Ištrauka

Brangūs broliai ir seserys,

<...> Suvažiavimo tema „Jėzus yra Viešpats. Mokyti tikėti, sekti, liudyti“ svarbi visiems, nes kiekvienas mokinys išpažįsta, kad Jėzus yra Viešpats, ir kiekvienas mokinys pašauktas vis labiau jo laikytis, remti didelę tikėjimo brolių bendruomenę ir pats būti jos remiamas. Tačiau suvažiavimo temos žodis „mokyti“ dėmesį pirmiausia nukreipia į vaikus bei jaunuolius, į priekinį planą iškeldamas šeimos užduotį. <...> Ypač atsižvelgtina į pirmuosius temos žodžius, kuriais nurodoma mūsų suvažiavimo prasmė: „Jėzus yra Viešpats“. Jie jau nuskamba iškilmingame išpažinime Petro pamokslo per Sekmines pabaigoje, kur pirmasis apaštalas sako: „Tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2, 36). Panašiai baigiamas didingas himnas apie Kristų apaštalo Pauliaus Laiške filipiečiams: kad „kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: Jėzus Kristus yra Viešpats!“ (2, 11). Ir sveikinime Pirmojo laiško korintiečiams pabaigoje šventasis Paulius sušunka: „Jei kas nemyli Viešpaties, tebūnie prakeiktas! Maranata – mūsų Viešpats ateina!“ (1 Kor 16, 22). Taip jis mums perteikia labai seną Jėzaus, Viešpaties, šaukimąsi aramėjų kalba. Į galvą kartu ateina to paties laiško korintiečiams dvyliktasis skyrius, kur apaštalas Paulius pabrėžia: „Nė vienas negali ištarti: Jėzus yra Viešpats, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Taip jis pareiškia, jog tai yra pagrindinis Šventosios Dvasios vedamos Bažnyčios išpažinimas. Galėtume taip pat prisiminti Laiško romiečiams dešimtąjį skyrių, kur apaštalas Paulius sako: „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų...“ (Rom 10, 9). Taip jis Romos krikščionims primena, jog šie žodžiai – „Jėzus yra Viešpats“ – yra bendras Bažnyčios išpažinimas, patikimas viso Bažnyčios gyvenimo pagrindas. Iš šių žodžių išsirutuliojo visas Apaštalų, Nikėjos išpažinimas. Taip pat kitoje Pirmojo laiško korintiečiams vietoje Paulius sako: „Ir nors būtų vadinamųjų dievų danguje ir žemėje“, – o mes žinome, kad ir šiandien žemėje daug vadinamųjų dievų – „tai mes turime tik vieną Dievą – Tėvą, iš kurio yra visa ir jam esame mes, ir vieną Viešpatį – Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes esame per jį“ (1 Kor 8, 5–6). Tad mokiniai nuo pradžių prisikėlusiame Jėzuje įžvelgė tą, kuris yra mūsų brolis žmogiška prigimtimi, bet taip pat kartu viena su Dievu. Jie įžvelgė jame tą, kuris savo atėjimu į pasaulį, savo visu gyvenimu, savo mirtimi ir prisikėlimu atnešė Dievą, naujaip ir nepakartojamai padarė Dievą esantį pasaulyje, – taigi tą, kuris mūsų gyvenimui suteikia prasmę bei viltį. Jame atrandame tikrąjį Dievo veidą, atrandame tai, ko mums tikrai gyvenime reikia.

Mokyti tikėti, sekti ir liudyti reiškia padėti savo broliams arba, tiksliau, padėti vienas kitam užmegzti gyvą ryšį su Kristumi ir Tėvu. Tokia nuo pradžių buvo esminė Bažnyčios kaip tikinčiųjų, Jėzaus mokinių ir draugų, bendruomenės užduotis. Bažnyčia – Kristaus kūnas ir Šventosios Dvasios šventovė – yra ta pasitikėjimo verta bendrija, kurioje gimstame ir esame mokomi tapti Kristaus vaikais ir Dievo paveldėtojais. Joje gauname tą Dvasią, „kurioje šaukiame: Aba, Tėve!“ (Rom 8, 14–17). Būtent šv. Augustino pamoksle esame girdėję, kad Dievas nėra toli, kad jis tapo „keliu“ ir kad pats „kelias“ atėjo pas mus. Jis sako: „Stokis, tinginy, ir leiskis į kelią!“ Leistis į kelią reiškia mokinių bendruomenėje žengti „Keliu“, kuris yra pats Kristus. Tai reiškia žengti į priekį, kartu vienas kitam padedant, tikrai tampant Jėzaus Kristaus draugais ir Dievo vaikais.

Kasdienė patirtis mus moko – tai visi žinome, – jog mokyti tikėjimo būtent mūsų dienomis nelengva. Kiekvienas auklėjamasis darbas šiandien iš tiesų atrodo vis sunkesnis ir keblesnis. Todėl kalbama apie „sunkią auklėjimo padėtį“, vis darosi sunkiau perteikti jaunosioms kartoms pagrindines gyvenimo bei deramo elgesio taisykles, tie sunkumai jaučiami tiek mokykloje, tiek šeimoje ir, matyt, bet kurioje kitoje įstaigoje, keliančioje sau pedagoginius tikslus. Galime pridurti, kad tokia rimta padėtis neišvengiama, nes visuomenėje ir kultūroje, kur reliatyvizmas perdėm dažnai paverčiamas Credo, savotiška dogma, trūksta tiesos šviesos. Kalbėti apie tiesą net laikoma pavojinga, „autoritariška“ ir galiausiai suabejojama, ar gyvenimas yra gėris – ar gera būti žmogumi? ar gera gyventi? – suabejojama gyvenimą lemiančių santykių bei įpareigojimų vertingumu. Kaip tokiomis aplinkybėmis įmanoma individualiai ar bendruomeniškai perteikti jauniems žmonėms ką nors vertinga ir tikra, perteikti iš kartos į kartą gyvenimo taisykles, tikrąją žmogaus gyvenimo prasmę bei įtikinamus tikslus? Todėl labai paplitusi tendencija auklėjimą apriboti tam tikrų gebėjimų ar įgūdžių perteikimu. Jaunosios kartos laimės troškimą mėginama kompensuoti vartojimo produktų gausa bei trumpalaikiu džiaugsmu. Tuomet ir mokytojai, ir tėvai nesunkiai pasiduoda pagundai savo auklėjamąją pareigą nusimesti ir net nesuvokia, koks vaidmuo ar, tiksliau, kokia misija jiems patikėta. Bet tada mes jaunuoliams, jaunajai kartai, nesuteikiame to, ką privalėtume perteikti. Esame jiems skolingi tikrųjų, gyvenimą grindžiančių vertybių.

Bet kitaip, žinoma, tokia padėtis nepatenkinama, ir būti negali, nes iš akių išleidžiamas esminis auklėjimo tikslas – žmogaus ugdymas, kad jis galėtų gyventi pilnatviškai ir bendruomenės labui. Todėl iš visų pusių vis garsiau reikalaujama autentiško auklėjimo, vėl jaučiamas auklėtojų, kurie būtų tikri auklėtojai, poreikis. Jų reikalauja tėvai, besirūpinantys ir dažnai nerimaujantys dėl savo vaikų ateities, daugybė mokytojų, išgyvenančių dėl apgailėtino dorovinio nuosmukio savo mokyklose, ir visa tiek Italijos, tiek daugelio kitų tautų visuomenė, matanti, kad auklėjimo krizė ardo bendro gyvenimo pagrindus. Tokiomis sąlygomis Bažnyčios pastangos mokyti tikėti į Viešpatį Jėzų, paskui jį sekti bei jį liudyti kaip niekada prisideda prie mėginimo išvesti mūsų visuomenę iš ją slegiančios auklėjimo krizės, prislopindamos nepasitikėjimą bei tą keistą „savęs neapykantą“, regis, tapusią būdingu mūsų visuomenės bruožu.

Tačiau sunkumai, su kuriais susiduriame vesdami vaikus ir jaunuolius susitikti su Jėzumi Kristumi bei mokydami juos užmegzti su juo patvarų ir gilų ryšį, dėl to netampa mažesni. Bet kartu pagrindinis iššūkis tikėjimo, Bažnyčios ir krikščionybės ateičiai ir todėl pamatinis mūsų pastoracinio darbo prioritetas yra priartinti prie Kristaus ir prie Tėvo jaunąją kartą, gyvenančią daugiausia nuo Dievo nutolusiame pasaulyje. Brangūs broliai ir seserys, turime nuolatos suvokti, kad tokį darbą nuveikti galime ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios galia. Tam reikia iš Dievo ateinančios ir didžiausioje širdies bei sąžinės gelmėje veikiančios šviesos ir malonės. Todėl krikščioniškai auklėjant bei ugdant esmingai svarbi malda ir mūsų asmeninė draugystė su Jėzumi: tiktai kas Jėzų pažįsta ir myli, gali savo brolius įvesdinti į gyvą ryšį su juo. Ir būtent toks poreikis pakišo man mintį, jog būtų naudinga parašyti knygą, padedančią pažinti Jėzų. Niekada neturime užmiršti, ką Jėzus yra pasakęs: „Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ (Jn 15, 15–16). Todėl būdamos maldos autentiškos „mokyklos“ (plg. apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte), kur gyva pirmenybė Dievui, mūsų bendruomenės vaisingiau mokys tikėti į Kristų bei paskui jį sekti.

Auklėjimui, pirmiausia krikščioniškajam auklėjimui, taigi mokymui formuoti savo gyvenimą pagal Dievo, kuris yra meilė (plg. 1 Jn 4, 8. 16), pavyzdį būtinas meilei būdingas artumas. Ypač šiandien, kai taip paplitusi atskirtis bei vienatvė, nuo kurių realiai išgelbėti nepajėgia nei triukšmas, nei grupinis konformizmas, svarbu asmeninis dėmesys, teikiantis augančiajam tikrumo, jog jis yra mylimas, suprantamas ir priimamas. Per dėmesingumą jaunimas turėtų konkrečiai patirti, kad mūsų tikėjimas nepriklauso praeičiai, kad juo galima gyventi šiandien ir kad mes, juo gyvendami, tikrai atrandame laimę. Taip jaunajai kartai galima padėti išsilaisvinti iš labai paplitusių prietarų bei įsisąmoninti, kad krikščioniškoji gyvensena įmanoma ir protinga, maža to, pati protingiausia. Prie didžios užduoties vesti jaunąsias kartas į susitikimą su Kristumi turi prisidėti visa krikščionių bendruomenė su savo įvairiomis struktūromis bei sudedamosiomis dalimis. Tad šioje srityje kaip niekur kitur turi išryškėti mūsų bendrystė su Viešpačiu bei vieno su kitu, mūsų pasirengimas bendradarbiauti, „megzti tinklus“, vaisingas sąveikavimas atviromis širdimis bei nuoširdžiai, pirmučiausia vertingas vyrų ir moterų, savo gyvenimą paskyrusių Dievui garbinti ir broliams užtarti, indėlis.

Kartu akivaizdu, jog auklėjant bei ugdant tikėjimą savita bei esminė misija ir pirmutinė atsakomybė tenka šeimai. Juk gyvenimo šviesą vaikas išvysta per tėvus ir per juos pirmąkart ir lemiamu būdu patiria meilę – meilę, kuri iš tikrųjų yra ne tik žmogiškoji meilė, bet ir Dievo meilės jam atspindys. Todėl krikščioniškoji šeima, mažoji „namų Bažnyčia“ (plg. Lumen gentium, 11), ir didesnioji Bažnyčios šeima, auklėdamos vaikus, turi artimai bendradarbiauti. <...>

Žinoma, daug šeimų tokiai užduočiai nepasirengusios, be to, yra ir tokių, kurios nesuinteresuotos auklėti savo vaikus krikščioniškai ar net yra prieš tai nusiteikusios. Čia taip pat jaučiami krizės, kurią patiria daugybė santuokų, padariniai. Tačiau retai sutiksi tėvų, kuriems žmogiškas bei dorinis jų vaikų auklėjimas visiškai nerūpėtų ir kurie todėl būtų nenusiteikę priimti pagalbos vis sunkesniame auklėjimo darbe. Tad atsiveria erdvė, kur reikia mūsų parapinių bendruomenių, maldos bei jaunimo grupių ir pirmiausia pačių krikščioniškųjų šeimų pastangų bei tarnystės. Visos jos pašauktos pagelbėti kitoms šeimoms, suteikti joms atsparą, remti jas auklėjant vaikus ir taip padėti joms vėl atrasti santuokinio gyvenimo prasmę ir tikslą. Dabar pereikime prie kitų tikėjimo ugdymo temų.

Brendimo amžiuje natūraliai stiprėja asmeninės nepriklausomybės jausmas, tai ypač paauglius lengvai gali paskatinti kritiškai atitolti nuo savo šeimos. Tada labai svarbus yra kunigo, vienuolės, katecheto ar kito aukėtojo, galinčių jaunuoliui konkrečiai perteikti Bažnyčios draugystę ar Kristaus meilę, artumas. Siekiant teigiamų bei ilgalaikių padarinių, tokį artumą turėtų ženklinti suvokimas, kad auklėjimas yra susitikimas laisvėje ir kad pats krikščioniškasis auklėjimas yra autentiškos laisvės ugdymas. Juk joks auklėjimas negali būti autentiškas, jei juo neskatinama apsispręsti, nors tai darytina pagarbiai bei meiliai, ir jei krikščioniškuoju pasiūlymu neprasiskverbiama iki laisvės esmės ir nekviečiama įtikėti bei atsiversti. Veronoje vykusiame Katalikų Bažnyčios Italijoje kongrese esu sakęs: „Tikrasis auklėjimas turėtų skatinti galutiniems apsisprendimams, kurie šiandien laikomi mūsų laisvę varžančiais pančiais, tačiau iš tikrųjų yra būtini, kad asmuo augtų bei gyvenime pasiektų ką nors reikšminga, kad pirmiausia visą savo grožį ką nors reikšminga, kad pirmiausia visą savo grožį atskleistų meilė – taigi kad laisvei būtų suteikta pastovumo bei reikšmingumo“ (Kreipimasis į kongreso dalyvius 2006 m. spalio 19 d).

Kai jaunuoliai jaučia, kad jų laisvė gerbiama ir rimtai traktuojama, jie, nepaisydami savo svyravimo bei silpnumo, yra pasiruošę atsiverti reikliai pasiūlai, jaučiasi jos net traukiami ir ja dažnai susižavi. Savo dosnią širdį jie irgi nori parodyti atsiduodami didžioms bei amžinoms, gyvenimo pagrindą sudarančioms vertybėms. Tikras auklėtojas lygiai taip pat rimtai traktuoja jau vaikams būdingą ir metams bėgant sąmoningesnę formą įgyjantį intelektinį smalsumą. Šiandienis jaunas žmogus, dirginamas ir dažnai trikdomas nuolatos jam siūlomos daugialypės informacijos ir prieštaringų idėjų bei pareiškimų, vis dėlto jaučia didžiulį tiesos, kaip tokios, poreikį. Todėl jis yra atviras Jėzui Kristui, mat jis, kaip primena Tertulijonas, „nepasakė: aš esu įprotis, bet pasakė: aš esu tiesa“ (De virginimus velandis, I, 1). Turime mėginti atsakyti į tiesos klausimą, be baimės priešpriešindami tikėjimo pasiūlą mūsų laiko protui. Taip galėsime jaunajai kartai padėti išplėsti savo dvasinį akiratį, atsiverti gyvenimui prasmę bei kryptį teikiančiam Dievo slėpiniui ir įveikti racionalumo, pasitikinčio tik daiktais, kurie gali būti eksperimentų bei apskaičiavimų objektas, įtaką. Todėl labai svarbu plėtoti „intelekto pastoraciją“ <...>.

Auklėjamasis darbas vyksta per laisvę, tačiau būtinas ir autoritetas. Todėl mokant tikėjimo esmingai svarbu pats liudytojas ir liudijimo vaidmuo. Kristaus liudytojas ne tik tiesiog perteikia informaciją, bet ir turi asmeninį ryšį su tiesa, kurią siūlo, ir įtikimu atramos tašku jis tampa savo paties gyvensenos dėka. Tačiau jis per tai rodo ne į save, bet į tą, kuris už jį patį nepalyginamai didesnis, kuriuo jis pasitiki ir kurio patikimą gerumą yra patyręs. Tikrasis krikščioniškasis auklėtojas taip pat yra liudytojas, kuriam pavyzdys – Jėzus Kristus, Tėvo liudytojas, nieko nedaręs savo vardu, bet sakęs tai, ko jį buvo pamokęs Tėvas (plg. Jn 8, 28). Toks ryšys su Kristumi ir su Tėvu kiekvienam iš mūsų, mieli broliai ir seserys, yra pagrindinė tikėjimo vaisingo ugdymo sąlyga.

Labai pagrįstai mūsų suvažiavime aptariama ne tik kaip mokyti tikėti ir sekti, bet ir kaip mokyti liudyti. Ne tik mūsų bendruomenėse auklėjamąja veikla besirūpinantys kunigai, vienuolės ir pasauliečiai turėtų veikliai liudyti Kristų, bet ir patys jaunuoliai bei visi, kurių tikėjimas ugdomas. Todėl savojo pašaukimo tapti Kristaus liudytoju suvokimas nėra tai, ką derėtų pridurti vėliau – koks nors už krikščioniškojo auklėjimo ribų įkurdintinas šalutinis reiškinys, kaip, deja, buvo manyta anksčiau ir dažnai tebemanoma šiandien; priešingai, tai toks pat esminis mokymo tikėti bei sekti elementas, kokia savo prigimtimi „misionieriška“ yra Bažnyčia (plg. Ad gentes, 2). Tad pradedant vaikų ugdymu ir baigiant nuolatiniu krikščionių ugdymu būtina, kad tikinčiųjų dvasioje šaknytųsi noras visomis gyvenimo aplinkybėmis prisidėti prie „misionieriško“ Bažnyčios pašaukimo bei įsitikinimas, jog tai būtina. Juk negalime tikėjimo džiaugsmo pasilikti sau, turime juo dalytis bei perteikti jį kitiems, taip pat stiprinti savo širdyje. Kai tikėjimas tikrai virsta džiaugsmu radus tiesą ir meilę, neišvengiamai kyla ir troškimas perteikti tikėjimą kitiems. Naujoji evangelizacija, kuriai mus kvietė mūsų mylimas popiežius Jonas Paulius II, daugiausia vykdoma kaip tik šiuo lygmeniu. <...>

Ugdant tikėjimą katalikiškajai mokyklai patikėta labai svarbi užduotis. Juk ji savo misiją atlieka remdamasi pedagoginiu planu, kur Evangelija laikoma pagrindine asmens ugdymo atrama ir visos kultūrinės pasiūlos centru. Įsitikinusiai bendradarbiaudama su šeimomis ir bažnytine bendruomene katalikiškoji mokykla stengiasi skatinti tą tikėjimo, kultūros ir gyvenimo vienybę, kuri yra esminis krikščioniškojo auklėjimo tikslas. Tikintieji mokytojai – nebūtinai katalikų tikybos mokytojai – ir krikščioniškai auklėjami mokiniai, taip pat daugelio šeimų bei krikščionių bendruomenės pastangos galėtų padėti auklėjimo užduotis vykdyti ir valstybinėms mokykloms. Sveikas mokyklos ir kitų valstybinių įstaigų pasaulietiškumas jokiu būdu nesuponuoja uždarumo transcendencijai ar klaidingo neutralumo toms dorovinėms vertybėms, kurios yra autentiško asmens ugdymo pagrindas. Tas pat pasakytina ir apie universitetus <...>.

Labiau negu anksčiau žmogaus auklėjimui bei ugdymui šiandien poveikį daro žiniasklaidos skleidžiama informacija bei aplinka. Žiniasklaidoje orientuojamasi į reliatyvizmo, konsumizmo ir kūno bei seksualumo klaidingo, destruktyvaus aukštinimo, tiksliau, išniekinimo, paženklintą mąstyseną bei kultūrą. Kaip tikintys į Kristų tariame aiškų „taip“ Dievo mylimam žmogui ir todėl negalime likti abejingi mūsų visuomenės bendrosios krypties, ją įkvepiančių tendencijų ir teigiamų ar neigiamų įtakų jaunosios kartos ugdymui akivaizdoje. Jau tikinčiųjų bendrijos buvimas, jų pastangos auklėjimo bei kultūros srityje ir tikėjimo, pasitikėjimo bei meilės žinia, kurios nešėjai jie yra, iš tikrųjų nepamainomai prisideda prie tarnavimo bendrajam gėriui ir pirmiausia gyvenimui rengiamiems jauniems žmonėms. <...>