(Ištrauka)

<...> Tragiškos padėties Artimuosiuose Rytuose fone esame sujaudinti apaštalo Pauliaus pateiktos vizijos grožio (plg. Ef 2, 13–18): Kristus yra mūsų sutaikinimas. Jis sutaikino vieną su kitu žydus ir pagonis, suvienydamas juos savo Kūne. Jis nugalėjo priešybę savo Kūnu, ant kryžiaus. Jis nugalėjo priešybę ir sutaikindamas suvienijo mus savo mirtimi.

Tačiau daugiau negu šios vizijos grožis mus jaudina jos ryškus priešingumas mūsų patiriamai bei regimai realybei. Iš pradžių tepajėgiame tarti Viešpačiui: „Viešpatie, apie ką čia kalba tas tavo apaštalas sakydamas, jog jie sutaikinti?“ Juk iš tikrųjų matome, jog jie nesutaikinti... Tarp krikščionių, žydų ir musulmonų tebevyksta karas; o kiti irgi kursto karą, visur pilna priešybės, smurto. Kurgi tavo aukos veiksmingumas? Kur istorijoje ta taika, apie kurią kalba tavo apaštalas?

Mes, žmonės, neįstengiame atskleisti istorijos slėpinio, žmogaus laisvės, tariančios Dievo taikai „ne“, slėpinio. Neįstengiame atskleisti Dievo ir žmogaus santykio, jo veikimo ir mūsų atsako viso slėpinio. Turime susitaikyti, jog tai lieka slėpinys. Vis dėlto Viešpats pateikia elementų, duodančių atsakymą.

Pirmutinis elementas yra tai, kad šis Viešpaties sutaikinimas, ši jo auka nėra neveiksminga. Egzistuoja didžiulė visuotinės Bažnyčios, visų tautų bendrystės tikrovė, eucharistinės Bendrystės, peržengiančios kultūrų, civilizacijų, tautų ir laikų ribas, tinklas. Tokia bendrystė egzistuoja; tokios „taikos salos“ Kristaus Kūne. Jos egzistuoja. Pasaulyje egzistuoja ir taikos jėgos. Pažvelgę į istoriją, galime pamatyti didžiuosius meilės šventuosius, sukūrusius šios Dievo taikos „oazes“ – pasaulius, vėl įžiebusius jų šviesą ir gebėjusius sutaikinti bei sukurti taiką. Yra kankinių, kentėjusių su Kristumi ir taip paliudijusių taiką, meilę, nubrėžiančią ribą smurtui.

Matydami, jog taikos tikrovė egzistuoja, nepaisant išliekančios kitokios tikrovės, galime toliau skverbtis į Pauliaus laiško efeziečiams gelmę. Viešpats nugalėjo ant kryžiaus. Jis nugalėjo ne nauja imperija, jėga, galingesne už kitas ir gebančia jas parblokšti; jis nugalėjo ne žmogiškai, kaip įsivaizduojame, imperija, stipresne negu kitos. Jis nugalėjo meile, gebančia eiti ligi mirties. Štai naujas Dievo pergalės būdas: smurtui jis nepriešpriešina dar didesnio smurto. Smurtui jis priešpriešina visišką priešingybę – meilę ligi galo, savo kryžių. Toks yra kuklus Dievo pergalės būdas: jis apriboja smurtą meile – ir tik taip tą įmanoma padaryti. Toks pergalės būdas gali pasirodyti labai lėtas, bet tai tikras būdas blogiui ir smurtui nugalėti, ir mes turime šiuo dieviškuoju pergalės būdu pasitikėti.

Pasitikėti reiškia veikliai įsitraukti į šią dieviškąją meilę, prisidėti prie jos pastangų sutaikinti, atitikti Viešpaties žodžius: „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais”. Kiek išgalime, turime skirti savo meilę visiems kenčiantiems, suvokdami, jog Paskutinio teismo Teisėjas tapatina save su tais, kurie kenčia. Todėl, ką kenčiantiems darome, darome mūsų gyvenimo paskutiniajam Teisėjui. Svarbu štai kas: dabar galime jo pergalę nešti pasauliui, veikliai dalyvaudami jo meilėje. Šiandien daugiakultūriame ir daugiareligiame pasaulyje daugeliui kyla pagunda sakyti: „Dėl taikos pasaulyje, tarp religijų, tarp kultūrų, geriau per daug nekalbėti apie tai, kas krikščionybei savita, tai yra apie Jėzų, Bažnyčią, sakramentus. Pasitenkinkime tuo, kas daugiau ar mažiau bendra...“ Tačiau tai ne tiesa. Būtent šiandien – didžiulio piktnaudžiavimo Dievo vardu momentu – mums reikia Dievo, nugalinčio ant kryžiaus, nugalinčio ne smurtu, bet meile. Būtent šiuo metu mums reikia Kristaus veido, kad pažintume tikrąjį Dievo veidą ir gebėtume skleisti pasaulyje susitaikinimą bei šviesą. Todėl meile, meilės žinia ir viskuo, kuo galime padėti kenčiantiems šiame pasaulyje, turime liudyti šį Dievą, šią nesmurtiškai per kryžių pasiekiamą Dievo pergalę.

Taip grįžtame prie išeities taško. Ką galime padaryti, tai liudyti meilę, liudyti tikėjimą ir pirmiausia kreipti savo šauksmą į Dievą – galime melstis! Esame tikri, kad mūsų Tėvas girdi savo vaikų šauksmą. Šv. Mišiose, rengdamiesi švenčiausiajai Komunijai, priimti mus suvienijantį Kristaus Kūną, su Bažnyčia meldžiamės: „Išgelbėk mus, Viešpatie, iš visokio blogio ir suteik ramybę mūsų laikams“. Tegul tai šiandien būna malda: „Išgelbėk mus nuo visokio blogio ir suteik ramybę“ ne rytoj, ne poryt, bet suteik mums, Viešpatie, ramybę šiandien! Amen.