(Ištrauka)

Mieli broliai Kunigai ir Vyskupai!
Mieli Broliai ir Seserys!

<...>Dabar turėčiau pereiti prie pamokslo tikrąja šio žodžio prasme, ir čia norėčiau pasigilinti į du momentus. Vienas susijęs su ką tik nuskambėjusiu Evangelijos skaitiniu, kurį visi dažnai girdėjome, aiškinome ir svarstėme savo širdyje. „Pjūtis yra didelė“, – sako Viešpats. Sakydamas „... didelė“, galvoje jis turi ne tik tą akimirką ir Palestinos kelius, kuriais keliavo savo žemiškajame gyvenime, bet ir šiandieną. Tai reiškia: žmonių širdyse noksta derlius. Dar kartą, tai reiškia: jose laukiama Dievo. Laukiama pamokymo, kuris būtų kelią rodanti šviesa. Laukiama žodžio, kuris būtų daugiau negu žodis. Tikimasi, laukiama meilės, kuri, neapsiribodama akimirksniu, palaikytų bei įsileistų mus amžinai. Pjūtis didelė ir visose kartose laukia pjūties darbininkų. Ir visoms kartoms, nors ir skirtingai, nuolatos galioja žodžiai: „Darbininkų maža“.

„Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį!“ Tai reiškia: derlius sunokęs, tačiau jam nuimti Dievas nori pasinaudoti žmonėmis. Dievui reikia žmonių. Jam reikia tokių žmonių, kurie pasakytų: taip, esu pasirengęs tapti tavo pjūties darbininku, esu pasirengęs padėti, kad šis žmonėse nokstantis derlius tikrai atsidurtų amžinybės klojimuose ir taptų Dievo amžinąja džiaugsmo ir meilės bendryste. „Melskite pjūties šeimininką!“ Tuo norima pasakyti: pašaukimų negalime tiesiog „pagaminti“, jie ateina iš Dievo. Negalime, kaip, pavyzdžiui, į įvairias profesijas, tiesiog pritraukti žmonių taikydami kryptingą vadybą, taip sakant, atitinkamas strategijas. Pašaukimas visada turi surasti kelią iš Dievo širdies į žmogaus širdį. Ir vis dėlto: kad jis pasiektų žmonių širdį, būtinos ir mūsų pastangos. Melsti to pjūties Šeimininką pirmučiausia neabejotinai reiškia mums melsti to patiems, belstis į jo širdį ir sakyti: „Padaryk tai! Pabudink žmones! Paskatink juos žavėtis Evangelija ir ja džiaugtis! Leisk pažinti, kad ji yra visus turtus pranokstantis lobis ir kad tas, kas ją atranda, turi perduoti kitiems!“

Beldžiamės į Dievo širdį. Tačiau Dievo meldžiama ne tik maldos žodžiais, bet ir tuo, kad žodžiai virsta darbais, kad iš mūsų besimeldžiančios širdies, kuri džiaugiasi Dievu, džiaugiasi Evangelija, pasirengusi ištarti „taip“, kibirkštis peršoka į kitų širdis. Kaip maldos žmonės, kupini Dievo šviesos, žengiame prie kitų, įtraukiame juos į savo maldą bei Dievo, kuris tada padaro savo darbą, artumą. Būtent taip vis iš naujo melskime pjūties Šeimininką, belskime į jo širdį ir kartu su juo savo maldoje palytėkime žmonių širdis, kad jose Dievas leistų, kaip panorėjęs, nokti pasirengimui ištarti „taip“, taip pat ištvermei laiko sumaištyse, dienos karštyje bei nakties tamsoje likti ištikimiems savo tarnybai ir nuolatos, juo remiantis, suvokti – kad ir kaip tai būtų sunku, – jog tokie sunkumai gražūs, naudingi, nes prisideda prie to, kas tikra, prie to, kad žmonės gautų tai, kuo jie galėtų remtis, – Dievo šviesą ir Dievo meilę.

Antras momentas, kurį norėčiau aptarti, yra visiškai praktiškas klausimas. Kunigų sumažėjo, net jei šią akimirką ir matome, jog mūsų tikrai yra: jaunų ir senų, ir kunigystei besirengiančių jaunuolių. Tačiau naštos pasunkėjo: dviejų, trijų ar keturių parapijų aptarnavimas, o dar visos naujos užduotys, kurios prie to prisidėjo, – visa tai gali atimti drąsą. Manęs vis klausiama, ir to kiekvienas klausia savęs, savo brolių: kaip su visu tuo susidoroti? Ar tai nėra profesija, kuri mus taip išsekina, kad galiausiai nebepajėgiame jausti jokio džiaugsmo, nes matome, jog visur visko trūksta, kad ir kaip stengtumės? Visa taip pranoksta mūsų jėgas!

Ką į tai atsakyti? Na, paruoštų receptų, žinoma, neturiu, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į keletą pagrindinių taisyklių. Pirmą randu Laiške filipiečiams (2, 5–8), kur šventasis Paulius visiems – ir pirmiausiai, žinoma, besidarbuojantiems Dievo pjūties lauke – sako, jog turime būti „tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus“. Jo nusistatymas buvo toks, kad jis žmogaus likimo akivaizdoje tartum neištvėręs nužengė iš savo šlovės ir turėjo prisiimti – tai neįtikėtina – visą žmogaus gyvenimo vargingumą iki kryžiaus kančios valandos. Štai Jėzaus Kristaus nusistatymas – jaustis verčiamam nešti žmonėms Tėvo šviesą, padėti jiems, kad Dievo karalystė taptų tikrove per juos ir juose. Jėzaus Kristaus nusistatymas kartu yra tai, kad jis visada giliausiai šaknijasi bendrystėje su Tėvu, yra į ją paniręs. Taip sakant, išoriškai matome tai, kai evangelistai mums vis pasakoja, kaip jis pasitraukia į kalną, kad vienumoje pasimelstų. Jo veikla kyla iš panirimo į Tėvą: būtent toks panirimas į Tėvą reiškia, jog jis turi eiti per visus kaimus ir miestus skelbti Dievo karalystės, t. y. Dievo buvimo tarp mūsų, kad ji taptų mumyse tikrove ir per mus perkeistų pasaulį, kad jo valia būtų kaip danguje, taip ir žemėje ir kad dangus ateitų į žemę. Jėzaus Kristaus nusistatymas apima šiuos abu aspektus: viena vertus, pažinti Dievą iš vidaus, pažinti Kristų iš vidaus, būti kartu su juo. Tiktai tada galime iš tikrųjų atrasti „lobį“. Tuomet, antra, turime eiti pas žmones, negalime jo pasiimti sau, bet privalome jį perduoti kitiems.

Šią pagrindinę Jėzaus Kristaus nusistatymo su jo abiem aspektais taisyklę dabar turėčiau perkelti į praktikos plotmę ir pasakyti: būtinas uolumo ir nusižeminimo bendrabūvis, t. y. savo ribų pripažinimas. Pirmiausiai, uolumas: jei tikrai Kristų susitinkame vis iš naujo, jo negalime pasilaikyti sau. Tai mus akina eiti pas vargšus, silpnuosius, pas vaikus, jaunuolius, pagyvenusius žmones, akina būti „evangelistais“, Jėzaus Kristaus apaštalais. Kad tas uolumas netaptų tuščias ir mūsų nesugriautų, jis turi susijungti su nusižeminimu, kuklumu, savo ribotumo pripažinimu. Tiek daug reikia padaryti, ir matau, kad neįstengsiu. Tai galioja ne tik klebonams, bet ir popiežiui; jam irgi reikia tiek daug nuveikti! O mano jėgų tam tiesiog neužtenka. Tad turiu mokytis daryti tai, ką galiu, o kita palikti Dievui ir bendradarbiams sakydamas: „Galiausiai Tu turi tai padaryti, nes Bažnyčia yra Tavo Bažnyčia. Tu man duodi tik tiek jėgų, kiek turiu. Jos dovanojamos Tau, nes iš Tavęs ateina, o kita palieku būtent Tau“. Manau, jog toks nuolankumas, pripažįstant: „Čia mano jėgos baigiasi, palieku Tau, Viešpatie, padaryti visa kita“, yra esmingai svarbus. Taip pat pasitikėjimas, jog jis dovanos bendradarbių, man padėsiančių ir padarysiančių tai, ko pats nepajėgiu.

Pratęsiant šią idėją, toks nuolankumo ir kuklumo bendrabūvis taip pat reiškia visapusiško tarnavimo ir vidujiškumo bendrabūvį. Kitiems tarnauti, kitiems duoti galime tik tada, kai patys gauname, kai patys nesame tušti. Todėl Bažnyčia mums teikia erdvių, kuriose galime naujaip viduje „kvėpuoti“ ir kurios kartu yra tarnavimo centras bei šaltinis. Visų pirma tai kasdienis šventųjų Mišių šventimas: atlikime tai ne kaip „pareigą“, bet švęskime jas dalyvaudami vidumi! Leiskimės į žodžius, gestus, vyksmą, kuris yra tiesa! Aukojant Mišias maldingai, tariant: „Tai – mano Kūnas“ tikroje bendrystėje su Jėzumi Kristumi, kuris, uždėjęs ant mūsų rankas, įgaliojo mus tarti šiuos žodžius jo „aš“ vardu, nuoširdžiai švenčiant Eucharistiją tikėjimo ir maldos dvasia, ji bus ne išorinė pareiga, bet savaime ars celebrandi, o tai ir reiškia daryti tai remiantis Viešpačiu bei su juo ir todėl teisingai žmonių labui. Tada visada patys būsime vis iš naujo apdovanojami bei praturtinami ir kartu perduosime žmonėms tai, kas yra daugiau negu mūsų nuosavybė, būtent Viešpaties artumą.

Kita erdvė, kurią Bažnyčia mums, taip sakant, uždeda kaip pareigą ir kartu suteikia kaip išlaisvinimą, yra Valandų liturgija. Pamėginkime iš tikrųjų kartu melstis su Senosios ir Naujosios Sandoros Izraeliu, su visų amžių maldininkais, su Jėzumi Kristumi kaip giliausiu „aš“, giliausiu šių maldų subjektu. Taip melsdamiesi įtraukiame į maldą ir kitus žmones, neturinčius tam nei laiko, nei jėgų ar gebėjimo. Mes patys, kaip maldos žmonės, meldžiamės atstovaudami kitiems ir taip atliekame svarbią pastoracinę tarnystę. Tai ne pasitraukimas į privatumo sritį, bet pastoracinis prioritetas, pastoracinė veikla, kai patys iš naujo tampame kunigais, iš naujo tampame kupini Kristaus, įtraukiame į besimeldžiančią Bažnyčią kitus ir kartu leidžiame maldos dvasiai, Jėzaus Kristaus artumui plūsti į šį pasaulį.

Girdėjome šių dienų šūkį: „Kas tiki, tas niekada nėra vienas“. Šie žodžiai galioja ir turi galioti ir mums, kunigams, kiekvienam iš mūsų. Ir tai vėl galioja dvejopa prasme: kas yra kunigas, tas niekada nėra vienas, nes su juo visada yra Jėzus Kristus. Jis yra su mumis; būkime ir mes su juo! Bet tai turi galioti ir kita prasme: kunigas įtraukiamas į kunigiją, kunigų bendrystę su vyskupu. Jis yra kunigas bendrabūvyje su savo broliais kunigais. Todėl stenkimės, jog tai neliktų teologinė ir teisinė duotybė, bet būtų kiekvienam iš mūsų patirti galimu dalyku. Dovanokime sau tokį buvimą kartu, pirmiausiai tiems, kurie kenčia vienatvę, yra spaudžiami klausimų ir bėdų, galbūt abejonių ir netikrumo! Dovanokime sau tokį buvimą kartu, tada taip būdami kartu su kitu, su kitais juo gyviau bei džiugiau vis iš naujo išgyvensime ir buvimą kartu su Jėzumi Kristumi. Amen.