Brangūs broliai ir seserys,

labai džiaugiuosi dalyvaudamas šiame maldos susitikime, kuriame švęsime dieviškąją šeimos dovaną. Maldoje esu arti visų, kuriuos neseniai yra palietę liūdni įvykiai šiame mieste, esu arti jų puoselėdamas prisikėlusio Kristaus viltį, net ir didžiausios žmogiškos kančios akimirksniais duodančią drąsos ir šviesos.

Vienijami tikėjimo į Kristų, susirinkome čia iš daugelio pasaulio kraštų. Esame bendruomenė, džiugiai liudijanti, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą mylėti ir kad jis tik tada visiškai realizuoja save, kai nuoširdžiai dovanoja kitiems. Šeima – pirmutinė vieta, kur kiekvienas žmogus mokosi dovanoti ir priimti meilę. Todėl Bažnyčia šiai pamatinei žmogaus sričiai nuolatos rodo pastoracinį dėmesį. Štai ko moko Bažnyčia: „Dievas, kuris yra meilė, sukūrė žmogų iš meilės ir pašaukė jį mylėti. Sukūręs vyrą ir moterį, Dievas pašaukė juos į artimą gyvenimo ir tarpusavio meilės bendrystę santuokoje, „taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6)“ (Katalikų Bažnyčios katekizmo santrauka, 337).

Šią tiesą Bažnyčia nenuilstamai skelbia pasauliui. Mano garbingasis pirmtakas Jonas Paulius II sakė, jog „žmogus tapo Dievo paveikslu ir panašumu ne tik savo žmogiškumu, bet ir asmenų bendryste, kurią nuo pradžių sudaro vyras ir moteris... Žmogus tampa Dievo paveikslu ne tiek vienatvės, kiek bendrystės momentu“ (Katechezė, 1979 11 14). Todėl ir patvirtinau kvietimą į V pasaulio šeimų susitikimą Ispanijoje, Valensijoje – mieste, kur gausu tradicijų ir didžiuojamasi savo tikėjimu, puoselėjamu tokioje daugybėje šeimų.

Šeima yra tarpinė institucija tarp individo ir visuomenės, ir niekas negali jos visiškai pakeisti. Ji remiasi pirmiausiai tvirtu tarpasmeniniu vyro ir žmonos ryšiu, palaikomu meilės ir tarpusavio supratimo. Todėl iš Dievo ji sulaukia didelės pagalbos per Santuokos sakramentą, apimantį pašaukimą į šventumą. Tegu vaikai patiria daugiau darnos ir meilės tarp tėvų, negu nesantaikos ir abejingumo, nes meilė tarp tėvo ir motinos suteikia vaikams didelį saugumą ir moko juos ištikimos ir tvarios meilės grožio.

Šeima yra būtinas gėris tautoms, būtinai reikalingas pamatas visuomenei ir didelis lobis sutuoktiniams visą jų gyvenimą. Ji yra nepamainomas gėris vaikams, kurie yra meilės ir visiško bei dosnaus tėvų savęs atidavimo vaisius. Skelbti visą tiesą apie šeimą, kuri, kaip namų Bažnyčia ir gyvybės šventovė, pagrįsta santuoka, yra didelė visiems tenkanti atsakomybė.

Tėvas ir motina Dievo akivaizdoje vienas kitam yra pažadėję visišką „taip“, sudarantį juos sujungiančio sakramento pagrindą; kad vidinis šeimos santykis būtų atbaigtas, jie taip pat turi ištarti „taip“ savo ar įvaikintiems vaikams, kurie yra atskiros asmenybės ir turi savo charakterį. Tada šie vaikai augs pripažinimo bei meilės aplinkoje ir, reikiamai subrendę, savo ruožtu panorės ištarti „taip“ tiems, kurie jiems padovanojo gyvybę.

Išsisklaidymo, pirmiausiai miestuose, paženklintos dabartinės visuomenės iššūkiai reikalauja laiduoti, kad šeimos nebus paliktos vienos. Nedidelė šeima, jausdamasi izoliuota nuo savo giminaičių ir draugų, gali susidurti su sunkiai įveikiamomis kliūtimis. Todėl bažnytinė bendruomenė privalo ją remti, skatinti bei duoti jai šeimos rišlumą stiprinančio dvasinio maisto, ypač išbandymų metu ir kriziniais momentais. Čia labai svarbus parapinių bendruomenių, taip pat įvairių bažnytinių organizacijų, pašauktų bendradarbiauti kaip pagalbos struktūros šeimos tikėjimui stiprinti, vaidmuo.

Kristus parodė didžiausią nuolatinį visų, tad ir šeimos, gyvybės šaltinį: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 12–13). Dievo meilė išsiliejo ant mūsų per krikštą. Todėl šeimos pašauktos ta meile gyventi, nes Viešpats įgalina, kad mes per mūsų žmogiškąją meilę būtume tokie pat jautrūs, mylintys ir gailestingi kaip Kristus.

Greta tikėjimo ir Viešpaties meilės perteikimo, viena didžiausių šeimos užduočių yra ugdyti laisvus ir atsakingus asmenis. Todėl tėvai turi laipsniškai grąžinti vaikams laisvę, kurios laidas jie kurį laiką yra. Kai vaikai matys, kad jų tėvai – ir apskritai juos supantys suaugusieji – gyvena, net sunkiais laikotarpiais, kupini džiaugsmo ir užsidegimo, jie lengviau įgaus gyvenimo džiaugsmo, padėsiančio sėkmingai įveikti gyvenime galinčius pasitaikyti sunkumus ir negandas. Be to, kai šeima neužsisklendžia, vaikai ima suvokti, jog meilės vertas kiekvienas asmuo ir kad tarp žmonių egzistuoja pamatinis visuotinis broliškumas.

Šis V pasaulio šeimų susitikimas kviečia mus apmąstyti ypač svarbią temą, išreiškiančią didelę mūsų atsakomybę: „Tikėjimo perteikimas šeimoje“. Apie tai gražiai pasakyta Katalikų Bažnyčios katekizme: „Kaip motina moko vaikus kalbėti, tuo pačiu ir suprasti bei bendrauti, taip ir mūsų Motina Bažnyčia moko mus tikėjimo kalbos, kad išmoktume tikėjimą suprasti ir juo gyventi“ (171). Krikšto liturgijoje tai simboliškai išreiškiama degančios žvakės įteikimu, taip tėvai susiejami su naujo Dievo vaikų gyvenimo, įgyjamo per krikšto vandenį, slėpiniu.

Perduoti tikėjimą vaikams padedant kitiems asmenims bei tokioms institucijoms kaip parapija, mokykla ar katalikiškos organizacijos yra atsakomybė, kurios tėvai neturi nei užmiršti, nei apleisti, nei kam nors visiškai deleguoti. Krikščioniškoji šeima vadinama namų Bažnyčia, nes „parodo ir įgyvendina Bažnyčios kaip Dievo šeimos bendruomeninę ir šeiminę prigimtį. Kiekvienas jos narys pagal jam būdingą vaidmenį vykdo pakrikštytųjų kunigystę, padėdamas šeimai tapti malonės ir maldos bendruomene, žmogiškųjų ir krikščioniškųjų dorybių mokykla, tikėjimo pirmo skelbimo vaikams vieta“ (Katalikų Bažnyčios katekizmo santrauka, 350). Be to: „Būdami dieviškosios tėvystės dalininkai, tėvai yra pirmieji savo vaikų auklėtojai ir pirmieji tikėjimo skelbėjai. Jų pareiga mylėti ir gerbti savo vaikus kaip asmenis ir kaip Dievo vaikus... Jiems skirta ypatinga užduotis – mokyti krikščionių tikėjimo“ (ten pat, 460).

Tikėjimo kalbos mokomasi namie, kur tikėjimas auga ir stiprėja maldos ir krikščioniškosios praktikos dėka. Skaitinyje iš Pakartoto įstatymo knygos girdėjome nuolat išrinktajai tautai kartojamą maldą „Klausykis, Izraeli“, kurią savo namuose Nazarete girdėdavo bei kartodavo ir Jėzus. Pasak Morkaus evangelijos, jis ją prisimena savo viešajame gyvenime (Mk 12, 29). Tai Bažnyčios tikėjimas, kylantis iš Dievo meilės jūsų šeimų dėka. Gyventi šiuo nepažeistu tikėjimu, jo įstabia naujybe yra didelė dovana. Tačiau akimirkomis, kai Dievo veidas atrodo pasislėpęs, tikėti sunku ir reikia didelių pastangų.

Šis susitikimas teikia naujų jėgų toliau skelbti Evangeliją šeimoje, vėl patvirtinti santuoka pagrįstos ir dosniam gyvybės dovanojimui atviros šeimos, kur vaikams padedama fiziškai ir dvasiškai augti, galiojamumą bei tapatybę. Šitaip atmetamas plačiai paplitęs hedonizmas, subanalinantis žmogiškuosius santykius ir atimantis iš jų tikrąją vertę bei grožį. Santuokos vertybių skatinimas jokiu būdu netrukdo pilnatviškam džiaugsmui, kurį vyras ir žmona atranda tarpusavio meilėje. Tikėjimas ir krikščioniškoji etika meilę nori ne uždusinti, bet padaryti sveikesnę, stipresnę ir tikrai laisvą. Todėl žmogišką meilę būtina apvalyti, ji turi subręsti, kad būtų tikrai žmogiška ir taptų autentiško bei tvaraus džiaugsmo pradu.

Tad vyriausybių vadovus ir įstatymų leidėjus kviečiu apmąstyti akivaizdų gėrį, kurį žmogui ir šeimai, neuralginiam visuomenės centrui, anot Šventojo Sosto Šeimos teisių chartijos, laiduoja taikūs ir darnūs namai. Įstatymų tikslas yra visa apimantis žmogaus gėris, atsakas į jo poreikius ir norus. Šis gėris yra didelė ir būtina parama visuomenei, o tautoms – apsauga ir apvalymas. Be to, šeima yra mokykla, ugdanti žmogiškumą, kad tikrai taptume žmonėmis. Šia prasme patyrimas, jog esi tėvų mylimas, padeda vaikams suvokti savo kaip vaikų kilnumą.

Vaikai turi būti mokomi tikėjimo, mylimi ir saugomi. Šalia teisės gimti ir būti mokomi tikėjimo, jie taip pat turi teisę į namus, kurių pavyzdys – Nazareto namai, ir apsaugą nuo visokių grėsmių ir pavojų.

Dabar norėčiau kreiptis į šeimai labai svarbius senelius. Jie gali laiduoti – ir dažnai tai daro – meilę ir švelnumą, kurių reikia kiekvienam žmogui. Jie atveria anūkams laiko perspektyvą, yra šeimos atmintis ir turtas. Jie jokiu būdu neturi būti atskirti nuo šeimos aplinkos. Seneliai yra lobis, kurio nevalia atimti iš augančių kartų, ypač tada, kai, artėjant mirčiai, jie liudija tikėjimą.

Linkėdamas sėkmės šiam Pasaulio šeimų susitikimui, norėčiau pakartoti dalį ką tik girdėtos maldos:

Dieve, kuris Šventojoje Šeimoje
palikai mums tobulą šeimos gyvenimo
tikėjimu ir klusnumu Tavo valiai pavyzdį.
Padėk mums būti tikėjimo ir meilės Tavo įsakymams pavyzdžiais.
Padėk mums perteikti savo vaikams tikėjimą.
Atverk jų širdis,
kad jos augtų per krikštą gauta tikėjimo sėkla.
Sustiprink mūsų jaunuolių tikėjimą,
kad jie vis labiau pažintų Jėzų.
Padidink meilę ir ištikimybę visose santuokose,
ypač išgyvenančiose kančios ir sunkumų metą.
(...)
Vienydamiesi su Juozapu ir Marija,
prašome Tave per Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, mūsų Viešpatį. Amen.