Brangūs broliai ir seserys!

Labai džiaugiuosi susitikdamas su jumis Pasaulinės pašvęstojo gyvenimo dienos proga tradiciniame susibūrime, kuris dar reikšmingesnis dėl Kristaus Paaukojimo šventės liturginės aplinkos. Dėkoju kardinolui Francui Rodé, aukojusiam jums Eucharistiją, taip pat Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacijos sekretoriui bei kitiems bendradarbiams. Kupinas didelės meilės, sveikinu dalyvaujančius generalinius vyresniuosius ir visus jus, kurie sudarote šį nepakartojamą susirinkimą, parodantį daugialypį pašvęstojo gyvenimo Bažnyčioje turtingumą.

Pasakodamas apie Jėzaus paaukojimą šventykloje evangelistas Lukas tris kartus pabrėžia, kad Marija ir Juozapas taip elgėsi laikydamiesi „Viešpaties Įstatymo“ (plg. Lk 2, 22–23. 29). Negana to, jie, regis, visada atidžiai įsiklausydavo į Dievo žodį. Tokia nuostata yra jums, vienuoliai ir vienuolės, ir jums, pasaulietinių institutų bei kitokių pašvęstojo gyvenimo formų nariai, iškalbingas pavyzdys. Artimiausias eilinis Vyskupų sinodo susirinkimas bus skirtas Dievo žodžiui Bažnyčios gyvenime ir misijoje: kviečiu jus, brangūs broliai ir seserys, prisidėti prie šio bažnytinio įsipareigojimo liudijant, kaip svarbu, pirmiausia tiems, kuriuos, kaip ir jus, Viešpats kviečia artimiau paskui jį sekti, Dievo žodį laikyti tarp visų dalykų svarbiausiu. Pašvęstasis gyvenimas išties šaknijasi Evangelijoje. Kaip jo aukščiausioji taisyklė, Evangelija amžių būvyje nepaliaujamai jį įkvėpdavo, o pašvęstasis gyvenimas, idant išliktų gyvas ir vaisingas, duodantis vaisių sielų išganymui, turi Evangelija nuolatos remtis.

Skirtingoms pašvęstojo gyvenimo apraiškoms pradžią visada duodavo stiprus Evangelijos įkvėpimas. Prieš akis turiu šventąjį Antaną Abatą, sujaudintą Kristaus žodžių: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21) (plg. Vita Antonii, 2, 4). Antanas įsiklausė į šiuos žodžius, tarsi būtų buvę skirti jam asmeniškai. Savo ruožtu šv. Pranciškus Asyžietis patvirtino, jog būtent Dievas jam apreiškė, kad jis turįs gyventi vadovaudamasis šventąja Evangelija (Testamento, 17: FF 116). „Pranciškus, – rašė Tomas Celanietis, – išgirdęs, kad Kristaus mokiniai neturėtų turėti nei aukso, nei sidabro, nei pinigų ar piniginės, nei duonos, nei lazdos, nei batų, nei dviejų tunikų… staiga, džiūgaudamas Šventojoje Dvasioje, sušuko: To noriu, to prašau, tai iš širdies trokštu daryti!“ (1 Celano, 83: FF 670.672).

Instrukcijoje Iš naujo pradėti nuo Kristaus primenama: „Šventoji Dvasia leido steigėjams bei steigėjoms išvysti Dievo žodį naujoje šviesoje. Iš šio žodžio gimsta kiekviena charizma ir jį išreiškia kiekviena regula“ (24). Ir iš tiesų, Šventoji Dvasia traukia žmones gyventi Evangelija radikaliai bei paversti savo gyvenimą dosnesniu sekimu. Būtent tada gimsta vaisius, vienuoliškoji šeima, kuri savo buvimu tampa gyvuoju Dievo žodžio „aiškinimu“. Pasak Vatikano II Susirinkimo, pašvęstojo gyvenimo charizmų seka gali būti laikoma Kristaus rodymu amžių tėkmėje, vis naujomis formomis aktualizuojama gyvąja Evangelija (plg. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 46). Steigėjų darbuose atsispindi Kristaus slėpinys, jo žodis, iš jo veido sklindantis šviesos spindulys, Tėvo spindesys (plg. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata, 16).

Amžių raidoje siūlymas sekti paskui Kristų be kompromisų, taip, kaip nurodoma Evangelijoje, buvo aukščiausia vienuoliškojo gyvenimo taisyklė (plg. Perfectae caritatis, 2). Šv. Benediktas savo Reguloje remiasi Šventuoju Raštu kaip „tiksliausia žmogaus gyvenimo taisykle“ (73; 2–5). Šv. Dominykas, kurio žodžiai bei darbai rodė jį esant Evangelijos žmogumi (plg. Libellus de principiis ordinis praedicatorum, 104: P. Lippini. San Domenico visto dai suoi contemporanei. Ed. Studio Dom., Bologna 1982, 110), troško, kad jo broliai pamokslininkai irgi būtų „Evangelijos žmonėmis“ (Prime costituzioni o consuetudines, 31). Šv. Klara Asyžietė visiškai atkartojo Pranciškaus patirtį: „Varguolių Seserų ordino gyvenimo forma, – rašė ji, – yra tokia: laikytis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šventosios Evangelijos“ (Regula, I, 1–2: FF 2750). Šv. Vincentas Pallottis teigė: „Pamatinė mūsų nedidelės kongregacijos taisyklė yra kuo tobuliausiai sekti Jėzaus Kristaus gyvenimu” (plg. Opere complete, II, 541–546; VIII, 63, 67, 253, 254, 466). O šv. Aloyzas Orione rašė: „Mūsų pirmutinė gyvenimo taisyklė tebūna laikytis šventosios Evangelijos su dideliu nuolankumu ir švelnia, bet ugninga Dievo meile“ (Lettere di Don Orione. Roma 1969, vol. II, 278).

Tokia turtinga tradicija liudija, kad pašvęstasis gyvenimas yra „suleidęs gilias šaknis į Viešpaties Kristaus pavyzdį bei mokymą“ (Vita consecrata, 1) ir gali būti palygintas su šakotu medžiu, suleidusiu šaknis į Evangeliją ir duodančiu gausių vaisių kiekvienu Bažnyčios gyvenimo laikotarpiu (plg. ten pat, 5). Jo užduotis priminti, jog visi krikščionys yra suburti Žodžio, kad Žodžiu gyventų ir liktų jam klusnūs. Todėl vyrų ir moterų vienuolių ypatinga užduotis padėti pakrikštytiesiems išlaikyti gyvą pamatinių Evangelijos vertybių suvokimą (plg. ten pat, 33). Toks jų liudijimas skatina Bažnyčią „būti vis ištikimesnę Evangelijai“ (ten pat, 3) ir, galime sakyti, yra iškalbingas, nors ir tylus, Evangelijos skelbimas (plg. ten pat, 25). Štai kodėl savo dviejose enciklikose, parašytose kitomis progomis, iškėliau pašvęstojo gyvenimo institutams priklausančių šventųjų ir palaimintųjų pavyzdį.

Brangūs broliai ir seserys, gaivinkite savo dienas malda, meditacija ir Dievo žodžio klausymu. Jūs, kurie esate susipažinę su sena lectio divina praktika, padėkite tikintiesiems tai irgi imti branginti savo kasdieniame gyvenime. Mokėkite paversti liudijimu tai, ką sako Dievo žodis, leisdamiesi būti jo ugdomi, idant galėtumėte duoti gausių vaisių kaip grūdas, nukritęs į gerą dirvą. Tada visada būsite klusnūs Dvasiai ir augsite vienybe su Dievu, puoselėsite brolišką tarpusavio bendrystę ir būsite pasirengę dosniai tarnauti savo broliams, ypač vargstantiesiems. Tegu žmonės pamato jūsų gerus darbus, jumyse gyvenančio Dievo Žodžio vaisių ir šlovina jūsų dangiškąjį Tėvą (plg. Mt 5, 16)! Patikėdamas jums šiuos apmąstymus, dėkoju už jūsų vertingą tarnystę Bažnyčiai ir, šaukdamasis Marijos ir šventųjų bei palaimintųjų, jūsų institutų steigėjų globos, nuoširdžiai teikiu jums ir jūsų vienuoliškosioms šeimoms apaštališkąjį palaiminimą, prieš akis pirmiausia turėdamas ugdomus jaunus vyrus bei moteris ir jūsų sergančius, pagyvenusius ar sunkumus išgyvenančius brolius ir seseris. Noriu patikinti, kad visus jus prisimenu maldoje.