(Ištrauka)

<...> Daugiau negu prieš keturiasdešimt metų Vatikano II Susirinkimas rašė, kad „taika nėra vien karo nebuvimas, ji nesiriboja tik priešingų jėgų pusiausvyros palaikymu“, bet „yra tvarka, kurią žmonių visuomenei įdiegė dieviškasis Steigėjas ir kurią turi įgyvendinti visos tobulesnio teisingumo trokštantys žmonės“ (Gaudium et spes, 78). Ėmėme suvokti, jog tikra taika neįmanoma be teisingumo, panaikinančio ekonominius disbalansus ir politinius neramumus, visada sukeliančius įtampą ir keliančius grėsmę kiekvienai visuomenei. Nesena kovos su terorizmu raida ir kai kurie regioniniai konfliktai iškėlė aikštėn būtinybę gerbti tarptautinių institucijų sprendimus ir, vadinasi, juos remti, imantis veiksmingų priemonių konfliktams į priekį užbėgti ir neutralioms zonoms tarp kariaujančiųjų pusių išlaikyti pasitelkus taikdarių pajėgas.

Vis dėlto viso to nepakaks, jei nebus autentiško dialogo, t. y. vaisingų debatų tarp suinteresuotųjų pusių siekiant tvarių ir priimtinų asmenis ir tautas gerbiančių politinių sprendimų. Galvoje pirmiausia turiu nerimą keliantį Artimuosiuose Rytuose besiplėtojantį konfliktą, nė kiek nemąžtantį ir sunkiai slegiantį visą tarptautinį gyvenimą; turiu galvoje daugėjančių periferinių konfliktų ir teroristinių aktų plitimo grėsmę. Vertinu daugelio šalių, įsitraukusių į taikos Libane atkūrimą, tarp jų ir Turkijos, pastangas.

Jūsų akivaizdoje, ambasadoriai, dar kartą prašau tarptautinę bendruomenę būti budrią, neapleisti savo pareigų, bet visomis išgalėmis skatinti suinteresuotųjų pusių dialogą, kuris vienintelis gali laiduoti pagarbą kitiems, kartu išsaugodamas teisėtus interesus bei atmesdamas rėmimąsi smurtu. Kaip rašiau savo pirmoje žinioje Pasaulinės taikos dienos proga, „taikos tiesa kviečia visus puoselėti vaisingus ir nuoširdžius santykius, akina ieškoti ir vaikščioti atleidimo ir susitaikymo keliais, garbingai elgtis kitų atžvilgiu ir laikytis duoto žodžio“ (2006 01 01, 6). <...>

<...> Esu tikras, kad religijos laisvė yra pagrindinė žmogaus laisvės išraiška ir kad aktyvus religijų buvimas visuomenėje yra pažangos bei praturtinimo visiems versmė. Tai, žinoma, suponuoja, kad religijos nesieks tiesioginės politinės valios vykdymo, nes tai nėra jų sritis, ir visiškai atsisakys sankcionuoti smurtą kaip teisėtą religijos išraišką. <...>

<...> Neseniai esu pareiškęs, jog „mums labai reikia autentiško religijų ir kultūrų dialogo, gebančio padėti mums vaisingo bendradarbiavimo dvasia kartu įveikti visas įtampas“ (Kreipimasis į šalių, kuriose musulmonai sudaro daugumą, ambasadorius, Castel Gandolfo, 2006 09 25). Toks dialogas turėtų įgalinti skirtingas religijas geriau viena kitą pažinti bei gerbti, taip prisidedant prie tauriausių žmogaus, ieškančio Dievo ir laimės, lūkesčių išpildymo.

Savo ruožtu apsilankymo Turkijoje proga norėčiau dar kartą išreikšti savo didelę pagarbą musulmonams, akindamas juos toliau abipusės pagarbos dvasia bendradarbiauti skatinant kiekvieno žmogaus kilnumą ir prisidedant prie visuomenės, kur asmeninė laisvė ir rūpinimasis kitais visiems laiduotų taiką ir giedrumą, statydinimo. Taip religijos galėtų atlikti savo vaidmenį atsiliepdamos į šiandien mūsų visuomenėms kylančius gausius iššūkius. Teigiamo religijų vaidmens pripažinimas gali ir turi akinti mus giliau ištirti joms būdingą žmogaus pažinimą ir gerbti jo kilnumą, padarant jį politinės, ekonominės, kultūrinės ir socialinės veiklos centru. Mūsų pasaulis turi suvokti, kad visus žmones vieną su kitu sieja gilus solidarumas, ir kad jie akintini savo istorinius bei kultūrinius skirtumus ginti ne konfrontacijos, bet abipusės pagarbos skatinimo labui.

Bažnyčia, kaip žinote, iš savo Steigėjo yra gavusi dvasinę misiją ir todėl neketina tiesiogiai kištis į politinį ar ekonominį gyvenimą. Tačiau, remdamasi savo misija ir savo ilga visuomenių bei kultūrų istorijos patirtimi, trokšta padaryti savo balsą girdimą tarptautiniuose debatuose siekdama, kad žmogaus, ypač silpniausiojo, pamatinis kilnumas būtų visada gerbiamas. Turėdamas prieš akis nesenus poslinkius globalizuotos komunikacijos reiškinio raidoje, Šventasis Sostas tikisi, kad tarptautinė bendrija imsis didesnės iniciatyvos, kad būtų nustatytos tinkamos ekonominės plėtros kontrolės taisyklės, reguliuojamos rinkos ir skatinamos regioninės sutartys tarp šalių. Ponai ir Ponios, neabejoju, jog, vykdydami savo kaip diplomatų misiją, uoliai stengiatės konkrečius savo šalies interesus derinti su poreikiu išlaikyti gerus santykius su kitomis šalimis ir taip reikšmingai prisidedate prie tarnavimo visiems.

Bažnyčios balsas diplomatinėje srityje visada paženklintas Evangelijos įpareigojimo tarnauti žmonijos reikalui, ir aš šiai pamatinei pareigai nusižengčiau, jei jums nepriminčiau būtinybės žmogaus kilnumą padaryti pačia jūsų rūpesčių šerdimi. Pasaulis išgyvena nepaprastą mokslo ir technologijos plėtrą, turinčią beveik tiesioginių padarinių medicinai, žemės ūkiui, maisto gamybai, taip pat žinių perteikimui; šis procesas neturi būti be krypties ar žmogiškojo pagrindo, kai siejasi su gimimu, švietimu, gyvenimo ar darbo būdu, senatve ar mirtimi. Šiuolaikinės pažangos tolydžioje žmogaus istorijoje kryptį būtina pakoreguoti, kad ji rutuliotųsi pagal mūsų prigimtyje įrašytą žmonijos augimo planą – planą, išreikštą šiais Pradžios knygos žodžiais: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją“ (Pr 1, 28).

Galiausiai mano mintims krypstant į pirmąsias šiame krašte išdygusias krikščionių bendruomenes ir pirmiausia į apaštalą Paulių – kelias iš jų jis pats įsteigė, – leiskite man pacituoti iš jo Laiško galatams: „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti“ (5, 13). Nuoširdžiai tikiuosi, kad geri santykiai tarp tautų <...> vis labiau prisidės prie autentiško žmonijos, sukurtos pagal Dievo paveikslą, augimo. Siekiant tokio tauraus tikslo būtinas visų indėlis.

Dėl šios priežasties Katalikų Bažnyčia ketina atnaujinti bendradarbiavimą su ortodoksų Bažnyčia, ir tikiuosi, kad mano būsimasis susitikimas su patriarchu Bartolomėjumi I Fanare veiksmingai prisidės prie šio tikslo. Kaip pabrėžė Vatikano II Susirinkimas, Bažnyčia siekia bendradarbiauti su visų religijų tikinčiaisiais ir vadovais, pirmiausia su musulmonais, stengiantis „saugoti bei nešti visiems žmonėms socialinį teisingumą, moralines gėrybes, taiką bei laisvę“ (Nostra aetate, 3). <...>