(Popiežius Benediktas XVI buvo susitikęs su Albano vyskupijos, kurios teritorijoje yra popiežiaus vasaros rezidencija, kunigais ir atsakė į jų klausimus. Pateikiame kai kurias Benedikto XVI mintis iš šio susitikimo.)

Apie pastoraciją parapijoje

<...> Klausdamas jūs jau užsiminėte, jog egzistuoja, sakyčiau, „klasikinis” darbo parapijoje lygmuo, kai dėmesys sutelktas į mūsų parapijoje esančius – jų net galbūt daugėja – ir jai gyvybę teikiančius tikinčiuosius. Tai „klasikinė” pastoracija, ir ji visada svarbi. Aš paprastai skiriu nuolatinę evangelizaciją – nes kol tikėjimas gyvas, išlieka ir parapija – ir naująją evangelizaciją, kai stengiamasi misionieriauti, neapsiriboti tais, kurie yra jau „tikintys” ir gyvena parapijoje ar, nors ir būdami „sumenkusio” tikėjimo, naudojasi parapijos paslaugomis.

Parapijoje, mano akimis, mums tenka trys pagrindinės pareigos, kylančios iš Bažnyčios ir kunigiškosios tarnybos esmės.

Pirmoji – tai sakramentinė tarnystė. Sakyčiau, jau krikštas, rengimasis jam bei įsipareigojimas suteikti krikšto pažadams tąsą verčia mus neišvengiamai sueiti į sąlytį su tais, kurie nėra įsitikinę tikintieji. Tai nėra, sakykime, krikščionybės išlaikymo užduotis, bet veikiau susitikimas su žmonėmis, kurie retai lankosi bažnyčioje. Tėvų, giminaičių ir krikštatėvių rengimo krikštui, jų širdžių atvėrimo užduotis gali ir turi būti laikoma misijine pareiga, peržengiančia jau „tikinčių” žmonių grupės ribas. Rengdami krikštui stenkimės padėti žmonėms suvokti, jog šiuo sakramentu įtraukiama į Dievo šeimą, kad Dievas yra gyvas, jis mumis rūpinasi. Jis taip mumis rūpinasi, kad prisiėmė mūsų kūną ir įsteigė Bažnyčią – savo Kūną, kuriuo, taip sakant, iš naujo įsikūnijo mūsų visuomenėje. Krikštas reiškia naują gyvenimą ta prasme, kad lygiai kaip mums reikia biologinio gyvenimo dovanos, taip reikia ir gyvenimo prasmės dovanos <...>. Biologinio gyvenimo dovana pateisinama tik tuomet, kai ją lydi tvarios prasmės pažadas, ateities pažadas, net žvelgiant į būsimas krizes, kurių dabar nežinome, – dėl jo gyvenimas tampa vertas gyventi. Manau, jog rengdami šiam sakramentui ar kalbėdamiesi su tėvais, įtariai žvelgiančiais į krikštą, tampame misionieriais. Tai – krikščioniškoji žinia. Turime būti su krikštu prasidedančios realybės aiškintojais. <…>

Kita pareiga – sutvirtinimas, kuriam rengiamasi sulaukus amžiaus, kai daromi sprendimai tikėjimo atžvilgiu. Žinoma, sutvirtinimo neturime paversti „pelagianizmo” atmaina, tarsi kataliku čia būtų tampama vien savo jėgomis, bet, priešingai, turime sujungti dovaną ir atsaką.

Galiausiai Eucharistija yra Kristaus nuolatinis buvimas kasdieniame šv. Mišių šventime. Tai kaip Viešpaties realus artumas labai svarbu kunigui, jo kunigiškajam gyvenimui.

Dabar taip pat galime paminėti santuoką. Santuoka irgi teikia didelių galimybių misionieriauti, nes šiandien – ačiū Dievui – daug žmonių, net ir tų, kurie bažnyčioje pasirodo retokai, tebenori tuokis Bažnyčioje. Tai teikia galimybę supažindinti šiuos jaunus žmones su krikščioniškosios santuokos tikrove, sakramentine santuoka. Tai, mano supratimu, didelė atsakomybė. Tą rodo santuokos anuliavimo bylos ir pirmiausiai didžiulė išsituokusių ir antrą sąjungą sudariusių žmonių, trokštančių priimti Komuniją ir nesuprantančių, jog tai neįmanoma, problema. Daugiau negu tikėtina, jog jie, sakydami „taip” Viešpaties akivaizdoje, nesuprato, ką tas „taip” reiškia. Tai susitapatinimas su Kristaus „taip”, tai reiškia įžengti į Kristaus ištikimybę, vadinasi, į sakramentą, kuris yra Bažnyčia, ir per tai – į Santuokos sakramentą. Todėl manau, kad rengimas santuokai misijos požiūriu yra labai svarbi galimybė dar kartą paskelbti Kristaus sakramentą Santuokos sakramente, suvokti šią ištikimybę ir per tai padėti žmonėms suprasti išsituokusių ir naują sąjungą sudariusių žmonių problemą.

Visa, apie ką kalbėjau, buvo sakramentinė dalis, duodanti progą susitikti su bažnyčios kiekvieną sekmadienį nelankančiais žmonėmis, vadinasi, teikianti tikro misionieriško skelbimo, „integruotosios pastoracijos” galimybę.

Antroji dalis yra Žodžio skelbimas, apimantis du esminius elementus – homiliją ir katechezę.

Praėjusių metų Vyskupų sinode tėvai daug kalbėjo apie homiliją, pabrėždami, kaip sunku šiandien surasti „tiltą” tarp Naujojo Testamento žodžio, parašyto prieš 2000 metų, ir mūsų dienų. Turiu pasakyti, kad istorinė ir kritinė egzegezė dažnai nepakankamai padeda mums pasirengti homilijai. Tą pastebiu ir aš pats rengdamasis homilijoms, suaktualinančioms Dievo žodį, nors teisingiau būtų sakyti, jog pačiame Dievo žodyje glūdi aktualybė, leidžianti žmonėms suvokti, suprasti šią aktualybę. Manau turime reikalauti, kaip tai daryta Sinode, iš teologų, kad jie pajudėtų, daugiau padėtų klebonams rengtis homilijoms ir daryti Dievo žodį regimą: Viešpats kalbėjo ne tik praeityje, jis kalba ir šiandien. Pastarąsias kelias dienas skaičiau posinodinio apaštališkojo paraginimo projektą. Nudžiugau pamatęs, kad grąžintas „reikalavimas” rengti pavyzdines homilijas. Homiliją galiausiai rengia kunigas atsižvelgdamas į savo aplinką, nes jis kalba „savo” parapijai. Tačiau jam reikia padėti suprasti šią Dievo žodžio, kuris niekada nėra praeities žodis, „dabartį”.

Galiausiai trečioji dalis – caritas, diakonia. Visi esame atsakingi už kenčiančiuosius, ligonius, nustumtuosius į pakraštį, vargšus. <…> Tai irgi visada teikia progą misionieriauti. Taigi man atrodo, kad „klasikinė” parapinės pastoracijos tarnyba visose trijose srityse save pranoksta, virsdama misionieriška pastoracija.

Dabar pereinu prie kito pastoracijos aspekto, susijusio tiek su jos vykdytojais, tiek su nuveiktinu darbu. Klebonas negali padaryti visko! Tai neįmanoma! Jis negali būti „solo atlikėjas”, jis negali visko nuveikti, bet turi pasitelkti pastoracijos darbuotojus. Man atrodo, kad šiandien tokie bendradarbiai parapijoje, jei norime iš tikrųjų turėti „integruotąją” pastoraciją, gali būti dabartiniai sąjūdžiai, Katalikų akcija, naujosios bendruomenės. Norėčiau pasakyti, jog šios „integruotosios” pastoracinės tarnybos labui šiandien svarbu ne tik pasitelkti kitus vykdytojus, bet ir juos integruoti į parapijos darbą. Klebonas turi ne vien „daryti”, bet ir „deleguoti”. Kiti privalo mokytis realiai integruotis į bendrą darbą parapijos labui ir, žinoma, į parapijos savitranscendenciją dvejopa prasme – savitranscendenciją ta prasme, kad parapijos turi vyskupijoje bendradarbiauti, nes vyskupas yra jų bendras ganytojas, padedantis koordinuoti pareigas, ir savitranscendenciją ta prasme, kad parapijos darbuojasi visų šių laikų žmonių labui, stengdamosi savo žinia pasiekti agnostikus ir Dievo ieškančius žmones. <...>

Mano akimis, tai, ką paminėjau, teikia galimybę susitikti ir tarti misionierišką žodį tiems, kurie nesilanko parapijoje, netiki arba tiki menkai. Pirmiausiai šie nauji pastoracijos vykdytojai ir mūsų laikų profesijų baruose besidarbuojantys pasauliečiai turi nešti Dievo žodį į vietas, nepasiekiamas klebonui.

Koordinuojami vyskupo, kartu stenkimės organizuoti šias skirtingas pastoracijos sritis, pasitelkti įvairius pastoracijos bendradarbius, vienijamus bendro įpareigojimo: viena vertus, skatinti tikinčiųjų tikėjimą, kuris yra didelis turtas, ir, kita vertus, tikėjimo skelbimu pasiekti tuos, kurie nuoširdžiai ieško patenkinamo atsakymo į jų egzistencinius klausimus.

Apie liturgiją

Ars celebrandi – sakyčiau, jog tam būdingi keli matmenys. Pirmasis matmuo – „šventimas” yra malda ir pokalbis su Dievu: Dievo su mumis ir mūsų su Dievu. Tad pirmas reikalavimas, keliamas geram šventimui, yra tai, kad kunigas tikrai įsitrauktų į pokalbį. Skelbdamas žodį, jis jaučiasi įsitraukęs į pokalbį su Dievu. Jis yra žodžio klausytojas – žodžio ta prasme, kad padaro save Dievo įrankiu ir stengiasi suprasti tą Dievo žodį, kurį vėliau turi perteikti žmonėms. Jis įsitraukęs į pokalbį su Dievu, nes šv. Mišių tekstai yra ne teatriniai scenarijai ar kas nors panašaus, bet maldos, kuriomis kartu su susirinkusia bendruomene kalbuosi su Dievu.

Todėl svarbu į šį pokalbį įsitraukti. Šv. Benediktas savo Reguloje sako vienuoliams, recituojantiems psalmes: Mens concordet voci. Vox, žodžiai, eina pirma mūsų proto. Paprastai būna priešingai: pirma reikia ką nors pagalvoti, tada mintis tampa žodžiais. Tuo tarpu čia pirmesni žodžiai. Šventoji liturgija teikia mums žodžius; turime į šiuos žodžius įžengti, surasti dermę su šia už mus pirmesne tikrove.

Be to, turime išmokti suprasti liturgijos struktūrą ir tai, kodėl ji tokia, kokia yra. Liturgija rutuliojosi du tūkstančius metų ir net po Reformacijos nebuvo kažkas, kas tiesiog būtų sugalvota kelių liturgininkų. Ji visada likdavo garbinimo ir skelbimo nenutrūkstamo augimo tąsa. Tad, trokštant dermės, labai svarbu suprasti šią laiko tėkmėje išsirutuliojusią struktūrą ir su savuoju mens įžengti į Bažnyčios vox. Tiktai šią struktūrą padarę savo vidine savastimi ir ją suvokę, asimiliavę liturgijos žodžius, galime įžengti į jos vidinę harmoniją, taigi ne tik kalbėtis su Dievu kaip individai, bet ir įžengti į besimeldžiančios Bažnyčios „mes”. Taip įžengdami į Bažnyčios „mes”, melsdamiesi su Bažnyčia, melsdamiesi Bažnyčios žodžiais, tikrai įsitraukdami į pokalbį su Dievu, perkeičiame, praturtiname ir išplečiame savąjį „aš”.

Štai pirmoji sąlyga: liturgijos struktūrą, žodžius, Dievo žodį turime padaryti savo vidine savastimi. Tada mūsų šventimas tikrai tampa šventimu „su” Bažnyčia: mūsų širdys pasidaro didesnės, ir mes ne ką nors darome, bet esame „su” Bažnyčia, kalbamės su Dievu. Mano manymu, žmonės tikrai jaučia, kad mes kalbamės su Dievu, su jais ir kad šia bendra malda traukiame kitus, traukiame kitus būdami bendrystėje su Dievo vaikais, o jei netraukiame, tai reiškia darome kažką, kas paviršutiniška.

Tad pamatinis tikrojo ars celebrandi elementas yra dermė tarp to, ką sakome savo lūpomis, ir to, ką mąstome savo širdimi. Iki prefacijos, iki liturgijos mūsų kalbėjimo bei mąstymo „kelias” turėtų būti sursum corda, labai seni liturgijos žodžiai. Turime kelti savo širdis į Viešpatį, darydami tai ne tik kaip apeiginį atliepą, bet ir kaip išraišką to, kas dedasi mūsų širdyje, kuri veržiasi į viršų ir, vadinasi, kelia su savimi kitus.

Kitaip tariant, ars celebrandi suvoktinas kaip kvietimas ne į kokį nors teatrą ar šou, bet į vidujybę, kuri tampa jaučiama, priimtina ir akivaizdi joje dalyvaujantiems žmonėms. Tiktai tada, kai jie matys, jog tai ne išorinis ar įspūdingas ars – mes juk ne aktoriai! – bet mūsų širdžių kelionės išraiška, patraukianti ir jų širdis, liturgija taps graži, taps visų jos dalyvių bendryste su Viešpačiu.

Žinoma, ir išoriniai dalykai turi būti susiję su šia pamatine būkle, išreikšta šv. Benedikto žodžiais: Mens concordet voci, – širdžių tikru kilimu į Viešpatį. Turime mokytis tinkamai tarti žodžius. Kartais, tada dar mokytojavau savo šalyje, jaunuoliai skaitydavo Šventąjį Raštą. Ir jie skaitydavo jį taip, kaip kas nors skaito poemos tekstą, kurio nesupranta. Norint išmokti tinkamai tarti žodžius, savaime suprantama, pirma būtina suprasti tekstą, jo dramatiškumą, netarpiškumą. Tas pat taikytina prefacijai ir Eucharistijos maldai.

Tikintiesiems sunku sekti tokį ilgą tekstą, koks yra mūsų Eucharistijos maldų. Dėl šios priežasties atsiranda naujų „išradimų”. Tačiau vis naujomis Eucharistijos maldomis problemos neįmanoma išspręsti. Problema ta, jog tai yra momentas, kai kiti kviečiami pabūti tyloje su Dievu ir melstis su Dievu. Todėl padėtį galima pataisyti tiktai tinkamai kalbant Eucharistijos maldą ir darant tylai skirtas pauzes, o to pasiekiama tuomet, kai ji sakoma su vidujiniu nusiteikimu ir kartu taikant kalbėjimo meno priemones.

Taigi Eucharistijos maldos recitavimas reikalauja ypatingo dėmesio, jei ja norima įtraukti kitus. Manau, jog per katechezę, homilijas ir kitomis aplinkybėmis derėtų rasti laiko paaiškinti šią Eucharistijos maldą Dievo tautai, idant ji galėtų sekti svarbius momentus – įsteigimo žodžius, maldą už gyvus ir mirusius, padėką Viešpačiui ir epiklezę – ir tikrai įsitraukti į šią maldą.

Tad žodžiai tartini tinkamai. Tam būtina atitinkamai pasirengti. Ministrantai turėtų žinoti, ką daryti; lektoriai turėtų būti tikrai patyrę kalbėtojai. Choras turėtų mokėti giedoti, o altorius tebūna tinkamai papuoštas. Visa tai, net jei ir praktiniai dalykai, yra ars celebrandi dalis.

Tačiau baigdamas norėčiau pabrėžti, kad pagrindinis elementas yra tas įžengimo į bendrystę su Viešpačiu menas, kurio kaip kunigai mokomės visą savo gyvenimą.

Apie santuoką

Į klausimą, kaip perteikti santuokos grožį ir kuo sutuoktinių sakramentinė malonė gali praturtinti kunigų gyvenimą, Benediktas XVI atsakė:

Du svarbūs klausimai! Pirmasis – kaip šiandienos žmonėms įmanu perteikti santuokos grožį? Matome, jog daug jaunų žmonių šiandien vengia tuoktis Bažnyčioje, nuogąstaudami dėl santuokos baigties; iš tikrųjų jie vengia net civilinės santuokos.

Šiandien daugeliui jaunuolių ir net kai kuriems ne tokiems jauniems žmonėms galutinumas atrodo esąs laisvės suvaržymas ir apribojimas. Visų pirma jie trokšta laisvės. Jie bijo, kad galiausiai gali patirti nesėkmę. Jie mato tokią daugybę nepavykusių santuokų. Ir baiminasi, kad, jų supratimu, juridinė forma užgesins meilę.

Esmingai svarbu suvokti, kad tai nėra juridinio ryšio santuokoje uždėtos naštos klausimas. Priešingai, santuokos gelmė ir grožis glūdi būtent jos neatšaukiamume. Tik šitaip meilė gali subręsti į visapusišką grožį. Tačiau kaip įmanu tai perteikti? Manau, kad tai – mūsų visų bendra problema.

Man Valensijoje <…> svarbus momentas buvo ne tik tuomet, kai apie tai kalbėjau, bet taip pat, kai įvairios šeimos, vedinos vienu ar daugiau vaikų, man prisistatydavo; viena šeima turėjo tokią gausybę vaikų, kad buvo tarsi virtuali „parapija”.

Tų šeimų buvimas ir liudijimas iš tikrųjų bylojo stipriau už žodžius. Pirmiausiai tos šeimos pristatė savo šeimyninės patirties turtingumą: kaip tokia didelė šeima tampa kultūriniu lobiu, kiekvienam individui ir visiems proga lavintis, šiandienos kultūrinės raiškos sambūvio galimybe, savęs dovanojimu, savitarpio pagalba net kančioje ir t. t.

Tačiau taip pat reikšmingas buvo jų iškentėtų krizių liudijimas. Viena iš tų porų buvo ties skyrybų riba. Jie sakė išmokę išgyventi tą krizę, kentėjimą dėl kito kitoniškumo ir naujai priimti vienas kitą. Būtent įveikiant krizės momentą, norą skirtis, atsirado naujas meilės matmuo, atvėręs naują gyvenimo matmenį, – jo negalėjo atverti niekas kitas, tik krizės kančios patirtis.

Tai man atrodo labai reikšminga. Pasiektas krizinis taškas, suvokta, jog temperamentai skirtingi, sunku kasdien taikytis prie vienas kito visą gyvenimą. <…> Iš tų liudijimų aiškėja, kad būtent krizių metu, išgyvenant momentą, kai, atrodo, niekas nebegali keistis, iš tikrųjų atsiveria naujos durys ir naujas meilės grožis.

<...>

Tikram grožiui taip pat reikia kontrasto. Tamsa ir šviesa papildo viena kitą. Net nokstančiai vynuogei reikia ne tik saulės, bet ir lietaus, ne vien dienos, bet ir nakties.

Mes, kunigai, tiek seni, tiek jauni, turime suvokti, kad reikalinga kančia ir krizės. Privalome ištverti ir peržengti šią kančią. Tik šitaip gyvenimas tampa turtingesnis. Tikiu, kad tai, jog Viešpats į amžinybę pasiėmė savo kančios žymes, turi simbolinę vertę. Stigmos, reiškusios žiaurią kančią bei mirtį, šiandien užantspauduoja Kristaus pergalę, visapusišką tos pergalės grožį ir jo meilę mums. Tiek kunigai, tiek susituokę asmenys turime pripažinti – mums visiems reikia ištverti kitoniškumo, kito krizę, kai atrodo, kad likti drauge nebeįmanoma.

Vyrams ir žmonoms būtina išmokti eiti pirmyn drauge, taip pat iš meilės savo vaikams, kad naujai pažintų vienas kitą, iš naujo mylėtų vienas kitą giliau ir tikriau. Taigi ilgoje kelionėje, kur yra kančios, meilė iš tikro bręsta.

Man atrodo, kad mes, kunigai, galime taip pat mokytis iš susituokusiųjų būtent dėl jų kentėjimų ir aukų. Mes dažnai manome, kad celibatas pats savaime yra auka. Tačiau, suvokdami susituokusiųjų pasiaukojimą, pagalvokime vien apie vaikus, kylančias problemas, baimes, kentėjimus, ligas, maištingumą, taip pat apie nelengvą kūdikių auginimą, kai beveik visuomet tenka praleisti bemieges naktis dėl jų verksmo, – aukotis turime mokytis iš jų, iš jų aukų. Sykiu būtina mokytis to, kad gražu yra bręsti per aukas ir šitaip darbuotis kitų išganymui.

<...> Jūs teisingai užsiminėte apie Susirinkimą, kuris teigė, jog Santuoka yra sakramentas kitų išganymui: pirmiausiai kito, vyro ar žmonos, bet taip pat vaikų, sūnų bei dukterų ir galiausiai – visos bendruomenės. Kunigystė taip pat bręsta per susitikimą.

Manau, mums derėtų įtraukti šeimas. Šeimos šventės man atrodo labai svarbios. Gera, kad šventės proga pasirodo šeima ir šeimos grožis. Net liudijimai – nors jie gal tam tikra prasme pernelyg madingi – kai kuriomis aplinkybėmis gali būti tikras skelbimas, pagalba mums visiems.

Baigdamas noriu pasakyti, jog man atrodo labai reikšminga tai, kad šventojo Pauliaus Laiške efeziečiams Dievo santuoka su žmonija per Viešpaties įsikūnijimą įvyksta ant kryžiaus, kur gimsta naujoji žmonija – Bažnyčia.

Krikščioniškoji santuoka gimė būtent iš šių dieviškųjų jungtuvių. Pasak šventojo Pauliaus, tai sakramentinis konkretizavimas to, kas įvyksta šiame didžiame slėpinyje. Taigi vis iš naujo turime mokytis ryšio, siejančio kryžių ir Prisikėlimą, kryžių ir Atpirkimo grožį, turime įsitraukti į šį sakramentą. Melskime, kad Viešpats padėtų skelbti šį slėpinį, išgyventi jį, mokytis iš sutuoktinių, kaip jie tai išgyvena, – padėtų išgyventi kryžių, kad pasiektume džiaugsmo ir Prisikėlimo momentus.

Apie jaunimo sielovadą

Benediktas XVI taip pat atsakė į klausimus apie jaunimo sielovadą: Kaip gali šiandienos kunigas skirti pirmaeilį dėmesį jaunimui, turint omenyje jo didžiulį užimtumą? Kaip tarnauti jauniems žmonėms atsižvelgiant į jų pačių vertybių skalę?

Pirmiausiai norėčiau pabrėžti tai, ką jūs pasakėte. Per Pasaulio jaunimo dienas, taip pat kitus renginius, pavyzdžiui, Sekminių budėjimą, išaiškėja, kad jauni žmonės ieško Dievo. Jaunimas nori sužinoti, ar Dievas egzistuoja, ir suprasti, ką jis mums sako.

Nepaisant visų mūsų laikmečio sunkumų, jaunuoliai rodo tam tikrą geranoriškumą, taip pat entuziazmą. Todėl privalome daryti viską, ką galime stengdamiesi išlaikyti tą ugnį, pasirodančią tokiomis progomis kaip Pasaulio jaunimo dienos.

Ką daryti? Tai mūsų visų klausimas. Manau, kad būtent čia reikia įgyvendinti „integralią sielovadą“, nes iš tikrųjų ne kiekvienas parapijos klebonas gali tinkamai susidoroti su jaunimo sielovados užduotimis. Jam reikia parapijos ribas, taip pat kunigiškąjį darbą pranokstančio pastoracinio apaštalavimo, į kurį įsitraukia daugelis sielovados darbuotojų.

Man atrodo, kad, koordinuojant vyskupui, reikia rasti būdą, viena vertus, integruoti jaunuolius į parapiją, kad jie galėtų būti parapijos gyvenimo raugu; kita vertus, būtina pasirūpinti, kad tiems jaunuoliams pagelbėtų neparapinių struktūrų sielovados darbuotojai.

Šie du dalykai turi būti vykdomi ranka rankon. Reikia siūlyti jaunuoliams ne tik parapijoje, bet taip pat kitoje aplinkoje integruotis į vyskupijų gyvenimą, kuris vėliau nuosekliai reiškiasi taip pat parapijoje. Būtina raginti visas iniciatyvas šiomis kryptimis.

Manau, kad šiandien labai svarbi savanorystės patirtis. Gyvybiškai būtina nepalikti jaunuolių diskotekų malonei, bet pavesti jiems naudingas užduotis, kurias vykdydami jie pamatytų esą reikalingi ir suvoktų galį padaryti kažką gero. Jausdami impulsą padaryti kažką naudinga žmonijai, asmeniui ar grupei, jaunuoliai suvokia šį raginimą siekti rasti pozityvaus angažavimosi ir krikščioniškosios etikos kelią. Man atrodo labai svarbu, kad jaunuoliai iš tikrųjų rastų užduotis, parodančias, kad jie reikalingi, vedančias juos į pozityvų tarnavimą bei pagalbą, įkvėptą Kristaus meilės žmonėms, kad jie patys ieškotų šaltinių semtis stiprybės ir angažavimosi.

Kitą patirtį siūlo maldos grupės, kur jaunuoliai jaunatviškoje aplinkoje mokosi klausytis Dievo žodžio, pažinti Dievo žodį ir užmegzti ryšį su Dievu. Tai taip pat reiškia išmokti bendros maldos formos, liturgijos, kuri iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti jiems net neprieinama.

Jie sužino, kad Dievo žodis egzistuoja, nepaisydamas laiko atstumų jis eina mūsų pasitikti ir šiandien mums kalba. Mes aukojame Viešpačiui žemės ir mūsų rankų darbo vaisius ir matome, kaip tai perkeičiama į Dievo dovaną.

Mes kalbame kaip vaikai Tėvui ir tuomet priimame paties Viešpaties dovaną. Gauname misiją eiti į pasaulį su šia Viešpaties buvimo dovana.

Naudingos būtų liturgijos mokyklos, kurias galėtų lankyti jaunimas. Gyvybiškai svarbu jauniems žmonėms sudaryti progą prisistatyti ir pasirodyti. Girdėjau, kad čia, Albano vyskupijoje, buvo pristatytas vaidinimas šv. Pranciškaus gyvenimo tema.

Angažuotis šia prasme reiškia trokšti įsigilinti į šv. Pranciškaus asmenybę, į jo laikmetį ir taip praplėsti savo paties asmenybę. Tai tik pavyzdys, galbūt kai kam neįprastas. Gali būti taip pat kitokia pamoka, padedanti išplėsti asmenybę, įžengti į krikščioniškosios tradicijos kontekstą, pažadinti troškimą geriau pažinti tuos šaltinius, iš kurių sėmėsi šis šventasis. Jis buvo ne tik aplinkos saugotojas ar pacifistas. Pirmiausiai šv. Pranciškus buvo atsivertėlis.

Su dideliu malonumu perskaičiau tai, kad Asyžiaus vyskupas, siekdamas išryškinti šį šv. Pranciškaus aspektą, minint 800 metų jo atsivertimo sukaktį norėjo paskelbti „atsivertimo metus“, kurie padėtų suvokti tikrąjį iššūkį.

Galbūt mes visi galime kažkiek įkvėpti jaunimą, padėdami suprasti atsivertimo reikšmę, susiedami tai su šv. Pranciškaus asmeniu ir ieškodami gyvenimą praplečiančio kelio. Pranciškus pirmiau buvo savotiškas „playboy“. Tuomet jis pajautė, kad to nepakanka. Jis išgirdo Viešpaties balsą: „Atstatyk mano namus“. Pamažu suvokė, ką reiškia statyti Viešpaties namus. Aš neturiu labai praktinių atsakymų, nes man tenka susidurti su tokiomis misijomis, kur, ačiū Dievui, jaunimas jau būna suburtas. Tačiau man atrodo, kad šiandien būtina naudotis visomis bažnytinių judėjimų, draugijų, savanorių grupių ir kitokios jaunimo veiklos atskleidžiamomis galimybėmis. Taip pat reikia pristatyti jaunuolius parapijai, kad parapija susipažintų su jais.

Būtina puoselėti pašaukimus. Visą tą dalyką turi koordinuoti vyskupas. Man atrodo, kad pastoracijos darbuotojai atrandami per tą patį autentišką jaunų žmonių bendradarbiavimą ir ugdymą. Taip tampa įmanoma atverti kelią atsivertimui, Dievo suvokimo džiaugsmui, džiaugtis, kad Dievas mumis rūpinasi, kad galime jį pasiekti ir padėti kitiems „atstatyti jo namus“. Man atrodo, kad tokia galiausiai yra mūsų misija, kuri kartais būna sunki, tačiau galų gale labai graži: „statyti Dievo namus“ šiuolaikiniame pasaulyje. Bendradarbiaukime, kad tie mūsų laikų „Dievo namai“ augtų ir daugelis jaunuolių rastų kelią, vedantį į tarnavimą Viešpačiui.