(Ištrauka)

<...> Krikščionys ir musulmonai, laikydamiesi savo atitinkamos religijos, kreipia į tiesą apie asmens sakralumą ir kilnumą. Tai abipusės didelės pagarbos pagrindas, bendradarbiavimo tarnaujant taikai tarp tautų ir žmonių, brangiausiam visų tikinčiųjų bei geros valios žmonių troškimui, pagrindas.

Jau daugiau negu keturiasdešimt metų Šventojo Sosto ir vietinių Bažnyčių visame pasaulyje laikyseną kitų religijų sekėjų atžvilgiu įkvepia bei lemia Vatikano II Susirinkimo mokymas. Laikydamasis biblinės tradicijos, Susirinkimas moko, kad visa žmonių giminė turi bendrą kilmę ir bendrą paskirtį – Dievą, mūsų Kūrėją ir mūsų žemiškosios kelionės tikslą. Krikščionys ir musulmonai priklauso šeimai tų, kurie tiki į vieną Dievą ir pagal savo atitinkamas tradicijas kildina save iš Abraomo (plg. Vatikano II Susirinkimas. Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracija Nostra aetate, 1, 3). Šis žmogiškasis ir dvasinis mūsų ištakų bei mūsų paskirties bendrumas verčia mus ieškoti bendro kelio, prisidedant prie mūsų laikų žmonėms taip būdingos pamatinių vertybių paieškos. Kaip religijos žmonėms, mums iššūkį meta daug kur jaučiamas teisingumo, plėtros, solidarumo, laisvės, saugumo, taikos, gyvybės gynimo, aplinkos ir žemės išteklių apsaugos troškulys. Taip yra todėl, kad mes, paisydami teisėtos laikinųjų reikalų autonomijos, irgi turime pasiūlyti savitą indėlį ieškant tinkamų šių neatidėliotinų klausimų sprendimų.

Pirmiausia galime pasiūlyti įtikinamą atsakymą į aiškiai šiandienėje visuomenėje kylantį, nors neretai į šalį nustumiamą, klausimą dėl individo ir visos žmonijos gyvenimo prasmės ir tikslo. Esame pašaukti kartu darbuotis padėdami visuomenei atsiverti tam, kas transcendentiška, atiduoti visagaliam Dievui teisėtą vietą. Tinkamiausias kelias priekin veda per autentišką krikščionių ir musulmonų dialogą, paremtą tiesa ir įkvėptą noro geriau vienas kitą pažinti, gerbti skirtingybes ir pripažinti tai, ką turime bendra. Tai skatintų autentišką pagarbą kiekvieno asmens atsakingiems pasirinkimams, pirmiausia tiems, kurie susiję su pamatinėmis vertybėmis ir asmeniniais religiniais įsitikinimais.

Pailiustruodamas brolišką pagarbą, su kokia krikščionys ir musulmonai galėtų kartu darbuotis, norėčiau pacituoti keletą žodžių, popiežiaus Grigaliaus VII 1076 m. skirtų vienam Šiaurės Afrikos musulmonų princui, rodžiusiam didelį palankumą jo jurisdikcijoje esantiems krikščionims. Popiežius Grigalius kalbėjo apie ypatingą gailestingąją meilę, kurią krikščionys ir musulmonai vieni kitiems skolingi todėl, „kad tikime, nors ir skirtingai, į vienatinį Dievą ir kad kasdien šloviname ir garbiname jį kaip pasaulio Kūrėją ir Valdovą“.

Instituciškai garantuojama ir realiai praktikoje gerbiama tiek individų, tiek bendruomenių religijos laisvė visų tikinčiųjų atžvilgiu yra jų lojalaus indėlio į visuomenės statydinimą autentiškos tarnystės – pirmiausia pažeidžiamiausiems ir neturtingiausiems – dvasia būtina sąlyga. <...>