(Ištrauka)

<...> Neabejotinai gyvename žmogaus gebėjimo iššifruoti materijos dėsnius bei struktūras ir todėl užvaldyti gamtą nepaprastos plėtotės momentu. Visi matome didelius šio proceso privalumus ir kartu vis aiškiau – mūsų veiklos keliamą grėsmę gamtai. Be to, egzistuoja dar vienas pavojus, kuris ne toks regimas, tačiau ne mažiau nerimą keliantis: metodas, leidžiantis mums vis giliau pažinti racionalias materijos struktūras, daro mus vis mažiau pajėgius įžiūrėti šio racionalumo šaltinį – kūrybingą Protą. Gebėjimas įžiūrėti materialinės būties dėsnius atima iš mūsų gebėjimą įžiūrėti toje būtyje glūdinčią etinę žinią, tradicijos vadinamą lex naturalis, prigimtiniu moraliniu įstatymu. Šis žodis daugeliui šiandien beveik nesuprantamas, nes gamta suvokiama nebe metafiziškai, bet vien empiriškai. Tai, kad gamta, pati būtis nebėra skaidri moralinei žiniai, trikdo mus, ir mūsų kasdieniai pasirinkimai tampa netvirti ir stokojantys tikrumo. Sumišimas, savaime suprantama, dar didesnis tarp jaunuolių, kuriems tokiomis aplinkybėmis tenka atrasti pamatinius savo gyvenimo pasirinkimus.

Būtent turint tai prieš akis, aikštėn iškyla neatidėliotina būtinybė apmąstyti prigimtinio įstatymo temą ir iš naujo atrasti visiems žmonėms bendrą jo tiesą. Toks įstatymas, minimas ir apaštalo Pauliaus (plg. Rom 2, 14–15), įrašytas žmogaus širdyje ir, vadinasi, nėra nepasiekiamas ir šiandien. Šio įstatymo pirmas ir bendriausias principas yra: „daryti gera ir vengti bloga“. Ši tiesa savo akivaizdumu tiesiogiai siūlosi kiekvienam. Iš jos išplaukia kiti, konkretesni, principai, reguliuojantys etinius sprendimus dėl kiekvieno teisių ir pareigų. Toks yra pagarbos žmogaus gyvybei nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties principas, gyvybės gėriui, kuri yra ne žmogaus nuosavybė, bet neužsitarnaujama Dievo dovana. Tokia taip pat yra pareiga ieškoti tiesos, kiekvieno asmens autentiško brendimo būtina sąlyga. Kitas pamatinis dalykas – laisvė. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad žmogaus laisvė yra kartu su kitais besidalijama laisvė, akivaizdu, jog laisvės harmonijos pagrindas tegali būti tai, kas visiems bendra, – žmogiškosios būties tiesa, pačios būties pamatinė žinia, būtent lex naturalis. Argi galima kartu nepaminėti, viena vertus, teisingumo, pasireiškiančio atidavimu unicuique suum, reikalavimo ir, kita vertus, solidarumo lūkesčio, kuris palaiko kiekvieno, ypač vargšo, viltį sulaukti pagalbos iš to, kam teko laimingesnė dalia? Šiomis vertybėmis reiškiasi būtinos ir saistančios normos, nepriklausančios nuo įstatymų leidėjų valios ir netgi nuo sutarimo, kurį valstybė gali ir turi laiduoti. Tai, tiesą sakant, yra už bet kokį žmogišką įstatymą pirmesnės normos, ir, kaip tokių, jų niekam nevalia keisti.

Prigimtinis įstatymas yra versmė, iš kurios kartu su pagrindinėmis teisėmis taip pat kyla etiniai, irgi gerbtini imperatyvai. Šiandienėje etikoje ir teisės filosofijoje paplitę teisinio pozityvizmo postulatai. Dėl to įstatymų leidyba neretai virsta vien kompromisu tarp įvairių interesų: privačius interesus ar troškimus stengiamasi paversti teisėmis, susikertančiomis su pareigomis, kylančiomis iš socialinės atsakomybės. Tokiomis sąlygomis pravartu priminti, kad bet kuri teisinė tvarka, tiek vidinė, tiek tarptautinė, savo teisėtumą galiausiai įgyja iš šaknijimosi prigimtiniame įstatyme, etinėje žinioje, įrašytoje pačioje žmogiškojoje būtyje. Prigimtinis įstatymas galiausiai yra vienintelis bastionas, saugantis nuo savavališkos galios ar ideologinio manipuliavimo apgaulių. Šis žmogaus širdyje įrašytas įstatymas pažįstamas vis labiau sulig moralinės sąžinės brendimu. Todėl visų, ir pirmiausia tų, kuriems tenka viešoji atsakomybė, pirmutinė pareiga turėtų būti skatinti moralinės sąžinės brandą. Be tokios pamatinės pažangos visa kita pažanga galiausiai pasirodys esanti neautentiška. Mūsų prigimtyje įrašytas įstatymas yra visiems siūlomas tikras laisvo ir pagarbos kiekvieno kilnumui ženklinamo gyvenimo laidas. Tai, kas pasakyta, konkrečiai galima taikyti šeimai, kuri yra „Kūrėjo įsteigta ir savais įstatymais apdovanota glaudi santuokinio gyvenimo ir meilės bendruomenė“ (Past. konst. Gaudium et spes, 48). Vatikano II Susirinkimas šiuo atžvilgiu pačiu laiku priminė, kad santuokos institucija įsteigta „Dievo potvarkiu“ ir todėl „dėl sutuoktinių, palikuonių ir visuomenės gerovės šis šventas ryšys jau nebepriklauso nuo žmogaus valios“ (ten pat). Dėl šios priežasties nė vienu žmogaus įstatymu negalima sugriauti Kūrėjo įrašyto įstatymo dramatiškai nepakertant pačių visuomenės pagrindų. Tai užmiršti reikštų silpninti šeimą, bausti vaikus ir į nežinią stumti visuomenės ateitį.

Pagaliau jaučiu pareigą dar kartą patvirtinti, kad ne visa, ką mokslas gali padaryti, yra etiškai leistina. Technika, nužeminanti žmogų iki eksperimentų objekto, galiausiai atiduoda silpną subjektą stipresniojo valiai. Aklai patikėti save technikai kaip vieninteliam pažangos laidui, sykiu nepasiūlant etinio kodekso, savo šaknis suleidusio į tą pačią studijuojamą bei plėtojamą tikrovę, reikštų prievartauti žmogaus prigimtį, ir tai turėtų baisių padarinių visiems. Mokslininkų indėlis yra pirmutinės svarbos. Be vis didesnio mūsų gebėjimo valdyti gamtą, mokslininkai taip pat turėtų padėti suvokti ir mūsų didžiulę atsakomybę už žmogų bei jam patikėtą gamtą. Tuo remiantis galima plėtoti vaisingą dialogą tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, tarp teologų, filosofų, teisininkų ir mokslininkų; toks dialogas galėtų duoti vertingos medžiagos ir leidžiant įstatymus asmeninio bei socialinio gyvenimo srityse. <...>