Kreipimasis į Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos visuotinio susirinkimo dalyvius

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Ištrauka / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
Bažnyčia, ugdymas
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 437
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: DISCORSO DI SUA SANTITÀ BENEDETTO XVI AI PARTECIPANTI ALL'ASSEMBLEA PLENARIA DELLA CONGREGAZIONE PER L'EDUCAZIONE CATTOLICA (DEI SEMINARI E DEGLI ISTITUTI DI STUDI) Sala Clementina Lunedì, 21 gennaio 2008
DATA: 2008-01-21
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 4 (292), 2008, p. 3–4.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 4 (292), 2008, p. 3–4.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Kreipimasis į Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos visuotinio susirinkimo dalyvius

2008 m. sausio 21 d.

(Ištrauka)

<...> Švietimo sritis visada ypač svarbi Bažnyčiai, pašauktai persiimti Kristaus, kuris, pasak Evangelijos, pamatęs didelę minią pajuto gailestį žmonėms, „nes jie buvo tarsi avys be piemens“, ir „pradėjo juos mokyti daugelio dalykų“ (Mk 6, 34), rūpinimusi. Graikišku žodžiu, kuriuo išreiškiama „gailesčio“ nuostata, primenamos gailestingumo gelmės ir žymima gili dangiškojo Tėvo meilė žmogui. Tradicijoje mokymas – ir apskritai auklėjimas – laikytas dvasinio gailestingumo, vieno iš pirmutinių meilės darbų, kuriuos Bažnyčia turi siūlyti žmonijai, konkrečia apraiška. Labai naudinga, kad žmonės mūsų laikais svarsto, kaip šią katalikiškiesiems universitetams ir ypatingu būdu bažnytiniams fakultetams patikėtą bažnytinės Bendrijos apaštališkąją užduotį padaryti aktualią bei veiksmingą. Todėl kartu su jumis džiaugiuosi, kad savo visuotinio susirinkimo tema pasirinkote tokią įdomią temą, taip pat manau, jog bus naudinga rūpestingai išnagrinėti jūsų dikasterijos studijuojamus minėtųjų katalikiškųjų universitetų ir bažnytinių fakultetų reformos projektus.

Galvoje pirmiausia turiu filosofijos bažnytinių studijų reformą, projektą, kurio rengimas jau pasiekė paskutiniąsias stadijas ir kuriame bus neabejotinai akcentuoti enciklikoje Fides et ratio (plg. 81) Jono Pauliaus II minėti filosofijai būdingi metafizikos bei išminties matmenys. Lygiai taip pat pravartu įvertinti apaštališkosios konstitucijos Sapientia christiana išjudintos reformos rezultatus. Panorėta mano garbingojo pirmtako, ši konstitucija yra bažnytinių fakultetų magna charta ir duoda pagrindą, kuriuo remiantis derėtų formuluoti kriterijus šių institucijų kokybei įvertinti – tokio įvertinimo reikalauja Bolonijos procesas, prie kurio Šventasis Sostas prisijungė 2003 m. Pasaulis, gundomas, viena vertus, racionalizmo, besivadovaujančio klaidingai laisvu bei jokių religinių sąsajų neturinčiu racionalumu, ir, kita vertus, fundamentalizmo, tikrąją religijos esmę klastojančio smurto bei fanatizmo skatinimu, bažnytinėms disciplinoms, ypač teologijai, šiandien kelia naujų klausimų.

Mokyklos irgi turėtų savęs klausti, kokį vaidmenį jos turėtų atlikti šiandieniame, akivaizdžios švietimo krizės paženklintame socialiniame kontekste. Katalikiškoji mokykla, kurios pirmutinė užduotis ugdyti auklėtinius laikantis nuoseklios antropologinės vizijos, kartu likdama atvira viskam bei gerbdama kiekvieno tapatybę, negali nesiūlyti savo auklėjamosios, žmogiškos bei krikščioniškos perspektyvos. Čia kyla iššūkis, kurį dar labiau didina globalizacija bei plintantis pliuralizmas: kitaip tariant, religijų ir kultūrų susitikimo bendrai ieškant tiesos iššūkis. Pripažįstant auklėtinių ir jų tėvų kultūrinį pliuralizmą būtina laikytis dviejų reikalavimų: viena vertus, nė vieno neatstumti dėl jo ar jos kultūrinės ar religinės priklausomybės; kita vertus, pripažinus ir priėmus šį kultūrinį bei religinį skirtingumą, nesitenkinti vien to konstatavimu. Mat tai iš tiesų prilygtų neigimui, jog kultūros susitikdamos tikrai gerbia viena kitą, nes visos autentiškos kultūros krypsta į tiesą apie žmogų ir jo gerovę. Todėl skirtingų kultūrų žmonės gali kalbėti vienas su kitu ir suprasti vienas kitą nepaisant laiko ir erdvės atstumų, nes kiekvieno asmens širdyje glūdi tie patys gėrio, teisingumo, tiesos, gyvenimo ir meilės lūkesčiai.

Dar viena jūsų visuotiniame susirinkime studijuojama tema yra su Ratio fundamentalis institutionis sacerdotalis susijusi seminarijų reforma. 1970 m. pamatinis dokumentas buvo atnaujintas 1985 m., 1983 m. paskelbus Kanonų teisės kodeksą. Vėlesniais dešimtmečiais paskelbta įvairių itin svarbių tekstų, pirmiausia posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis (1992 m.). Dabartinė visuomeninė aplinka, paženklinta žiniasklaidos masinės įtakos ir plintančios globalizacijos reiškinio, iš pagrindų pasikeitusi. Tai verstų peržiūrėti Ratio fundamentalis reformą, pabrėžiant įvairių kunigiškojo ugdymo Bažnyčios bendrystės perspektyvoje pagal Vatikano II Susirinkimo instrukcijas matmenų svarbą. Tai apima rimtą Bažnyčios tikėjimo ugdymą, tikrą Dievo Bažnyčiai dovanoto apreikštojo žodžio pažinimą. Ugdant būsimuosius kunigus, be to, būtina pateikti gairių bei krypčių, padedančių plėtoti dialogą su šiuolaikinėmis kultūromis. Todėl žmogiškąjį bei kultūrinį ugdymą būtina itin sustiprinti ir palaikyti pasitelkiant ir šiuolaikinius mokslus, nes tam tikri šiandieniame pasaulyje egzistuojantys destabilizuojantys visuomeniniai veiksniai (pavyzdžiui, daugybės suirusių šeimų rykštė, švietimo krizė, paplitusi prievarta ir t. t.) daro naująsias kartas trapias. Sykiu reikalingas tinkamas dvasinio gyvenimo ugdymas, padedantis krikščionių bendruomenėms ir ypač parapijoms vis labiau suvokti savo pašaukimą ir gebėti patenkinamai atsiliepti į dvasingumo poreikį, pirmiausia kylantį jauniems žmonėms. Visa tai verčia Bažnyčią užtenkamai turėti gerai pasirengusių ir atsakingų apaštalų bei evangelizuotojų. Tad iškyla pašaukimų, pirmiausia į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą, klausimas. Kai kuriose pasaulio dalyse pašaukimų daug, tuo tarpu kitur, ypač Vakaruose, jų mažėja. Rūpintis pašaukimais privalo visa bažnytinė Bendrija – vyskupai, kunigai, pašvęstieji asmenys, taip pat šeimos ir parapijos. Prie tokios pastoracinės veiklos neabejotinai daug prisidės jūsų rengiamas dokumentas apie pašaukimus kunigiškajai tarnybai. <...>