„Ši diena Viešpaties duota, tad linksminkimės ir džiūgaukime“ (Ps 118, 24).

Mūsų, Romos popiežiaus Benedikto XVI ir ekumeninio patriarcho Bartolomėjaus I, broliškas susitikimas yra Dievo darbas ir tam tikra prasme jo dovana mums. Dėkojame visokio gėrio Teikėjui, kad jis mums vėl leido maldoje ir atsakant į jo gerumą išreikšti savo džiaugsmą dėl mūsų broliško artumo ir mūsų įsipareigojimo tobulos tarpusavio bendrystės perspektyvoje atnaujinimo. Šis įsipareigojimas kyla iš mūsų Viešpaties valios ir mūsų kaip ganytojų Kristaus Bažnyčioje atsakomybės. Tegu šis susitikimas būna mums ženklas ir padrąsinimas ir toliau meilėje bei tiesoje dalytis šiais broliškumo, bendradarbiavimo ir tarpusavio bendrystės jausmais ir idėjomis. Šventoji Dvasia mums padės parengti didžiąją tobulos vienybės atkūrimo dieną tada ir taip, kada ir kaip nori Dievas. Tada iš tiesų galėsime džiaugtis ir linksmintis.

1. Kupini dėkingumo, prisiminėme mūsų garbingųjų, Viešpatyje palaimintų pirmtakų, parodžiusių pasauliui vienybės neatidėliotinumą ir nutiesusių kelią, kuriuo per dialogą, maldą ir kasdienį bažnytinį gyvenimą ją pasieksime, susitikimus. Popiežius Paulius VI ir patriarchas Atenagoras I, kurie buvo nukeliavę į Jeruzalę, taigi ten, kur dėl pasaulio išganymo mirė ir prisikėlė Jėzus Kristus, susitiko po to ir vėl čia, Fanare, ir Romoje. Jie mums paliko iki šiandien vertės nenustojusį bendrąjį pareiškimą, kuriame pabrėžiama, kad tikras meilės dialogas turi remti ir įkvėpti visus žmonių ir Bažnyčių tarpusavio santykius, kad jis „turi šaknytis visiškoje ištikimybėje vienam Viešpačiui Jėzui Kristui ir abiejų tradicijų pagarboje viena kitai“ (Tomos Agapis, 195). Lygiai taip pat nepamiršome abipusių jo šventenybės popiežiaus Jono Pauliaus II ir jo šventenybės patriarcho Dimitrijo I apsilankymų. Būtent popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo, jo pirmojo ekumeninio apsilankymo, proga buvo įsteigta Bendroji teologinio dialogo tarp Romos katalikų ir ortodoksų Bažnyčios komisija. Ši mūsų Bažnyčių vardu veikianti komisija yra paskelbusi tobulos bendrystės atkūrimo tikslą.

Kalbant apie Romos Bažnyčios ir Konstantinopolio Bažnyčios santykius, neįmanoma užmiršti oficialaus bažnytinio akto, kuriuo iš atminties buvo ištrintos senosios anatemos, šimtmečiais neigiamai veikusios mūsų Bažnyčių santykius. Iki šiandien iki galo dar neišsėmėme visų iš šio akto kelyje į visišką vienybę, prie kurios esmingai prisidėti pašaukta Bendroji komisija, išplaukiančių teigiamų padarinių. Savo tikinčiuosius raginame prie to veikliai prisidėti malda ir reikšmingais veiksmais.

2. Išreiškėme didelį džiaugsmą, kad Bendroji teologinio dialogo komisija neseniai visa buvo susirinkusi Belgrade, kur patyrė didelį Serbijos ortodoksų Bažnyčios svetingumą. Po kelerius metus trukusios pertraukos, nulemtos įvairių sunkumų, komisija vėl galėjo darbuotis draugystės ir bendradarbiavimo dvasia. Gvildendama „Konciliarumo ir valdžios Bažnyčioje“ temą vietiniu, regioniniu ir visuotiniu lygmeniu, ji įžengė į Bažnyčios sakramentinės prigimties ekleziologinių bei kanoninių padarinių tyrinėjimo stadiją. Šiame etape bus galima aptarti kelis pagrindinius klausimus, dėl kurių vis dar nesutariama. Kaip ir anksčiau, ryžtingai remsime komisijai patikėtą darbą ir savo maldomis lydėsime jos narius.

3. Kaip ganytojai, pirmiausia apmąstėme savo misiją skelbti Evangeliją šiandieniame pasaulyje. Ši misija: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19) šiandien kaip niekada aktuali ir būtina, net krikščionybės tradiciją turinčiose šalyse. Be to, negalime ignoruoti sekuliarizmo, reliatyvizmo ir nihilizmo visų pirma Vakarų pasaulyje stiprėjimo. Visa tai reikalauja atnaujinto ir galingo, šiandienėms kultūrinėms tendencijoms pritaikyto Evangelijos skelbimo. Todėl turime stiprinti mūsų bendradarbiavimą ir mūsų bendrą liudijimą.

4. Mes teigiamai įvertinome Europos Sąjungos susikūrimo procesą. Į šį reikšmingą sumanymą įsitraukusieji, be abejo, neturėtų užmiršti atsižvelgti į visus aspektus, susijusius su žmogaus asmeniu ir jo neatimamomis teisėmis, pirmiausia religijos laisve, kuri yra pagarbos bet kuriai kitai laisvei įrodymas ir laidas. Imantis iniciatyvos kurti vienybę, visada privalu apsaugoti mažumas, jų kultūrines tradicijas bei religinius ypatumus. Europoje turime, neužsisklęsdami kitoms religijoms ir jų religiniam indėliui, suvienyti savo jėgas krikščioniškosioms šaknims, tradicijoms ir vertybėms išsaugoti, pagarbai istorijai garantuoti ir savo indėliui į Europos kultūrą bei į žmonių tarpusavio santykių kokybę visais lygmenimis įnešti. Kaip čia galėjome neprisiminti pirmųjų kankinių ir spindinčio vietos, kurioje susitinkame, krikščioniškojo paveldo, pradedant Apaštalų darbų žodžiais apie šventąjį Paulių, tautų apaštalą? Šioje vietoje susitiko Evangelijos žinia ir Antikos kultūrinė tradicija. Toks susijungimas, tiek daug prisidėjęs prie mūsų bendro krikščioniškojo paveldo, visada išliks aktualus ir ateityje dar subrandins vaisių, duosiančių naudą Evangelijos skelbimui ir mūsų vienybei.

5. Mūsų žvilgsniai krypsta į pasaulio sritis, kur gyvena krikščionys, ir į sunkumus, su kuriais jie susiduria, – pirmiausia į badą, karus ir terorą, bet taip pat į įvairias vargšų, migrantų, moterų ir vaikų išnaudojimo formas. Esame pašaukti bendromis jėgomis darbuotis dėl pagarbos kiekvieno žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, teisėms ir dėl ekonominės, visuomeninės bei kultūrinės plėtros. Mūsų teologinės ir moralinės tradicijos yra tvirtas bendro skelbimo ir bendros veiklos pamatas. Pirmučiausia norime kuo labiausiai pabrėžti, kad žudyti nekaltuosius Dievo vardu reiškia įžeisti Dievą ir žmogaus kilnumą. Turime visi įsipareigoti atnaujintai tarnauti žmonėms ir žmogaus gyvybės, bet kurios žmogaus gyvybės, apsaugai.

Mums ypač rūpi taika Artimuosiuose Rytuose, kur gyveno ir kentėjo, mirė ir prisikėlė mūsų Viešpats ir kur jau daug amžių gyvena didelis mūsų brolių krikščionių būrys. Karštai trokštame taikos šiame krašte atkūrimo, įvairių ten gyvenančių tautų, jų Bažnyčių ir įvairių religijų pagarbaus sambūvio sustiprėjimo. Todėl krikščionis raginame plėtoti artimesnius tarpusavio santykius, o religijas – autentišką bei nuoseklų dialogą kovos su kiekviena prievartos bei diskriminacijos forma perspektyvoje.

6. Didelių pavojų akivaizdoje šiandien norėtume išreikšti savo susirūpinimą žmonijai ir visai kūrinijai neigiamais padariniais, kylančiais iš nieko neribojamos ekonominės bei technologinės pažangos. Kaip religiniai vadovai, laikome savo pareiga skatinti ir remti visas Dievo kūrinijai apsaugoti dedamas pastangas, kad būsimosioms kartoms paliktume tokį pasaulį, kuriame jos galėtų gyventi.

7. Galiausiai savo mintis kreipiame į visus jus, mūsų Bažnyčių tikintieji visame pasaulyje – vyskupai, kunigai, diakonai, vienuoliai ir vienuolės, pasauliečiai ir pasaulietės, visi, kurie tarnaujate Bažnyčiai, visi pakrikštytieji apskritai. Sveikiname Kristuje kitus krikščionis, patikindami, jog meldžiamės ir esame pasirengę kalbėtis bei bendradarbiauti. Sveikiname jus visus Tautų apaštalo žodžiais: „Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!“ (2 Kor 1, 2).

Fanaras, 2006 m. lapkričio 30 d.

 

BENEDIKTAS XVI                         BARTOLOMĖJUS I