(Ištrauka)

<...> Ačiū Dievui, daugeliui žmonių yra garbės dalykas savanoriškai įsipareigoti kitiems, kokiai nors organizacijai, sąjungai arba tam tikram bendrojo gėrio reikalui. Toks įsipareigojimas pirmiausia reiškia galimybę išskleisti savo asmenybę ir veikliai bei atsakingai įsitraukti į visuomeninį gyvenimą. Vis dėlto pasirengimą imtis savanoriškos veiklos kartais lemia labai skirtingi ir įvairūs motyvai. Dažnai iš pradžių tebūna tiesiog noras padaryti ką nors naudinga bei prasminga ir patirti nauja. Jauniems žmonėms natūraliai ir pagrįstai rūpi džiaugsmas ir gražūs išgyvenimai, autentiškos draugystės bendrai plėtojant prasmingą veiklą patyrimas. Dažnai savos idėjos bei iniciatyvos siejamos su veiklia artimo meile; individas tada įtraukiamas į jam pagrindą teikiančią bendruomenę. <...>

<...> Artimo meilė nedeleguojama. Valstybė ir politika <...>, kad ir kaip stengtųsi plėtoti socialinę valstybę, to vis dėlto pakeisti negali. Artimo meilė nuolatos reikalauja asmeninio savanoriško įsitraukimo, kurio pamatines sąlygas valstybė, tiesa, gali ir privalo sukurti. Tokio įsitraukimo dėka ta pagalba išlaiko žmogiškąjį pobūdį ir nėra nuasmeninama. Būtent todėl jūs, savanoriai, esate ne socialinio tinklo spragų kamšytojai, bet tikri mūsų visuomenės žmogiško ir krikščioniško veido kūrėjai.

Būtent jauni žmonės nori, kad jų gebėjimai ir talentai būtų „pabudinami bei atrandami“. Savanoriai trokšta būti reikalingi, asmeniškai užkalbinami. „Mums reikia tavęs!“, „Tu tai gali!“ – koks įtaigus toks užkalbinimas. Būtent savo žmogišku paprastumu jis netiesiogiai kreipia į Dievą, kuris kiekvieno mūsų norėjo, kiekvienam skyrė užduotį, maža to, kuriam kiekvienas esame reikalingi ir kuris laukia mūsų indėlio.

Jėzus pašaukė ir padrąsino žmones didiems dalykams, kurių jie savo jėgomis nemanė galį imtis. Leistis būti užkalbinamam, apsispręsti ir tada pasukti tam tikru keliu nekeliant įprastiniu tapusio naudos ir pelno klausimo – tokia laikysena paliks išganingų pėdsakų.

Tokį kelią savo gyvenimu parodė šventieji. Tai įdomus ir įtemptas, didžiadvasiškas ir kaip tiktai šiandien laiko dvasią atitinkantis kelias. „Taip“ savanoriškam ir solidariam įsipareigojimui yra apsisprendimas, padarantis žmogų laisvą bei atvirą kito vargo, teisingumo, gyvybės apsaugos ir kūrinijos išsaugojimo reikalui. Savanoriškosios tarnybos esmę sudaro pagrindiniai Dievo ir žmogaus krikščioniškojo paveikslo matmenys – Dievo ir artimo meilė.

Mieli savanoriai, ponai ir ponios, savanoriškasis įsipareigojimas yra dėkingumo aidas ir mūsų pačių patirtosios meilės tolesnis perteikimas. „Deus vult condiligentes – Dievas nori mylinčių“, – XIV amžiuje yra pasakęs Dunsas Škotas (Opus Oxoniense III d. 32 q. 1 n. 6). Taip žvelgiant, savanoriškasis įsipareigojimas labai susijęs su malone.

Kultūrai, norinčiai, kad už viską būtų pateikiama sąskaita bei viskas apmokama, ir žmonių tarpusavio elgesį dažnai įspraudžiančiai į siaurą teisių bei pareigų korsetą, nesuskaičiuojama daugybė savanoriškai besidarbuojančių žmonių leidžia patirti, kad pats gyvenimas yra neužsitarnauta dovana. Kad ir kokie skirtingi, daugialypiai ar net prieštaringi būtų savanoriško įsipareigojimo motyvai ir būdai, visus juos galiausiai vienija gili, iš „dovanai“ kylanti bendrybė.

Neatlyginamai gavome iš Kūrėjo gyvybę, neatlyginamai esame išlaisvinti iš nuodėmės ir blogio akligatvio, neatlyginamai mums buvo dovanota Dvasia su jos daugialypėmis dovanomis. Savo enciklikoje rašiau: „Meilė nereikalauja atlygio; ji nenaudojama kitiems tikslams siekti“ (Benediktas XVI. Deus caritas est, 31c).

„Kas geba padėti, suvokia, kad jam irgi lygiai taip pat padedama ir kad galėjimas padėti nėra nei jo nuopelnas, nei dingstis save aukštinti. Ta užduotis yra dovana“ (Deus caritas est, 35).

Tai, ką esame gavę, neatlyginamai perduodame toliau – savo įsipareigojimu, savo savanoriškąja tarnyba. Tokia „neatlyginamumo“ logika yra anapus vien moralinės privalomybės bei būtinybės ribų.

Be savanoriško įsipareigojimo negalėjo, negali ir negalės egzistuoti visuotinė gerovė ir visuomenė. Savanorystė gyvuoja ir pasiteisina už apskaičiavimo ir tikėjimosi atsakomosios paslaugos ribų; ji laužo rinkos dėsningumus. Juk žmogus nėra vien tik ūkiškai veikiantis bei taip traktuotinas veiksnys. Visuomenės tolesnė plėtra ir kilnumas visada priklauso būtent nuo tų žmonių, kurie daro daugiau negu tik tai, ką privalo daryti.

Ponai ir ponios, savanoriškoji tarnyba yra tarnavimas panašumu į Dievą besiremiančiam žmogaus kilnumui. Ireniejus Lionietis II a. yra pasakęs: „Dievo garbė yra gyvas žmogus. Bet žmogaus gyvastis yra regėti Dievą“ (Adversus haereses IV, 20, 7). Mikalojus Kuzietis savo veikle apie Dievo regėjimą šią įžvalgą toliau taip išplėtojo: „O kadangi akis yra ten, kur būva meilė, suvokiu, kad Tu mane myli... Tavo žvelgimas, Viešpatie, yra meilė... Į mane žvelgdamas, Tu, o pasislėpęs Dieve, leidi save man pamatyti... Tavo žvelgimas yra gyvybės teikimas... Tavo žvelgimas reiškia veikimą“ (Mikalojus Kuzietis. De visione Dei/Die Gotteschau, leidinyje: Philosophisch-Theologische Schriften, hg. und eingef. Von Leo Gabriel, Wien 1967, Bd. III, 105–111). Dievo žvilgsnis – Jėzaus žvilgsnis – užkrečia mus Dievo meile.

Žvilgsniai gali būti tušti ar net niekinantys. Bet žvilgsniu taip pat galima teikti pripažinimą bei išreikšti meilę. Savanoriai teikia žmonėms pripažinimą, primena žmogaus kilnumą ir žadina gyvenimo džiaugsmą bei viltį. Savanoriai yra žmogaus teisių ir kilnumo sergėtojai bei advokatai.

Su Jėzaus žvilgsniu susijusi dar viena matymo forma. „Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio“, – Evangelijoje sakoma apie kunigą ir levitą, kurie mato pakelyje gulintį pusgyvį žmogų, bet nieko nedaro (Lk 10, 31. 32). Žmonės mato ir nepastebi, turi prieš akis vargą ir lieka jo nesujaudinti – tai viena iš dabarties šaltųjų srovių. Matydami kitą, būtent mūsų pagalbos reikalingą, pajuntame konkretų krikščioniškosios meilės reikalavimą.

Jėzus Kristus moko mus ne užmerktų akių, bet atviro žvilgsnio mistikos ir per tai besąlygiškos pareigos matyti kito padėtį, situaciją, kurioje atsidūręs žmogus, pasak Evangelijos, yra mūsų artimas. Jėzaus žvilgsnis, Jėzaus žvelgimo mokykla veda į žmogišką artumą, solidarumą, dalijimąsi laiku, gebėjimais bei materialiomis gėrybėmis. „Visi Bažnyčios karitatyvinių institucijų darbuotojai turi ne tik mokėti tinkamai daryti tai, ko reikia šiam momentui, bet ir rodyti artimui širdį... Ta širdis mato, kur reikia meilės, ir atitinkamai veikia“ (Benediktas XVI. Deus caritas est, 31a; 31b).

Taigi „turiu būti mylintis, tas, kurio širdį gali sukrėsti kito vargas. Tada surandu savo artimą arba tiksliau: tada esu jo surandamas“ (Jospeh Ratzinger/Benediktas XVI. Jesus von Nazareth. Erster Teil: Von der Taufe im Jordan bis zur Verklärung. Freiburg i. Br., 2007, 237).

Galiausiai Dievo ir artimo meilės įsakymu (Mt 22, 37–40; Lk 10, 27) mums primenama, kad mylėdami artimą mes, krikščionys, pagerbiame patį Dievą. „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Jei konkrečiame mūsų sutinkamame žmoguje yra Jėzus, tai savanoriška veikla gali tapti Dievo patyrimu. Dalyvavimas žmonių vargo situacijose statydina „naują“ sambūvį bei steigia prasmę. Tad savanoriškoji tarnyba gali žmones išvesti iš vienatvės bei įvesti į bendruomenes.

Baigdamas norėčiau priminti maldos galią bei reikšmę karitatyvinėje srityje besidarbuojantiesiems. Malda Dievui yra išeitis atsidūrus ideologijos ar nevilties beribio vargo akivaizdoje. „Krikščionys, nepaisydami aplinkinio pasaulio nesuprantamumo ir painumo, ir toliau tiki Dievo gerumu ir meile žmonėms (plg. Tit 3, 4). Nors, kaip ir visi kiti žmonės, panardinti į dramatiškai sudėtingus istorijos įvykius, jie išlieka tikri, kad Dievas yra Tėvas ir mus myli, net jei jo tylėjimo neįstengiame suprasti“ (Benediktas XVI. Deus caritas est, 38).

Brangūs Austrijos pagalbos tarnybų savanoriai, gerbiami ponai ir ponios, kas neapsiriboja profesijos ir šeimos pareigomis – o joms gerai atlikti reikia daug jėgų ir didelės meilės, – bet savanoriškai įsitraukia į veiklą kitų labui bei savo brangų laisvalaikį skiria tarnavimui žmogui bei jo kilnumui, to širdis išsiplečia.

Savanoriai artimo sąvoką supranta ne siaurai; jiems artimas yra ir „svetimasis“, kuris Dievo yra panorėtas ir kurį Kristaus atpirkimas turi pasiekti mums padedant. Kitas, Evangelijos prasme, artimas, mums tartum tampa partneris, kuriam teiktina pirmenybė mūsų aplinkinio pasaulio spaudimo bei būtinybių atžvilgiu. Kas teikia „pirmenybę artimui“, tas gyvena pagal Evangeliją ir prisideda prie Bažnyčios, visada savo akiratyje turinčios visą žmogų bei trokštančios leisti jam pajusti Dievo meilę, misijos.

Bažnyčia, brangūs savanoriai, šią jūsų svarbią tarnystę visiškai remia. <...>