(Sutrumpintas)

Jūsų Eminencijos,
Garbingieji broliai Vyskupai ir Kunigai,
Mieli Broliai ir Seserys!

<...> Baigiasi dar vieni metai. Kaip pirmutinį ryškų taip greitai prabėgusio laikotarpio įvykį norėčiau paminėti savo apsilankymą Brazilijoje. Jo tikslas buvo susitikti su Lotynų Amerikos ir Karibų vyskupų konferencijų penktąja visuotine konferencija, taigi, kalbant bendriau, su Bažnyčia didžiuliame Lotynų Amerikos žemyne. Prieš apmąstydamas konferenciją Aparecidoje, norėčiau paminėti keletą šios kelionės svarbiausių momentų. Pirmiausia – iškilmingą vakarą su jaunuoliais San Paulo stadione: tą vakarą, nepaisant negailestingo šalčio, mus suvienijo didesnis vidinis džiaugsmas, gyvas bendrystės patyrimas ir aiškus troškimas tarnauti susitaikinimui Jėzaus Kristaus Dvasioje, būti vargšų bei kenčiančiųjų draugais ir gerumo, kurio spindesį išvystame Evangelijoje, šaukliais. Kai kuriems masiniams renginiams būdinga savitaiga: žmonės leidžiasi pagaunami svaiginamų ritmų bei garsų, galiausiai džiaugdamiesi tik pačiais savimi. Tuo tarpu čia, priešingai, buvo atvertos jų pačių sielos; tą vakarą spontaniškai pajutome tarpusavio bendrystę – buvimą vieniems su kitais, nulemtą buvimo vieniems dėl kitų. Tai nebuvo bėgimas nuo kasdienio gyvenimo, tas vakaras suteikė jėgos naujaip priimti gyvenimą. Tad norėčiau nuoširdžiai padėkoti jaunuoliams, kurie tą vakarą padarė gyvą savo buvimu kartu, savo giesmėmis, kalbomis ir maldomis, apvaliusiomis mūsų vidų ir padariusiomis mus geresnius – geresnius kitiems.

Neužmirštama diena, kai kartu su daugybe vyskupų, kunigų, pašvęstojo gyvenimo asmenų ir pasauliečių kanonizavau Brazilijos sūnų Frei Galvão, paskelbdamas jį visuotinės Bažnyčios šventuoju. Visur būdavome pasveikinami jo atvaizdais, iš kurių spindėjo šviesus širdies gerumas, jo atrastas susitikus su Kristumi ir palaikant ryšius su savo bendruomene. Esame girdėję, kad Kristus, galutinai grįždamas paruzijoje, pasirodys ne vienas, bet su visais savo šventaisiais. Tad kiekvienas istorijon įžengiantis šventasis jau yra Kristaus antrojo atėjimo dalelė, jo naujas įžengimas į laiką, nauju matmeniu parodantis mums jo paveikslą bei laiduojantis jo artumą. Jėzus Kristus nepriklauso praeičiai, jis taip pat nėra uždarytas tolimoje ateityje, kurios atėjimo net nedrįstame siekti. Jis atvyksta lydimas ilgos šventųjų procesijos. Kartu su savo šventaisiais jis jau yra pakeliui pas mus, keliauja į mūsų dabartį.

Kuo gyviausiai pamenu dieną, kurią praleidau Vilties fazendoje (Fazenda de Esperanca), kur žmonės, buvę pavergti narkotikų, iš naujo atranda laisvę ir viltį. Atvykęs iškart naujaip pajutau gydomąją Dievo kūrinijos galią. Žali kalnai supa platų slėnį, kreipia žvilgsnį aukštyn ir kartu kelia saugumo jausmą. Iš nedidelės karmelitų bažnytėlės tabernakulio trykšta skaidraus vandens srovė, primenanti Ezechielio pranašystę apie iš Šventyklos tekantį vandenį, išvalantį druskingą žemę, leidžiantį augti gyvybę duodantiems medžiams. Turime ginti kūriniją ne tik atsižvelgdami į jos naudingumą mums, bet ir dėl jos pačios – kaip žinią iš Kūrėjo, kaip grožio, kuris yra pažadas ir viltis, dovaną. Taip, žmogui būtina transcendencija. Tą poreikį, pasak Teresės Avilietės, patenkina tik Dievas. Jei Dievo stokojama, žmogus pats stengiasi peržengti pasaulio ribas, atverti prieš save beribę erdvę, kuriai jis buvo sukurtas. Tada poreikiu jam tampa narkotikai. Tačiau labai greitai jis atranda, kad jie yra nesibaigianti iliuzija, galima sakyti, žmogui skirtas velnio triukas. Čia, Vilties fazendoje, pasaulio ribos tikrai peržengiamos, žvilgsnis atsiveria Dievui, mūsų gyvenimo pilnatvei, ir tada žmogus pasveiksta. Nuoširdžiai dėkoju ir siunčiu širdingus linkėjimus visiems ten besidarbuojantiems ir palaimos tiems, kurie stengiasi pasveikti.

Dar norėčiau priminti susitikimą su Brazilijos vyskupais San Paulo katedroje. Ligi šiol neužmirštu mus lydėjusios iškilmingos muzikos. Ypač gražią ją darė tai, kad buvo atliekama neturtingų miesto jaunuolių choro bei orkestro. Tad šie žmonės leido mums patirti grožį, vieną iš dovanų, kurių dėka galima peržengti pasaulio kasdienybės ribas ir pajusti didingesnę tikrovę, įgalinančią mus įsitikrinti Dievo grožiu. „Veiksmingo ir meilės kupino kolegialumo“, broliškos bendrystės vykdant bendrą misiją patyrimas tada leido mums išgyventi visuotinumo džiaugsmą: kartu su prisikėlusiu Kristumi, pašaukusio mus į savo tarnybą, esame broliai ir seserys, nepaisant visų geografinių ir kultūrinių sienų.

Ir pagaliau Aparecida. Mane ypač sujaudino nedidelė Dievo Motinos statulėlė. Keli neturtingi žvejai, keletą kartų tuščiai metę tinklus, ištraukė ją iš upės vandenų ir po to galiausiai užgriebė daugybę žuvų. Ji – neturtingųjų Dievo Motina, pati tapusi neturtinga ir maža. Per tikėjimą ir meilę iš to išaugo didelė šventovė, kuri, vis dar atspindinti Dievo neturtą ir Motinos nusižeminimą, kasdien teikia namus bei prieglobstį besimeldžiantiems ir viltį puoselėjantiems žmonėms. Mums buvo gera tenai susirinkti, ir ten parengėme dokumentą Jėzaus Kristaus mokiniai ir misionieriai, idant jame turėtų gyvenimą. Kai kas, žinoma, galėtų iškart paklausti: bet ar dera imtis šios temos šiuo istorijos tarpsniu, kuriame gyvename? Ar ne per staiga sukamasi į vidujiškumą, kai didieji istorijos iššūkiai, neatidėliotini teisingumo, taikos ir laisvės klausimai reikalauja visų geros valios ir pirmiausia krikščionijos bei Bažnyčios visavertiško įsipareigojimo? Ar nederėtų imtis šių problemų, užuot traukusis į vidinį tikėjimo pasaulį?

Kol kas palikime šias prieštaras nuošalyje. Prieš atsiliepiant į jas, būtina tinkamai suvokti tikrąją pačios temos reikšmę; ją supratus, išaiškės ir atsakas į prieštaras. Pagrindinė temos mintis yra surasti gyvenimą, tikrąjį gyvenimą. Šiuo atžvilgiu tema suponuojama, jog šis tikslas, dėl kurio, matyt, visi sutinka, pasiekiamas tampant Jėzaus Kristaus mokiniu ir įsipareigojant jo žodžiui bei artumui. Tad Lotynų Amerikos ir kartu viso pasaulio krikščionys dar kartą pakviečiami tapti geresniais „Jėzaus Kristaus mokiniais“ – tokiais iš esmės esame Krikšto dėka, tačiau tai nereiškia, kad neturime nepaliaujamai tokiais tapti veikliai pasisavindami tai, kas tuo sakramentu dovanota. Ką reiškia būti Kristaus mokiniu? Pirmiausia tai reiškia gebėti jį atpažinti. Kaip atpažįstama? Kviečiama įsiklausyti į jį, kalbantį mums per Šventąjį Raštą, besikreipiantį į mus ir ateinantį mūsų pasitikti visuotinėje Bažnyčios maldoje, sakramentuose ir šventųjų liudijime. Niekas negali pažinti Kristaus vien teoriškai. Gerai išsimokslinus, galima žinoti viską, kas apie jį pasakyta Šventajame Rašte, tačiau taip niekada jo ir nesusitikti. Neatimama jo pažinimo, persiėmimo jo nusistatymu dalis, pasak Laiško filipiečiams (2, 5), yra keliavimas kartu su juo. Paulius tokį nusistatymą glaustai apibūdina taip: turėti tokią pačią meilę, laikytis vienos minties (sympsychoi), puoselėti santaiką ir sutarimą, nepasiduoti norui varžytis bei puikuotis, žiūrėti ne tik savo, bet ir kitų naudos (2, 2–4). Katechezė niekada negali būti intelektinis mokymas, ji visada turi tapti ir gyvenimo drauge su Kristumi praktikavimu, nuolankumo, teisingumo ir meilės pratybomis. Tik taip su Kristumi einame jo keliu, tik taip atveriamos mūsų širdies akys, tik taip išmokstame suprasti Raštą ir sutikti Jį. Susitikimas su Jėzumi Kristumi reikalauja įsiklausymo, reikalauja atsakyti malda ir to, ką jis mums sako, įgyvendinimu. Pažindami Kristų, pažįstame Dievą, ir, tik pradėdami nuo Dievo, suprantame žmogų ir pasaulį – pasaulį, kuris kitaip neturėtų prasmės.

Tad tapimas Kristaus mokiniu yra auklėjamoji kelionė savo tikrosios būties, tinkamo buvimo žmogumi link. Senajame Testamente pagrindinis gyvenančiojo Dievo žodžiu nusistatymas apibendrinamas sąvoka zadic – teisusis: asmuo, gyvenantis pagal Dievo žodį, tampa teisus; jis praktikuoja teisumą ir juo gyvena. Krikščionybėje Jėzaus Kristaus mokinio nuostata išreiškiama kitu žodžiu – tikintysis. Tikėjimas aprėpia viską; šiuo žodžiu dabar turimas galvoje ir buvimas su Kristumi, ir buvimas su jo teisumu. Tikėdami gauname Kristaus teisumą, gyvename juo patys ir perduodame kitiems. Aparecidos dokumente visa tai sukonkretinama gerąją naujieną siejant su žmogaus orumu, gyvybe, šeima, mokslu ir technologija, žmogaus darbu, visuotine žemės gėrybių paskirtimi ir ekologija. Būtent tokiais matmenimis reiškiasi teisumas, gyvenama tikėjimu bei atsiliepiama į mūsų laikų iššūkius.

Jėzaus Kristaus mokinys, pasak dokumento, turi būti ir „misionierius“, Evangelijos šauklys. Čia vėl kyla prieštara: ar šiandien dar leistina „evangelizuoti“? Ar visos pasaulio religijos ir sampratos veikiau neturėtų sugyventi taikiai ir kartu, kiekviena savaip, siekti žmonijai visa, kas geriausia? Kad visi turime taikiai sugyventi ir bendradarbiauti vienas kitą toleruodami bei gerbdami neabejotina. Katalikų Bažnyčia veikliai tam įsipareigojusi ir dviem susitikimais Asyžiuje tai aiškiai paliudijo bei tokį liudijimą dar kartą pakartojo šių metų susitikime Neapolyje. Šiuo atžvilgiu norėčiau paminėti praėjusių metų spalio 13 d. man atsiųstą malonų 138 islamo mokslininkų laišką, kuriame jie liudija savo bendrą įsipareigojimą skatinti pasaulyje taiką. Į tai džiugiai atsakiau pareikšdamas savo tvirtą pritarimą tokiems kilniems tikslams ir kartu pabrėždamas sutarties, laiduosiančios abipusės pagarbos, dialogo ir bendradarbiavimo vertybių apsaugą, neatidėliotiną būtinybę. Bendras vieno Dievo egzistavimo, apvaizdingo Kūrėjo ir kiekvieno žmogaus elgesio visuotinio Teisėjo pripažinimas teikia prielaidą bendromis pastangomis veiksmingai ginti pagarbą kiekvieno žmogaus kilnumui siekiant statydinti teisingesnę ir vieningesnę visuomenę.

Bet ar toks dialogo ir bendradarbiavimo troškimas sykiu reiškia, kad daugiau nebegalime perteikinėti Jėzaus Kristaus žinios, siūlyti žmonijai ir pasauliui šio kvietimo bei iš jo kylančios vilties? Pažinusieji didelę tiesą ar atradusieji didelį džiaugsmą turi tai perduoti kitiems; jiems absoliučiai nevalia to pasilikti sau. Šios didelės dovanos niekada nėra skirtos tik vienam asmeniui. Jėzuje Kristuje mums nušvito didelė šviesa, didžioji Šviesa: negalime užvožti šio žiburio indu, bet turime pastatyti į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose (plg. Mt 5, 15). Paulius nenuilsdamas keliaudavo su Evangelija. Jis netgi jautė tam tikrą „būtiną prievolę“ skelbti Evangeliją (plg. 1 Kor 9, 16) – ne tiek rūpindamasis pavienio nekrikštyto žmogaus, kurio dar nepasiekė Evangelija, išganymu, kiek suvokdamas, jog istorija kaip visuma netaps pilnatviška, kol Evangelija nepasieks visų (pleroma) pagonių (plg. Rom 11, 25). Kad istorija pasiektų atbaigą, būtina, jog Geroji Naujiena būtų paskelbta visoms tautoms, visiems vyrams ir moterims (plg. Mk 13, 10). Iš tiesų, kaip svarbu, kad žmonijoje viena į kitą sutekėtų susitaikinimo, taikos, meilės ir teisingumo jėgos! Kaip svarbu, kad žmonijos „balanse“ būtų sužadintas bei sustiprintas priešinimasis grėsmę keliantiems nusistatymams ir smurto bei neteisybės tikrovei! Būtent tai krikščionių misijoje ir daroma. Susitinkant su Jėzumi Kristumi bei jo šventaisiais, susitinkant su Dievu, žmonijos „balansas“ pripildomas tų gėrio jėgų, be kurių visos mūsų socialinės tvarkos programos netaptų tikrove, bet – galingai slegiamos kitokių, taikai ir teisingumui priešingų interesų – liktų vien abstrakčiomis teorijomis.

Tad grįžome prie pradžioje iškeltų klausimų: ar Aparecidoje pagrįstai suteikta pirmenybė Jėzaus Kristaus mokinystei ir evangelizacijai ieškant gyvenimo pasauliui? Ar buvo klaidinga trauktis į vidujiškumą? Ne! Aparecidoje nuspręsta teisingai, nes tik iš naujo susitinkant su Jėzumi Kristumi ir jo Evangelija – ir tik taip – žadinamos jėgos, įgalinančios teisingai atsiliepti į laiko iššūkius.

Birželio pabaigoje pasiunčiau laišką Katalikų Bažnyčios Kinijos Liaudies Respublikoje vyskupams, kunigams, pašvęstojo gyvenimo asmenims ir tikintiems pasauliečiams. Šiuo laišku troškau išreikšti savo gilią dvasinę meilę visiems Kinijos katalikams ir nuoširdžią pagarbą kinų tautai. Jame priminiau amžinuosius katalikų tradicijos ir Vatikano II Susirinkimo principus ekleziologijos srityje. Remdamasis Kristaus „pirminio plano“ savo Bažnyčiai perspektyva, nurodžiau kai kurias gaires, kaip keblias ir sudėtingas Bažnyčios gyvenimo problemas Kinijoje spręsti bendrystės ir tiesos dvasia. Taip pat atkreipiau dėmesį į Šventojo Sosto pasirengimą pradėti su civiline valdžia giedrą ir konstruktyvų dialogą siekiant surasti įvairių, katalikų bendruomenei rūpimų problemų sprendimus. Kinijos katalikų laiškas buvo sutiktas su džiaugsmu bei dėkingumu. Linkiu, kad, padedant Dievui, jis atneštų laukiamų vaisių.

Deja, tik labai trumpai galiu paminėti kitus ryškius metų momentus. Tokie įvykiai, kaip antai nuostabus apsilankymas Austrijoje, turėjo tuos pačius tikslus, ir jais siekta iškelti aikštėn tokias pat gaires. L‘Osservatore Romano mus lydėjusį lietų gražiai apibūdino kaip „tikėjimo lietų“: liūtys ne tik nesumažino žvilgsnio į jo Motiną keliamo mūsų džiaugimosi tikėjimu į Kristų, bet, priešingai, tą džiaugsmą sustiprino. Tas džiaugsmas skrosdavo virš mūsų kabojusių debesų uždangą. Žvelgdami į Kristų su Marija, suradome Šviesą, parodžiusią mums kelią per visas pasaulio tamsybes. Nuoširdžiai norėčiau padėkoti Austrijos vyskupams, kunigams, vienuoliams ir vienuolėms bei daugybei pasauliečių, kartu su manimi tomis dienomis ėjusių Kristaus keliu, už tą padrąsinantį tikėjimo ženklą, kurį jie dovanojo.

Susitikimas su jaunuoliais Loreto agoroje irgi buvo svarbus džiaugsmo ir vilties ženklas: jei tiek daug jaunuolių nori susitikti su Marija ir kartu su ja – su Kristumi, jei jie leidžiasi būti paveikiami tikėjimo džiaugsmo, galime ramiai eiti pasitikti ateities. Su jaunimu kalbėjausi įvairiomis progomis: lankydamasis Casal de Marmo nepilnamečių kalinimo įstaigoje, audiencijų metu ar sekmadieninės Viešpaties angelo maldos proga. Vis pabrėždamas švietimo problemą bei kviesdamas vietines Bažnyčias įsipareigoti pašaukimų pastoracijai, atkreipiau dėmesį į jaunuolių lūkesčius ir dosnius pasiūlymus. Neužmiršau, žinoma, nė pasmerkti manipuliavimo formų, kurioms jaunuoliai šiandien išstatyti, ir pavojų, kylančių ateities visuomenei.

Jau trumpai minėjau Neapolio susitikimą. Ten taip pat lijo – tai itin neįprasta šiam saulėtam ir šviesiam miestui, – tačiau ir ten žmogiška šiluma bei gyvas tikėjimas skrodė debesis ir leido patirti iš Evangelijos kylantį džiaugsmą.

Savęs, žinoma, nereikia apgaudinėti. Mūsų laikų sekuliarizmas ir ideologinių prielaidų, į kurias su savo išskirtine pretenzija į galutinį racionalumą linksta sekuliaristinė sąžinė, spaudimas kelia daugybę problemų. Šitai suvokiame ir žinome, kokių pastangų reikalauja mūsų laikais mums primesta kova. Tačiau taip pat žinome, kad Viešpats ištikimas savo pažadui: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Kupini tokio palaimingo tikrumo, atsiliepdami į apmąstymų Aparecidoje paskatas atnaujinti savo buvimą kartu su Kristumi, pasitikėdami ženkime sutikti Naujuosius metus. Keliaukime lydimi Aparecidos Dievo Motinos motiniško žvilgsnio, tos, kuri pavadino save „Viešpaties tarnaite“. Tegu ji mus saugo bei pripildo vilties. Kupinas tokių jausmų, jums, kurie čia esate, visiems, kurie priklausote didelei Romos kurijos šeimai, nuoširdžiai teikiu apaštališkąjį palaiminimą.