Kreipimasis į Romos kurijos narius per kalėdinę audienciją

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Sutrumpinta / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 516
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: DISCORSO DI SUA SANTITÀ BENEDETTO XVI ALLA CURIA ROMANA IN OCCASIONE DELLA PRESENTAZIONE DEGLI AUGURI NATALIZI Sala Clementina Venerdì, 22 dicembre 2006
DATA: 2006-12-22
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“, Nr. 1 (265), 2007, p. 6–9.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Dvasininkai
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“, Nr. 1 (265), 2007, p. 6–9.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Kreipimasis į Romos kurijos narius per kalėdinę audienciją

2006 m. gruodžio 22 d.

(Sutrumpinta)

<...> Besibaigiantys metai <...> lieka mūsų atmintyje kaip giliai paženklinti karo Šventosios Žemės apylinkėse siaubų ir apskritai kultūrų bei religijų susidūrimo pavojaus, grėsmingai lydinčio mūsų istorinį momentą. Todėl visiems, kuriems rūpi žmonės, kelių į taiką problema tapo pirmutinės svarbos iššūkiu. Tai ypač pasakytina apie Bažnyčią, kuriai ją nuo pačios pradžios lydintis pažadas kartu reiškia atsakomybę bei užduotį: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“ (Lk 2, 14).

Šis angelo pasveikinimas, skirtas piemenims Jėzaus gimimo Betliejuje naktį, atskleidžia nesutraukomą ryšį tarp žmonių santykio su Dievu ir jų santykio vienas su kitu. Taikos žemėje neįmanoma atrasti be susitaikinimo su Dievu, be dangaus ir žemės darnos. Toks „Dievo“ temos ir „taikos“ temos tarpusavio sąryšis buvo esminis keturių šiemetinių apaštališkųjų kelionių aspektas: jas šią valandą dar kartą norėčiau prisiminti. Pirma iš jų buvo pastoracinis apsilankymas Lenkijoje, mūsų mylimo popiežiaus Jono Pauliaus II tėvynėje. Kelionė į jo tėvynę man reiškė vidinę pareigą padėkoti už viską, ką jis per ketvirtį amžiaus, eidamas savo tarnystę, padovanojo man asmeniškai ir pirmiausia Bažnyčiai ir pasauliui. Didžiausia dovana mums visiems buvo jo nepajudinamas tikėjimas ir savęs atidavimo radikalumas. Jo šūkyje „Totus tuus“ atsispindėjo visa esmė. Taip, jis buvo be išlygų atsidavęs Dievui, Kristui, Kristaus Motinai, Bažnyčiai, tarnavimui Išganytojui ir žmogaus atpirkimui. Jis leidosi iki pagrindų apimamas tikėjimo liepsnos. Ir mums parodė, kaip būnant šių dienų žmogumi galima tikėti į Dievą, į gyvą, Kristuje mums artimu tapusį Dievą. Jis mums parodė, kad galima galutinai bei radikaliai atiduoti savo gyvenimą ir kad būtent taip save dovanojant gyvenimas tampa didis, platus ir vaisingas. Lenkijoje visur, kur tik ėjau, atradau tikėjimo džiaugsmą. „Džiugesys Viešpatyje yra jūsų stiprybė“ – šiuos žodžius, kuriuos raštininkas Ezra sušuko iš tremties sugrįžusiam Izraeliui naujos pradžios varguose (Neh 8, 10), čia buvo galima išgyventi kaip tikrovę. Gilų įspūdį man padarė didelis nuoširdumas, su kuriuo visur buvau sutiktas. Žmonės matė manyje Petro įpėdinį, kuriam patikėta visos Bažnyčios ganytojo tarnyba. Jie matė tą, kuriam, nepaisant viso žmogiškojo silpnumo, kaip vakar, taip ir šiandien galioja Viešpaties žodžiai: „Ganyk mano aveles“ (Jn 21, 15–19), matė įpėdinį to, kuriam Jėzus prie Pilypo Cezarėjos pasakė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“ (Mt 16, 18). Pats Petras buvo ne uola, bet silpnas ir svyruojantis žmogus. Tačiau Viešpats norėjo būtent jį padaryti uola ir parodyti, kad per silpną žmogų jis pats tvirtai palaiko savo Bažnyčią bei išlaiko ją vieningą. Tad apsilankymas Lenkijoje man, giliausia šio žodžio prasme, buvo katalikiškumo šventė. Kristus yra mūsų taika, sujungianti tai, kas atskirta: jis yra sutaikinimas, iškeliantis virš viso istorinių laikų bei kultūrų skirtingumo. Petriškoji tarnyba leidžia patirti vienijančią tikėjimo, daugybėje tautų vis iš naujo statydinančio vieną Dievo tautą, jėgą. Su džiugesiu iš tiesų patyrėme, kad mes, kilę iš įvairių tautų, esame viena Dievo tauta, jo šventoji Bažnyčia. Petriškoji tarnyba gali būti tokią vienybę laiduojantis ir konkrečią vienybę ugdantis regimas ženklas. Už šį jaudinantį katalikiškumo patyrimą Bažnyčiai Lenkijoje norėčiau dar kartą aiškiai ir nuoširdžiai padėkoti.

Keliaudamas po Lenkiją, negalėjau neaplankyti Auschwitzo-Birkenau, žiauriausio barbariškumo – mėginimo sunaikinti Izraelio tautą, tarsi panaikinti Dievo išrinkimą, ištremti Dievą iš istorijos – vietos. Labai apsidžiaugiau, kai tą akimirką, kada aš tos vietos siaubo akivaizdoje tarsi Jobas, baisėdamasis tariamu Dievo nebuvimu ir kartu būdamas tikras, kad jis ir savo tyloje yra bei lieka su mumis, Dievo šaukiausi, danguje pasirodė vaivorykštė. Vaivorykštė buvo kaip atsakymas: taip, aš čia esu, ir pažado – Sandoros žodžiai, mano ištarti po tvano, galioja ir šiandien (plg. Pr 9, 12–17).

Kelionę į Ispaniją – į Valensiją ženklino santuokos ir šeimos tema. Puiku buvo daugybės iš visų žemynų susirinkusių žmonių akivaizdoje išgirsti sutuoktinių porų – palaimintų dideliu vaikų būriu – liudijimus; išėjusios priešais mus jos pasakojo apie savo atitinkamas santuokinio bei daugiavaikės šeimos gyvenimo keliones. Jos neslėpė, jog yra buvę ir sunkių dienų, jog yra tekę įveikti krizės laikotarpių. Tačiau būtent per kasdienį vienas kito pakentimo vargą, per vis naują kasdienių rūpesčių naštos priėmimą, iki galo įgyvendinant bei ištveriant pradinį „taip“, – būtent šiame „savęs praradimo“ Evangelijos prasme kelyje jos subrendo, atrado save ir tapo laimingos. Kantriai keliaujant bei veikiant sakramentui, kuriuo sutuoktinius susiejo Kristus, jų vienas kitam ištartas „taip“ virto didžiu „taip“ sau, vaikams, Dievui Kūrėjui ir Atpirkėjui Jėzui Kristui. Taip iš šių šeimų liudijimo į mus atsklido džiaugsmo banga – ne paviršutiniškas ir pigus, greitai išsisklaidantis linksmumas, bet džiaugsmas, brendęs ir kančioje, džiaugsmas, prasiskverbiantis į gelmę ir tikrai atperkantis žmogų.

Žvelgiant į šias šeimas su jų vaikais, į šeimas, kur kartos susikimba rankomis ir ateitis tampa dabartimi, mane persmelkė klausimas dėl Europos, regis, nebenorinčios turėti vaikų. Pašaliečiui ji atrodo pavargusi, maža to, norinti atsisveikinti su istorija. Kodėl taip yra? Tai sudėtingas klausimas. Atsakymai turėtų būti labai daugialypiai. Prieš imant ieškoti atsakymų, pirmiausia reikia padėkoti daugeliui sutuoktinių porų, mūsų Europoje ir šiandien sakančių „taip“ bei prisiimančių su tai susijusius vargus: socialines ir finansines problemas, kasdienius rūpesčius ir vargus; atsidavimą, būtiną vaikų keliui į ateitį atverti. Minint tokius sunkumus, prieš akis, matyt, išnyra ir priežastys, dėl kurių rizika turėti vaikų atrodo per didelė. Vaikui reikia meilės kupino dėmesio. Tai reiškia: jam turime skirti kažkiek savo laiko, savo gyvenimo laiko. Tačiau būtent tos esminės gyvenimo „žaliavos“ – laiko atrodo lieka vis mažiau. Mūsų turimo laiko vos užtenka pačių gyvenimui; kaip galime jo atsisakyti, atiduoti jį kitam? Turėti laiko ir dovanoti jį – štai konkretus būdas mokytis dovanoti save patį, save prarasti, kad save atrastum. Prie šios problemos prisišlieja sunkus klausimas: kokias normas turėtume diegti vaikui, kad jis tinkamai gyventų, ir kaip, tai darant, gerbti jo laisvę? Problema tapo tokia sunki todėl, kad nebesame tikri, kokias normas perteikti, nebežinome, kaip tinkamai naudotis laisve, kaip tinkamai gyventi, kas morališkai privalu ir kas neleistina. Šiuolaikinė dvasia prarado orientyrus, ir tas orientyrų nebuvimas trukdo mums rodyti teisingą kelią kitiems. Negana to, problematika dar gilesnė. Šiandienis žmogus netikras dėl ateities. Argi galima ką nors išsiųsti į nežinomą ateitį? Galiausiai ar gera būti žmogumi? Toks gilus netikrumas dėl paties žmogaus – greta noro turėti gyvenimą vien sau – ko gero, yra giliausia priežastis, kodėl rizika turėti vaiką daugeliui vargiai bepakeliama. Juk atsakingai perteikti gyvybę galime tik tada, kai gebame perteikti ką nors daugiau negu vien biologinę gyvybę – prasmę, palaikančią ir per būsimas krizes, bei vilties, stipresnės už ateitį gaubiančius debesis, tikrybę. Jei iš naujo neišmoksime gyvenimo pagrindų – jei iš naujo neatrasime tikėjimo tikrybės, – vis mažiau galėsime patikėti kitiems gyvybės dovaną ir nežinomos ateities užduotį. Su tuo galiausiai susijusi galutinių apsisprendimų problema: ar gali žmogus įsipareigoti visam laikui? Ar gali ištarti visą gyvenimą galiosiantį „taip“? Taip, jis tai padaryti gali. Jis tam sukurtas. Būtent taip žmogus įgyvendina savo laisvę ir taip randasi šventa į šeimą išaugančios ir ateitį statydinančios santuokos erdvė.

Čia nenorėčiau nutylėti nerimo, kurį man kelia įstatymai dėl de facto partnerysčių. Didžiuma tokių porų šitą kelią pasirinko, nes nesijaučia – bent tuo momentu – galinčios prisiimti teisiškai tvarkingo ir įpareigojančio bendro santuokinio gyvenimo. Todėl jos teikia pirmenybę faktiniam būviui. Kuriant dabar naują, santuoką santykine paverčiančią teisinę formą, atsisakymas galutinai įsipareigoti, taip sakant, teisiškai užantspauduojamas. Apsispręsti tiems, kurie dėl to galynėjasi, tada tampa dar sunkiau. Tą dar pasunkina tokios partnerystės formos skatinamas lyčių skirtumo pavertimas santykiniu. Imama vienodai traktuoti tiek vyro ir moters, tiek dviejų vienos lyties asmenų bendrabūvį. Taip tylomis patvirtinamos pragaištingos teorijos, nureikšminančios žmogaus asmens vyriškumo ir moteriškumo svarbą, tarsi tai tebūtų grynai biologinės duotybės, teigiančios, kad žmogus – t. y. jo protas ir valia – pats savarankiškai sprendžiąs, kas jis yra ir kas nėra. Tai kūniškumo paniekinimas, kuriuo žmogus trokšta išsilaisvinti iš kūno – „biologinės sferos“ – ir galiausiai gali save sugriauti. Kai mums sakoma, jog Bažnyčiai čia nevalia kištis, galime atsakyti: negi mums nerūpi žmogus? Negi tikintiesiems didi jų tikėjimo kultūra neduoda teisės tarti žodį šiuo klausimu? Negi ne jų – t. y. mūsų – pareiga pakelti balsą žmogui, kuris yra Dievo paveikslas būtent kūno ir sielos neatskiriamumu, apginti? Kelionė į Valensiją man tapo ieškojimo, ką reiškia žmogaus būtis, kelione.

Mintimis vykime toliau į Bavariją – Müncheną, Altöttingą, Regensburgą, Freisingą. Ten išgyvenau neužmirštamai gražias susitikimo su savo tėvynės tikėjimu bei tikinčiaisiais dienas. Didžioji mano kelionės į Vokietiją tema buvo Dievas. Bažnyčia turi kalbėti apie daug ką – apie visus su žmogaus būtimi susijusius klausimus, apie savo struktūrą ir tvarką ir pan. Tačiau jos tikroji ir, tam tikru aspektu, vienintelė tema yra Dievas. Didelė Vakarų problema – plintanti Dievo užmarštis. Esu įsitikinęs, jog iš šio klausimo galiausiai kildintinos visos pavienės problemos. Todėl šioje kelionėje man pirmiausia rūpėjo geriau aikštėn iškelti Dievo temą, juolab kad kai kuriose Vokietijos dalyse daugumą gyventojų sudaro nepakrikštytieji, kuriems krikščionybė ir tikėjimo Dievas atrodo priklausą praeičiai. Kalbėdami apie Dievą, prieiname tiesiai prie to, kas Jėzui pirmiausia rūpėjo jo žemiškuoju skelbimo metu. Jo skelbimo pagrindinė tema yra Dievo viešpatavimas, Dievo karalystė.

Tai nėra kažkas, kas bus kada nors neapibrėžtoje ateityje. Tai taip pat nėra geresnis pasaulis, kurį bandome pamažu kurti savo jėgomis. Sąvokoje „Dievo karalystė“ žodis „Dievo“ yra vadinamasis subjekto kilmininkas. Tai reiškia: Dievas nėra „Karalystės“ priedas, kurio būtų galima atsisakyti. Dievas yra subjektas. „Dievo karalystė“ iš tikrųjų reiškia: Dievas valdo. Jis pats yra čia ir dabar bei daro lemiamą poveikį žmonėms pasaulyje. Jis yra subjektas, ir kur to subjekto nėra, iš Jėzaus žinios nieko nelieka. Todėl Jėzus mums sako: Dievo karalystė ateina ne taip, tarsi, taip sakant, jos atėjimą būtų galima stebėti iš šalies. Ji „jau yra tarp jūsų“ (plg. Lk 17, 20 ir t.). Ji atsiranda ten, kur įgyvendinama Dievo valia. Ji yra ten, kur žmonės atsiveria Dievo atėjimui bei įsileidžia jį į pasaulį. Todėl Jėzus yra Dievo karalystė savo asmeniu: žmogus, kuriame Dievas yra tarp mūsų ir per kurį galime palytėti Dievą, prie jo prisiartinti. Kur tai nutinka, ten pasaulis tampa išganytas.

Su Dievo tema buvo ir yra susijusios dvi apsilankymą Bavarijoje ženklinusios temos: kunigystė ir dialogas. Paulius vadina Timotiejų, o jame vyskupą ir kunigą apskritai „Dievo žmogumi“ (1 Tim 6, 11). Pagrindinė kunigo užduotis – nešti žmonėms Dievą. Tiesa, tą jis gali daryti tik tada, kai pats ateina nuo Dievo, gyvena su Dievu ir iš Dievo. Tai įstabiai išreikšta vienos kunigiškosios psalmės eilutėje, kurią – senoji karta – tardavome priimami į dvasininkų luomą: „Viešpatie, tu man skirtoji dalis ir mano taurė, mano likimas – tavo rankose“ (Ps 16, 5). Šios psalmės kunigiškasis maldininkas savo egzistenciją aiškina remdamasis Pakartoto įstatymo knygoje (10, 9) nustatyta krašto padalijimo forma. Užkariavus kraštą, kiekviena giminė burtais gauna savąjį šventosios žemės paveldą, taip įgydama protėviui Abraomui pažadėtos dovanos dalį. Žemės negauna tik Levio giminė: jo žemė yra pats Dievas. Šiai ištarai neabejotinai buvo būdinga visiškai praktinė reikšmė. Kunigai, kitaip negu kitos giminės, gyveno ne iš žemės dirbimo, bet iš aukų. Vis dėlto ištara daug gilesnė. Tikrasis kunigo gyvenimo pagrindas, jo egzistencijos dirva, jo gyvenimo žemė yra pats Dievas. Šiame Senajam Testamentui būdingame kunigiškosios egzistencijos aiškinime, vis išnyrančiame ir 119 psalmėje, Bažnyčia pagrįstai atrado paaiškinimą, ką reiškia kunigiškoji misija sekant apaštalais bendrystėje su Jėzumi Kristumi. Kunigas gali bei turi ir šiandien kartu su levitu sakyti: Dominus pars heriditatis meae et calicis mei. Viešpats yra manoji žemės dalis, išorinis ir vidinis mano egzistencijos pagrindas. Toks kunigiškosios egzistencijos teocentrizmas tiesiog būtinas šiame funkcionalizmo paženklintame pasaulyje, kur visa paremta apskaičiuojamomis bei apčiuopiamomis pastangomis. Kunigas tikrai turi pažinti Dievą vidujai ir taip nešti jį žmonėms: tai pirmučiausia tarnystė, kurios reikia žmonijai. Jei kunigo gyvenime toks Dievo centriškumas išnyksta, ir uoli veikla pamažu tampa tuščia. Išoriškumo pertekliuje trūksta prasmę teikiančio ir visa suvienijančio centro. Trūksta gyvenimo pagrindo, „žemės“, ant kurios visa galėtų laikytis bei vešėti.

Celibatą, visoje Rytų ir Vakarų Bažnyčioje galiojantį vyskupams, o lotyniškųjų apeigų Bažnyčioje, anot siekiančios apaštalams netolimus laikus tradicijos, kunigams apskritai, galiausiai galima suprasti bei įgyvendinti tiktai turint visa tai prieš akis. Vien pragmatinių pagrindimų, nuorodų į didesnį disponuojamumą neužtenka: toks didesnis disponavimas laiku nesunkiai galėtų virsti savanaudiškumo forma, leidžiančia išvengti aukų bei vargų, kurių reikalauja kasdienis vienas kito priėmimas ir palaikymas santuokoje bei šeimoje; tai gali nuskurdinti dvasią arba sukietinti širdį. Tikrasis celibato pagrindas tegali būti aptiktas pasakyme: Dominus pars – Tu esi mano žemė. Jis gali būti tik teocentrinis. Tai reiškia ne likti be meilės, bet leistis būti pagautam aistros Dievui ir didžiausioje gelmėje mokytis kartu su juo tarnauti žmonėms. Celibatas turi liudyti tikėjimą: tikėjimas į Dievą tampa konkretus pasirinkus gyvenimo būdą, prasmingą tiktai Dievu remiantis. Grįsti gyvenimą Dievu atsisakant santuokos ir šeimos, tai rodyti, kad aš Dievą priimu bei išgyvenu kaip tikrovę ir todėl galiu jį nešti žmonėms. Toks gyvenimo grindimas Dievu konkrečiausiu ir radikaliausiu, koks tik įmanomas, būdu būtinas mūsų ištisai pozityvistiniu tapusiam pasauliui, kuriame Dievas rodosi kaip hipotezė, bet ne kaip konkreti tikrovė. Jam reikia Dievo liudijimo kaip apsisprendimo pasirinkti Dievą savo gyvenimo žeme. Todėl celibatas svarbus kaip tik šiandien, mūsų šiuolaikiniame pasaulyje, net jei jo įgyvendinimą mūsų epochoje lydi nuolatiniai pavojai bei abejonės. Kelionei šio tikslo link reikia rūpestingai pasirengti; būtina nuolatinė vyskupo, bičiulių kunigų ir pasauliečių, kurie visi palaiko kunigiškąjį liudijimą, paspirtis. Būtina malda, kurioje Dievo nuolatos šaukiamasi kaip gyvojo Dievo bei jo laikomasi ir sutrikimo, ir džiaugsmo valandą. Tada nepasiduodant kultūrinei tendencijai, trokštančiai įtikinti, jog tokiems apsisprendimams nesame pajėgūs, šiuo liudijimu bus galima gyventi bei per tai parodyti Dievą pasauliui kaip tikrovę.

Kita didelė tema, susijusi su Dievo tema, yra dialogas. Sudėtingo šiandien būtino dialogo vidinis žiedas, bendros visų krikščionių pastangos siekti vienybės, regimai iškilo aikšten Regensburgo katedroje per ekumeninę Vakarinę, kai greta Katalikų Bažnyčiai priklausančių brolių ir seserų sutikau daug draugų iš ortodoksijos bei evangelikų krikščionijos. Visus mus ten suvienijo psalmės recitavimas bei Dievo žodžio klausymasis, ir tai jau daug, kad tokia vienybė mums buvo dovanota. Susitikimas su universitetu – kaip ir pridera tokioje vietoje – buvo skirtas tikėjimo ir proto dialogui. Per mano susitikimą su filosofu Jürgenu Habermasu prieš keletą metų Münchene pastarasis pareiškė, jog, norint krikščionybės tiesas naujaip padaryti veiksmingas, reikia mąstytojų, gebančių krikščioniškajame tikėjime užšifruotus įsitikinimus išversti į sekuliarizuoto pasaulio kalbą. Iš tiesų, darosi vis akivaizdžiau, kaip neatidėliotinai būtinas pasauliui yra tikėjimo ir proto dialogas. Immanuelis Kantas kitados Apšvietos esmę įžiūrėjo kaip išreikštą posakiu: sapere aude – kaip mąstymo, atsisakančio pulti kokio nors prietaro glėbin, drąsą. Tikrai, žmogaus pažinimas, materijos pajungimas pažinimo galia pažengė į priekį tiek, kiek anuo metu negalėjai įsivaizduoti. Tačiau žmogaus galia, išaugusi mokslo dėka, vis labiau virsta grėsme jam pačiam ir pasauliui. Visiškai į pasaulio užvaldymą orientuotas protas nebepripažįsta jokių ribų. Jis ima jau net patį žmogų traktuoti tik kaip savo gaminimo bei galėjimo padaryti medžiagą. Mūsų pažinimas auga, tačiau kartu protas darosi vis aklesnis paties pagrindams; kriterijams, teikiantiems jam kryptį bei prasmę. Tikėjimą į Dievą, kuris pats yra visatos kūrybinis Protas, mokslas naujaip turėtų priimti kaip iššūkį bei galimybę. O tikėjimas turėtų iš naujo pažinti savo vidinę platybę bei savo paties racionalumą. Protui reikia Logos, stovinčio pradžioje ir esančio mūsų šviesa; savo ruožtu tikėjimui reikia pokalbio su šiuolaikiniu protu, kad šis suvoktų savo didybę bei atitiktų savo atsakomybę. Šitai norėjau parodyti savo paskaitoje Regensburge. Tai tikrai ne vien akademinis klausimas; nuo jo priklauso mūsų visų ateitis.

Dialogas tarp religijų Regensburge buvo paliestas periferiškai ir dvejopu aspektu. Sekuliarizuotas protas nepajėgus pradėti tikro dialogo su religijomis. Jei jis lieka Dievo klausimui užsivėręs, tai šitai veda į kultūrų susidūrimą. Kitą aspektą sudarė ištara, kad religijoms tenka bendra užduotis tarnauti tiesai ir per tai – žmogui. Apsilankymas Turkijoje suteikė man progą viešai pademonstruoti pagarbą islamo religijai, pagarbą, kuri kaip privaloma laikysena mums buvo nurodyta Vatikano II Susirinkimo (plg. dekl. Nostra aetate, 3). Šią akimirką norėčiau dar kartą padėkoti Turkijos valdžiai bei turkų tautai, sutikusiai mane labai svetingai bei padovanojusiai man neužmirštamų susitikimo dienų. Plėtodami intensyvesnį dialogą su islamu, turėtume neišleisti iš akių, kad islamo pasauliui šiandien iškilusi panaši užduotis, kokia krikščionims teko nuo Apšvietos laikų; po ilgo galynėjimosi Vatikano II Susirinkime ji Katalikų Bažnyčiai dovanojo konkrečių sprendimų. Galvoje turima tikinčiųjų bendruomenės laikysena Apšvietos laikotarpiu įsitvirtinusių įsitikinimų bei reikalavimų atžvilgiu. Viena vertus, būtina priešintis pozityvistinio proto, trokštančio pašalinti Dievą iš bendruomenės gyvenimo bei viešosios tvarkos, diktatūrai. Kita vertus, būtina priimti tikruosius Apšvietos pasiekimus, žmogaus teises ir pirmiausia tikėjimo bei jo praktikavimo laisvę, pripažįstant, kad tai yra ir esminiai religijos autentiškumo elementai. Kaip krikščionių bendruomenė ilgą laiką ieškojo tinkamos tikėjimo pozicijos tokių įsitikinimų atžvilgiu – ir tas ieškojimas niekada nesibaigia, – lygiai taip islamo pasaulis su savo tradicija stovi priešais didžiulę užduotį surasti čia tinkamus sprendimus. Krikščionių ir musulmonų dialogo turinys šį momentą pirmiausia turės būti pastangos atrasti tinkamus sprendimus. Dievo užmarštis Vakaruose tam tikroms jėgoms islamo pasaulyje šiandien teikia dingstį skleisti smurtą kaip religijos dalį. Mes, krikščionys, solidarizuojamės su visais, kurie, remdamiesi savo kaip musulmonų religiniais įsitikinimais, atmeta smurtą ir pritaria tikėjimo ir proto, religijos ir laisvės bendrabūviui. Šia prasme abu dialogai, apie kuriuos kalbėjau, vienas su kitu susipina.

Galiausiai Stambule susitikdamas su ekumeniniu patriarchu Bartolomėjumi I, galėjau dar kartą išgyventi palaimingas ekumeninės artumos valandas. Šiomis dienomis jis man parašė laišką, kurio iš širdies gelmės kylantys dėkingumo žodžiai dar kartą priminė man bendrą tų dienų patirtį. Mes pajutome, jog esame broliai ne tik žodžių bei istorinių įvykių lygmeniu, bet ir dvasios gelmėje; kad mus bendras apaštalų tikėjimas vienija iki pat mūsų asmeninio mąstymo bei jautimo lygmens. Patyrėme gilią vienybę tikėjimo matmeniu ir dar karščiau melsime Viešpatį, kad jis mums netrukus dovanotų visišką vienybę bendro duonos laužymo matmeniu. Šią valandą savo nuoširdžią padėką bei savo brolišką maldą skiriu patriarchui Bartolomėjui bei jo tikintiesiems, taip pat įvairioms krikščionių bendruomenėms, kurias sutikau Stambule. Viliamės ir meldžiamės, kad religinė laisvė, atitinkanti vidinę tikėjimo esmę bei pripažįstama Turkijos konstitucijos principuose, patriarchato ir likusių krikščioniškųjų bendruomenių atžvilgiu būtų vis geriau praktiškai įgyvendinama tiek tinkamomis teisinėmis formomis, tiek kasdieniame gyvenime.

„Et erit iste pax – jis pats bus taika“, – sako pranašas Michėjas (5, 4) apie būsimą Izraelio valdovą, kuris, pasak jo, gimsiąs Betliejuje. Piemenims, ganiusiems savo avis Betliejaus apylinkių laukuose, angelas tarė: „Ramybė žemėje žmonėms“ (plg. Lk 2, 14). Jis pats – Kristus, Viešpats, – savo mokiniams yra pasakęs: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę“ (Jn 14, 27). Iš šių žodžių išsirutuliojo liturginis pasveikinimas: „Ramybė jums“. Ši ramybė, suteikiama liturgijoje, yra pats Kristus. Jis dovanojo mums save kaip ramybę, kaip sutaikinimą, sugriaunantį visas sienas. Kur jis priimamas, ten auga taikos salos. Mes, žmonės, norėtume, kad Kristus vienąkart visiems laikams panaikintų visus karus, sudaužytų ginklus ir įsteigtų pasaulinę taiką. Tačiau turime mokytis suvokti, kad taikos vien išorinėmis struktūromis pasiekti neįmanoma ir kad bandymas steigti ją smurtu gimdo naują smurtą. Turime mokytis suvokti, kad taika, pasak Betliejaus angelo, susijusi su eudokia, mūsų širdžių atvėrimu Dievui. Turime mokytis suvokti, kad taika gali rastis tik tada, kai neapykanta bei savanaudiškumas nugalimi iš vidaus. Žmogus turi būti atnaujintas iš vidaus, tapti naujas ir kitoks. Todėl taika šiame pasaulyje visada lieka silpna ir trapi. Mes dėl to kenčiame. Juo labiau esame pašaukti atverti savo vidų Dievo taikai ir nešti jos jėgą į pasaulį. Mūsų gyvenime tikrove turi tapti tai, kas sakramentiškai nutiko mums per Krikštą: senasis žmogus turi mirti ir prisikelti naujasis. O mes visada primygtinai Viešpaties prašysime: supurtyk širdis! Padaryk mus naujais žmonėmis! Padėk taikos protui įveikti smurto beprotybę! Padaryk mus taikos nešėjais!<...>