Jūsų Ekscelencijos,
Garbingieji Ponai ir Ponios!

Džiaugiuosi galėdamas pasveikinti Popiežiškosios mokslų akademijos narius šio visuotinio susirinkimo proga ir dėkoju profesoriui Nikola Cabibbo už malonius sveikinimus jūsų vardu. Jūsų susitikimo tema – „Numatomumas moksle: tikslumas ir ribos“ – skirta ryškiam šiuolaikinio mokslo bruožui. Numatomumas iš tiesų yra viena pagrindinių mokslo prestižo šiuolaikinėje visuomenėje priežasčių. Mokslinis metodas suteikė mokslams gebėjimą numatyti reiškinius, tyrinėti jų raidą ir taip kontroliuoti aplinką, kurioje gyvena žmogus.

Ši didėjanti mokslo „pažanga“ ir pirmiausiai jo gebėjimas užvaldyti gamtą pasitelkus technologiją kartais buvo siejamas su proporcingu filosofijos, religijos ir net krikščioniškojo tikėjimo „atsitraukimu“. Kai kas šiuolaikinio mokslo ir technologijos pažangą laikė viena pagrindinių sekuliarizacijos ir materializmo priežasčių: kam šauktis dieviškosios šių reiškinių kontrolės, kai pasirodė, jog tą patį gali padaryti ir mokslas? Bažnyčia, tiesa, pripažįsta, kad žmogus, „naudodamasis mokslu ir technika“, „užvaldė kone visą gamtą“ ir todėl „daugelį gėrybių, kurių kitados dažniausiai laukė iš aukštybių, šiandien <...> pasirūpina savo paties sumanumu“ (Gaudium et spes, 33). Tačiau sykiu krikščionybė nesuponuoja, kad tarp antgamtinio tikėjimo ir mokslo pažangos konfliktas neišvengiamas. Jau pačioje Biblijos apreiškimo pradžioje patvirtinama, kad Dievas sukūrė žmones, apdovanojo juos protu ir iškėlė virš visų žemės kūrinių. Taip žmogus tapo kūrinijos valdytoju ir Dievo „padėjėju“. Atkreipus dėmesį, pavyzdžiui, į tai, kaip šiuolaikinis mokslas, numatydamas gamtos reiškinius, prisidėjo prie aplinkos apsaugos, besivystančių tautų pažangos, kovos su epidemijomis ir gyvenimo prailginimo, tampa aišku, jog tarp Dievo apvaizdos ir žmogaus iniciatyvos nėra jokio konflikto. Galėtume sakyti, kad pats gamtos numatymo, kontroliavimo ir valdymo darbas, kurį mokslas šiandien daro praktiškesnį negu anksčiau, yra Kūrėjo plano dalis.

Vis dėlto mokslas, kad ir dosniai duodantis, duoda tik tai, ką jis skirtas duoti. Žmogus negali taip radikaliai ir besąlygiškai pasitikėti mokslu ir technologija, kad įtikėtų, jog mokslo ir technologijos pažanga leis viską paaiškinti ir visiškai patenkinti jo visus egzistencinius bei dvasinius poreikius. Mokslas negali pakeisti filosofijos bei Apreiškimo ir nuodugniai atsakyti į giliausius žmogaus klausimus, susijusius su gyvenimo ir mirties prasme, aukščiausiomis vertybėmis ir pačia gamtos pažanga. Dėl šios priežasties Vatikano II Susirinkimas, pripažinęs mokslo pažangos sąlygotas gėrybes, nurodė, kad mokslinis tyrinėjimo metodas „nepelnytai laikomas aukščiausia taisykle tiesos visumai rasti“, pridurdamas, jog „netgi kyla pavojus, kad pernelyg pasitikėdamas šiuolaikiniais išradimais žmogus gali manyti esąs sau pakankamas ir jau nebesiekti aukštesnių dalykų“ (ten pat, 57).

Mokslinis numatomumas taip pat verčia kelti klausimą dėl mokslininko etinės atsakomybės. Jo išvados turėtų vadovautis pagarba tiesai ir sąžiningu mokslinio metodo tikslumo ir neišvengiamo ribotumo pripažinimu. Tai, žinoma, reiškia būtinybę vengti be reikalo nerimą kurstančių prognozių, kai jos neparemtos pakankamais duomenimis arba pranoksta mokslo dabartinį gebėjimą numatyti. Tačiau tai kartu reiškia ir būtinybę vengti to, kas priešinga, – iš baimės tylėti tikrų problemų akivaizdoje. Jų išmanymu besiremianti mokslininkų įtaka viešosios nuomonės formavimui yra pernelyg svarbi, kad būtų galima leisti ją griauti nederamai skubant ar siekiant paviršutiniško viešumo. Mano pirmtakas popiežius Jonas Paulius II kartą yra pasakęs: „Būtent todėl, kad „daugiau žino“, mokslininkai pašaukti ir „daugiau tarnauti“. Kadangi tyrinėjimo laisvė leidžia jiems įgyti specializuotų žinių, jiems taip pat tenka atsakomybė išmintingai pritaikyti tas žinias visos žmonių šeimos naudai“ (Kreipimasis į Popiežiškąją mokslų akademiją, 2002 m. lapkričio 11 d.).

Mieli akademikai, mūsų pasaulis ir toliau tebežvelgia į jus ir jūsų kolegas tikėdamasis, jog jūs padėsite aiškiai suvokti galimus daugelio svarbių gamtos reiškinių padarinius. Galvoje, pavyzdžiui, turiu visoms tautoms svarbias nemažėjančias grėsmes aplinkai ir neatidėliotiną būtinybę atrasti visiems prieinamus saugius alternatyvius energijos šaltinius. Bažnyčia tokias mokslininkų pastangas rems, nes iš savo dieviškojo Steigėjo yra gavusi užduotį kreipti žmonių sąžines gerumo, solidarumo ir taikos link. Būtent todėl ji jaučia pareigą atkakliai reikalauti, kad mokslo gebėjimas numatyti bei kontroliuoti niekada nebūtų nukreiptas prieš žmogaus gyvybę bei kilnumą, bet visada tam tarnautų, tarnautų šiai ir būsimoms kartoms.

Baigiant štai dar viena mintis, kurią mums šiandien gali pasiūlyti jūsų susirinkimo tema. Kaip pastarosiomis dienomis keliuose laikraščiuose buvo pabrėžta, pačiam moksliniam metodui duomenis renkant, juos apdorojant bei naudojant būdingos ribos, neišvengiamai suvaržančios numatomumą tam tikruose kontekstuose bei prieigose. Todėl mokslas negali manyti galįs pateikti išsamų deterministinį mūsų ateities ir kiekvieno jo tiriamo reiškinio rutuliojimosi vaizdą. Prie šio iš pagrindų epistemologinio klausimo galėtų svariai prisidėti filosofija ir teologija, pavyzdžiui, padėdamos empiriniams mokslams suvokti skirtumą tarp negebėjimo matematiškai numatyti tam tikrus įvykius ir priežastingumo principo galiojimo arba tarp mokslinio indeterminizmo ar kontingentiškumo (atsitiktinumo) ir priežastingumo filosofiniu lygmeniu, arba, dar radikaliau, tarp evoliucijos, kaip sekos laike ir erdvėje ištakos, ir sukūrimo, kaip esminėje Būtyje dalyvaujančios būties galutinės ištakos.

Galiausiai dar egzistuoja aukštesnis, visas mokslines prognozes neišvengiamai pranokstantis lygmuo, būtent žmogiškasis laisvės ir istorijos pasaulis. Kosmosui gali būti būdinga sava raida laike ir erdvėje, tačiau tiktai žmonijai, griežtai kalbant, būdinga istorija, jos laisvės istorija. Laisvė, kaip ir protas, yra brangi Dievo paveikslo mumyse dalis, ir ji niekada negali būti susiaurinta iki deterministinės analizės. Jos transcendencija materialaus pasaulio atžvilgiu pripažintina ir gerbtina, nes tai yra mūsų žmogiškojo kilnumo ženklas. Tokios transcendencijos neigimas mokslinio metodo menamo absoliutaus gebėjimo numatyti ir sąlygoti žmogaus pasaulį naudai nulemtų to, kas žmoguje žmogiška, netektį, o nepajėgumas įžiūrėti jo nepakartojamumą ir transcendenciją pavojingai atvertų duris jo išnaudojimui.

Mieli bičiuliai, baigdamas šiuos apmąstymus, dar kartą norėčiau patikinti, jog labai domiuosi šios Popiežiškosios akademijos veikla ir meldžiuosi už jus bei jūsų šeimas. Meldžiu, kad visagalis Dievas jus visus palaimintų suteikdamas išminties, džiaugsmo ir ramybės.