžiai ir laikantis griežtų kriterijų, tai jis teikia galimybę veiksmingiau ir įtikinamiau pažinti tikėjimo į Dievą – ne į kokį nors Dievą, bet į Dievą, apsireiškusį Jėzuje Kristuje, – racionalumą ir, be to, parodyti, jog Jėzus Kristus patenkina bet kurį autentišką žmogaus lūkestį. <...>

Kalbėjome apie tikėjimą kaip susitikimą su tuo, kuris yra meilė ir tiesa. Taip pat matėme, jog tas susitikimas yra bendruomeninis ir kartu asmeninis, turi vykti visuose mūsų gyvenimo matmenyse, apimti protą, iš laisvės kylančius pasirinkimus, meilės tarnystę. Tačiau yra viena ypatinga vieta, kur šis susitikimas vyksta tiesiogiai, kur jis sustiprinamas, pagilinamas ir tampa gebantis persmelkti ir paveikti visą gyvenimą: ši vieta yra malda. <...> Brangūs broliai ir seserys, <...>, prašau jūsų, dvasiškai susivieniję su Marija, mūsų Motina, uoliai melskitės ir garbinkite Eucharistijoje esantį Kristų, jį vis labiau mylėkite – mūsų brolį, tikrą draugą, Bažnyčios Sužadėtinį, ištikimą ir gailestingą Dievą, kuris pirmas mus pamilo. <...>

Juo labiau maitinamės Kristumi ir jį mylime, juo karščiau trokštame atvesti pas jį kitus žmones: tikėjimo džiaugsmo negalime laikytis sau, jį turime perduoti kitiems. Toks troškimas tampa dar stipresnis ir primygtinesnis daugelyje pasaulio kraštų ir tam tikra prasme čia, Romoje, matomos Dievo užmaršties akivaizdoje. Ši Dievo užmarštis kelia didelį trumpalaikį triukšmą, kartais nenaudingų ginčų, bet kartu ir gilų nepasitenkinimą bei tuštumos jausmą. Todėl, brangūs broliai ir seserys, nuolankiai tarnaudami kaip gyvojo Dievo liudytojai ir misionieriai, turime būti iš tikro tikėjimo kylančios vilties šaukliai: taip padėsime savo broliams ir bendrapiliečiams vėl savo gyvenime atrasti prasmę ir džiaugsmą. <...>