(Sutrumpinta)

<...> Kai mokslas taikomas palengvinti kančioms ir kai savo raidos kelyje randa naujų išteklių, jis dvejopai atskleidžia savo žmogiškumo apstybę: viena vertus, dėl tyrime taikomo išradingumo ir, kita vertus, dėl pagerėjimo, numatomo ligos kamuojamiems žmonėms. Taip pat tie, kurie parūpina finansinių išteklių ir skatina tyrimo institucijas, prisideda prie šios pažangos nuopelnų civilizacijos kelyje. Šia proga noriu pakartoti tai, ką neseniai sakiau: „Pažanga yra tikra tik tuomet, kai ateina į pagalbą žmogui, ir kai žmogus pats auga: kai auga ne vien jo techninis gebėjimas, bet ir moralinis sąmoningumas“ (plg. 2006 m. rugpjūčio 16 d. bendroji audiencija). Šia prasme nusipelno pritarimo ir padrąsinimo somatinių kamieninių ląstelių tyrimai, kai sėkmingai derinama gamtos mokslas, moderniausia biologijos srities technologija ir etika, skatinanti pagarbą žmogui kiekvienu jo būties tarpsniu. Šio naujo tyrimų etapo atvertos perspektyvos savaime žavi, nes leidžia įžvelgti galimybes gydyti ligas, nulemtas audinių degeneracijos, kuri savo ruožtu kelia invalidumo ar mirties pavojų.

Kaip būtų galima nepagirti tų, kurie įsitraukia į šiuos tyrimus, ir tų, kurie remia jų organizavimą ir parūpina lėšas? Norėčiau ypač paraginti mokslo institucijas, savo motyvacija bei organizacija susijusias su Katalikų Bažnyčia, kad plėtotų šiuos tyrimus ir puoselėtų kuo artimiausius ryšius tarpusavyje ir su visais siekiančiais tinkamu būdu palengvinti žmonių kančią. Atsižvelgdamas į dažnai neteisingai Bažnyčiai metamus kaltinimus dėl nejautrumo, norėčiau taip pat iškelti jos nuolatinę paramą tyrinėjimams gydant ligas ir siekiant žmonijos gėrio per 2000 metų istoriją. Jei buvo – ir tebėra – priešinamasi, – tai tokioms tyrimo formoms, kuriomis numatomas planingas jau egzistuojančių, nors dar negimusių žmonių naikinimas. Tokiais atvejais tyrinėjimai, nepaisant naudingų terapinių rezultatų, nepadeda žmonijai. Iš tikro tie tyrinėjimai vykdomi naikinant žmogiškąją gyvybę, kuriai būdingas tas pats orumas kaip kitiems žmonėms ar pačiam tyrinėtojui. Pati istorija praeityje pasmerkė tokį mokslą ir smerks jį taip pat ateityje – ne todėl, kad jam trūksta Dievo šviesos, bet todėl, kad jis stokoja žmoniškumo. Čia norėčiau pakartoti tai, ką parašiau prieš kurį laiką: „Čia susiduriame su problema, kurios nedera apeiti. Niekam nedera disponuoti žmogaus gyvybe. Turi būti nustatyta neperžengiama riba mūsų veiklos ir eksperimentavimo galimybėms. Žmogiškoji būtybė yra ne disponuojamas objektas, bet kiekvienas individas atstovauja Dievo esamybei pasaulyje“ (Kardinolas Josephas Ratzingeris. Dievas ir pasaulis. Tikėjimas ir gyvenimas mūsų laikais).

Žvelgiant į dabartinį žmogaus naikinimą, negalimi jokie kompromisai ar aplaidumai. Nedera manyti, jog visuomenė gali veiksmingai kovoti su nusikaltimais, kai pati visuomenė legalizuoja nusikaltimą užsimezgusios gyvybės atžvilgiu. Per neseniai vykusius Popiežiškosios gyvybės akademijos kongresus turėjau progą iš naujo patvirtinti visiems geros valios žmonėms skirtą Bažnyčios mokymą apie naujai užsimezgusios gyvybės vertę – net ir iki implantacijos į gimdą. Tas faktas, kad šiame kongrese išreiškėte pastangas bei viltį panaudojant suaugusio kūno ląsteles siekti naujų terapinių rezultatų be naujai užsimezgusios gyvybės naikinimo, taip pat tai, kad jūsų darbo rezultatai nusipelnė sėkmės, patvirtina nuolatinių Bažnyčios reikalavimų gerbti žmogų nuo prasidėjimo teisėtumą. Žmonių gėrio dera siekti paisant ne tik visuotinai įtikinamų tikslų, bet ir jų siekimo metodų. Geras tikslas niekada negali pateisinti vidujai neteisėtų priemonių. Keltinas klausimas ne tik ar tinkamai naudojamos ribotos piniginės lėšos, bet visų pirma ar gerbiamos pamatinės žmogaus teisės mokslinių tyrinėjimų srityje. <...>