(Ištrauka)

<...> Tiksliesiems gamtą ir žmogų tiriantiems mokslams žmogaus ir jo visatos pažinimo srityje padarius milžinišką pažangą, kyla didelė pagunda visiškai apibrėžti žmogaus tapatybę ir apriboti ją pažinimu, kokį galima iš to gauti. Norint nesukti tokiu keliu, svarbu remti antropologinius, filosofinius ir teologinius tyrimus, leidžiančius išryškinti bei išlaikyti žmogaus slėpinį, nes nė vienas mokslas negali pasakyti, kas yra žmogus, iš kur jis ir kur link eina. Tad iš visų mokslų būtiniausia tampa antropologija. Būtent tai savo enciklikoje Fides et ratio yra pareiškęs Jonas Paulius II: „Didis iššūkis <...> laukia mūsų šio tūkstantmečio pabaigoje: pereiti nuo reiškinio prie pagrindo. Negalima pasitenkinti vien patirtimi; net jei patirtis ir atskleidžia žmogaus vidų ir dvasingumą, spekuliatyvinis mąstymas privalo skverbtis ligi pačių dvasios gelmių ir pamato, iš kurio jis kyla“ (83). Žmogus nėra vien tik tai, kas suvokiama per patyrimą. Nenoras klausti, kas yra žmogaus būtis, neišvengiamai veda prie atsisakymo ieškoti objektyvios tiesos apie būtį kaip visumą ir todėl prie negebėjimo suvokti pagrindą, kuriuo remiasi žmogaus, kiekvieno žmogaus nuo embrioninės stadijos iki natūralios mirties, kilnumas.

Savo koliokviumo metu jūs pripažinote, kad mokslai, filosofija ir teologija gali vieni kitiems padėti suvokti nuolatinio tapsmo lydymą žmogaus tapatybę. Pradėdami nuo klausimų, kaip ląstelėms susiliejus atsiranda nauja būtybė, naujo ir savito genetinio paveldo turėtoja, jūs aikštėn iškėlėte kai kuriuos esminius, sąsajos su kitu paženklintus, žmogaus slėpinio elementus – buvimą sukurtam Dievo, buvimą Dievo paveikslu, buvimą mylimam ir mylinčiam. Kaip žmogiška būtybė, žmogus niekada nėra užsisklendęs; jis visada sąsajos su kitu nešiotojas ir, kaip humanitariniai mokslai vis labiau atskleidžia, nuo pat pirmutinio savo egzistencijos momento sąveikauja su kitais žmonėmis. <...>

Žmogus nėra nei atsitiktinumo, nei konvergencijų santakos, nei determinizmo ar fizikinių-cheminių sąveikų vaisius; žmogus yra būtybė, besimėgaujanti laisve, kuri, nepažeisdama jo prigimties, jį pranoksta ir yra jame glūdinčio kitoniškumo slėpinio ženklas. Būtent šitai turėdamas galvoje, didysis mąstytojas Pascalis yra pasakęs, kad „žmogus be galo pranoksta žmogų“. Ši laisvė, būdinga žmogumi vadinamai būtybei, leidžia jam daryti savo gyvenimą kryptingą, savo veiksmais kreipti jį amžinos laimės, kuriai jis pašauktas, link. Tokia laisvė rodo, kas žmogaus egzistencija prasminga. Naudodamasis savo autentiška laisve, žmogus įgyvendina savo pašaukimą; tai darydamas, jis formuoja savo giliąją tapatybę. Ir tiktai praktikuodamas laisvę, asmuo atsakingas už savo veiksmus. Šia prasme ypatingas žmogaus kilnumas yra ir Dievo dovana, ir ateities pažadas.

Žmogui būdingas ypatingas gebėjimas įžvelgti, kas yra gera ir teisinga. Gėrio pajauta, kaip žymė įspausta Kūrėjo, akina jį daryti gera. Jos skatinamas, žmogus kviečiamas ugdyti ir lavinti savo sąžinę, idant galėtų laisvai vairuoti savo gyvenimą remdamasis esminiais įstatymais – prigimtiniu įstatymu ir doroviniu įstatymu. Mūsų dienomis, kai mokslų plėtra traukia ir vilioja siūlomomis galimybėmis, kaip niekada svarbu ugdyti mūsų amžininkų sąžines, kad mokslas netaptų gėrio kriterijumi ir kad žmogus būtų gerbiamas kaip kūrinijos centras bei nebūtų daromas ideologinių manipuliacijų, savavališkų sprendimų ar piktnaudžiavimų silpnesniaisiais objektu. Tai keli iš pavojų, kurių apraiškų gausu žmonijos istorijoje, ypač dvidešimtojo amžiaus istorijoje.

Kiekviena mokslinė prieitis turėtų būti lydima meilės, pašaukta tarnauti žmogui ir žmonijai bei prisidėti prie asmenų tapatybės statydinimo. Tai esu pabrėžęs enciklikoje Deus caritas est: „Meilė aprėpia visą egzistenciją su visais jos matmenimis, įskaitant laiko matmenį... Taip, meilė yra ekstazė“, t. y. kelias, nuolatinis ėjimas „iš savęs į savo išsilaisvinimą dovanojant save patį, ir būtent per tai – ėjimas į savęs paties atradimą“ (6). Meilė verčia išeiti iš savęs ir atrasti bei pripažinti kitą; atsiverdama kitiems, ji taip pat teigia subjekto tapatybę, nes kitas atveria mane sau pačiam. Tai patyrė daugybė tikinčiųjų Biblijoje, pradedant Abraomu. Tobulas meilės pavyzdys yra Kristus. Savo gyvybės atidavimo už brolius, visiško savęs dovanojimo aktas parodo jo giliąją tapatybę ir leidžia suprasti jo esybės bei misijos neišmatuojamą slėpinį. <...>