Dieviškoji liturgija, kurią šventėme Šventojo apaštalo Andriejaus, Konstantinopolio Bažnyčios šventojo globėjo, šventės dieną, grąžina mus į ankstyvąją Bažnyčią, į apaštalų laikus. Morkaus ir Mato evangelijose pasakojama, kaip Jėzus pašaukė abu brolius, Simoną, kuriam Jėzus suteikė vardą Kefas, arba Petras, ir Andriejų: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mt 4, 19; Mk 1, 17). Ketvirtojoje evangelijoje, be to, kaip pirmas pašauktasis, „ho protoklitos“, kaip jis vadinamas bizantinėje tradicijoje, vaizduojamas Andriejus. Būtent Andriejus nuveda brolį Simoną pas Jėzų (plg. Jn 1, 40 ir t.).

Šioje patriarchinėje Šv. Jurgio katedroje šiandien vėl galime išgyventi brolių Simono Petro ir Andriejaus bendrystę ir pašaukimą – per Petro įpėdinio ir jo brolio vyskupo, apaštalo Andriejaus, pasak tradicijos, įsteigtos Bažnyčios galvos susitikimą. Mūsų broliškas susitikimas pabrėžia ypatingą ryšį, vienijantį Romos ir Konstantinopolio Bažnyčias kaip seseriškas Bažnyčias.

Nuoširdžiai džiaugdamiesi dėkojame Dievui už tai, kad jis šiam ryšiui teikia naujo gyvastingumo. Tas ryšys plėtojasi nuo mūsų pirmtakų popiežiaus Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro įsimintino susitikimo Jeruzalėje 1964 m. Jų susirašinėjimas, paskelbtas vadinamajame Tomos Agapis, liudija tarp jų išaugusio ryšio, atsispindinčio santykiuose tarp Romos ir Konstantinopolio seseriškų Bažnyčių, gilumą.

1965 m. gruodžio 7 d., posėdžio, kuriuo buvo užbaigtas Vatikano II Susirinkimas, išvakarėse, mūsų garbingieji pirmtakai patriarchinėje Šv. Jurgio katedroje ir Petro bazilikoje Vatikane žengė nepakartojamą ir neužmirštamą žingsnį – iš Bažnyčios atminties pašalino tragiškas 1054 m. ekskomunikas. Taip jie patvirtino esminį mūsų santykių pokytį. Nuo tada einant abipusio naujo suartėjimo keliu padaryta daug kitų reikšmingų žingsnių. Pirmiausia į galvą ateina mano pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Konstantinopolyje 1979 m. ir ekumeninio patriarcho Bartolomėjaus I apsilankymai Romoje.

Ta pačia dvasia ir mano šiandieniu buvimu siekiama bendromis pastangomis – padedant Dievo malonei – toliau žengti visiškos bendrystės tarp Romos ir Konstantinopolio Bažnyčių atkūrimo keliu. Galiu jus patikinti, kad Katalikų Bažnyčia pasirengusi visomis išgalėmis stengtis įveikti kliūtis ir to siekdama kartu su mūsų broliais ir seserimis ortodoksais ieškoti vis veiksmingesnių pastoracinio bendradarbiavimo priemonių.

Broliai Simonas, vadinamas Petru, ir Andriejus buvo žvejai, kuriuos Jėzus pašaukė tapti žmonių žvejais. Prisikėlęs Viešpats, prieš įžengdamas į dangų, patikėjo jiems kartu su kitais apaštalais užduotį padaryti jo mokiniais visus žmones, krikštyti juos bei skelbti jiems jo mokymus (plg. Mt 28, 19 ir t.; Lk 24, 47; Apd 1, 8). Ši mums šventųjų brolių Petro ir Andriejaus palikta užduotis toli gražu nebaigta. Priešingai, šiandien ji dar labiau neatidėliotina ir būtina. Ji aktuali ne tik Evangelijos žinios tik iš dalies paliestoms kultūroms, bet ir Europos kultūroms, jau seniai besišaknijančioms krikščioniškojoje tradicijoje. Sekuliarizacijos procesas išjudino šios tradicijos pamatus. Maža to, ja abejojama, ir ji netgi atmetama. Tokios tikrovės akivaizdoje kartu su kitomis krikščioniškomis bendruomenėmis esame pašaukti pastūmėti Europą iš naujo įsisąmoninti savo krikščioniškąsias šaknis, tradicijas ir vertybes bei suteikti joms naujo gyvastingumo.

Mūsų pastangos statydinti artimesnius santykius tarp Katalikų Bažnyčios ir ortodoksų Bažnyčių iš dalies yra misionierinė užduotis. Įtampos tarp krikščionių pasaulį piktina ir kliudo skelbti Evangeliją. Savo kančios ir mirties išvakarėse Viešpats, apsuptas mokinių, meldėsi, kad jie būtų viena, idant pasaulis įtikėtų (plg. Jn 17, 21). Tik broliškos bendrystės tarp krikščionių ir jų abipusės meilės dėka Dievo meilės žinia tampa įtikinama kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai. Kiekvienas, metęs realistišką žvilgsnį į krikščionišką pasaulį, suvoks, koks neatidėliotinas yra toks liudijimas.

Simonas Petras ir Andriejus buvo kartu pašaukti tapti žmonių žvejais. Tačiau ta pati užduotis kiekvienam iš brolių įgijo skirtingą pavidalą. Nepaisant asmeninio trapumo, Simonas buvo pavadintas „Petru“, „uola“, ant kurios turėjo būti pastatyta Bažnyčia. Jam buvo ypatingu būdu patikėti Dangaus karalystės raktai (plg. Mt 16, 18). Jo gyvenimo kelias nuvedė jį iš Jeruzalės į Antiochiją, iš Antiochijos į Romą, kad šiame mieste galėtų įgyvendinti visuotinę atsakomybę. Visuotinės Petro ir jo sekėjų tarnybos tema, deja, privedė prie nuomonės skirtumų, kuriuos tikimės įveikti taip pat ir neseniai vėl pradėtu teologiniu dialogu.

Mano garbingasis pirmtakas, Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius II kalbėjo apie gailestingumą, būdingą Petro vienybės tarnystei, gailestingumą, kurį pirmas patyrė pats Petras (Ut unum sint, 91). Tuo remdamasis popiežius Jonas Paulius II pakvietė pradėti brolišką dialogą, siekiant surasti būdų, kaip būtų galima vykdyti Petro tarnybą išlaikant jos prigimtį bei esmę, kad „būtų įgyvendinama ir vienos, ir kitos pusės pripažįstama meilės tarnystė“ (ten pat, 95). Šiandien trokštu vėl priminti ir atnaujinti šį kvietimą.

Andriejus, Simono Petro brolis, iš Viešpaties gavo kitą užduotį, ją perša jau pats jo vardas: kadangi Andriejus mokėjo graikų kalbą, jis kartu su Pilypu tapo „susitikimo su graikais“, atėjusiais pas Jėzų (plg. Jn 12, 20 ir t. t.), „apaštalu“. Anot tradicijos, jis buvo misionierius ne tik Mažojoje Azijoje ir srityse į pietus nuo Juodosios jūros, bet ir Graikijoje, kur patyrė kankinystę.

Tad apaštalas Andriejus atstovauja ankstyvosios krikščionybės ir graikų kultūros susitikimui. Šis susitikimas Mažojoje Azijoje buvo galimas didžiųjų Kapadokijos tėvų, praturtinusių tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčių liturgiją, teologiją ir dvasingumą, dėka. Krikščioniškoji žinia kaip kviečio grūdas (plg. Jn 12, 24) krito į dirvą ir atnešė gausių vaisių. Turime būti kuo labiausiai dėkingi už paveldą, išaugusį iš vaisingo krikščioniškosios žinios susitikimo su helenistine kultūra. Jis ilgą laiką darė įtaką Rytų ir Vakarų Bažnyčioms. Graikų tėvai paliko mums vertingą lobyną, iš kurio Bažnyčia semia senų ir naujų turtų (plg. Mt 13, 52).

Mokymas apie kviečio grūdą, kuris miršta, kad atneštų vaisių, aptinkamas ir šventojo Andriejaus gyvenime. Tradicija mums pasakoja, kad jis pasekė savo Viešpaties ir Mokytojo pavyzdžiu ir savo dienas baigė Patrase, Graikijoje. Kaip ir Petras, jis patyrė kankinystę ant įžambiojo kryžiaus, kurį šiandien gerbiame kaip Andriejaus kryžių. Jo pavyzdys mums rodo, kad kiekvieno krikščionio ir visos Bažnyčios kelias į naują gyvenimą, amžinąjį gyvenimą veda per Kristaus sekimą ir kryžiaus patirtį.

Istorijos raidoje Romos ir Konstantinopolio Bažnyčios dažnai išgyvendavo mokymą apie kviečio grūdą. Kartu teikiame kultą daugeliui tų pačių kankinių, kurių kraujas, anot garsiųjų Tertulijono žodžių, tapo naujų krikščionių sėkla (plg. Apologeticum, 50, 13). Su jais dalijamės ta pačia viltimi, įpareigojančia Bažnyčią, pasaulio persekiojamą ir Dievo guodžiamą, tęsti maldininkės kelionę (Lumen gentium, 8; plg. Šventasis Augustinas. De civitate Dei, XVIII, 51, 2). Ką tik praėjęs šimtmetis tiek Rytuose, tiek Vakaruose irgi matė daugybę drąsių tikėjimo liudytojų. Tokių liudytojų įvairiose pasaulio dalyse daug ir šiandien. Prisimename juos maldoje ir visais įsivaizduojamais būdais remiame, primygtinai prašydami visus pasaulio valdančiuosius gerbti religijos laisvę kaip pagrindinę žmogaus teisę.

Dieviškoji liturgija, kurioje dalyvavome, buvo švenčiama pagal Jono Auksaburnio apeigas. Mistiniu būdu buvo sudabartintas Jėzaus Kristaus kryžius ir prisikėlimas. Mums, krikščionims, šitai yra nuolat atsinaujinamos vilties šaltinis ir ženklas. Šia viltį aptinkame įstabiai išreikštą antikiniame tekste, žinomame kaip „Šventojo Andriejaus kančia“: „Sveikinu tave, o Kryžiau, kuris esi pašventintas Kristaus kūnu ir papuoštas jo nariais kaip brangakmeniais... Tepažįsta tikintieji tavo džiaugsmą ir tavyje saugomas dovanas...“

Šis tikėjimas atperkamąja Jėzaus mirtimi ant kryžiaus ir ši prisikėlusio Kristaus visai žmonių šeimai siūloma viltis vienija mus visus – ortodoksus ir katalikus. Mūsų malda ir mūsų kasdienė veikla tebūna kupina karšto troškimo ne tik kartu dalyvauti Dieviškojoje liturgijoje, bet ir kartu ją švęsti prie vieno Viešpaties stalo, kartu dalijantis ta pačia duona ir ta pačia taure. Mūsų šiandienis susitikimas tepasitarnauja kaip postūmis ir visiškos vienybės dovanos anticipacija. Telydi mus mūsų kelyje Dievo Dvasia!