(Ištraukos)

Apie jaunimo pastoraciją

<...> Visi žinome, kaip sunku šiandien jaunam žmogui gyventi kaip krikščioniui. Kultūrinė aplinka, žiniasklaida siūlo viską, bet ne kelią pas Kristų. Tokia aplinka, rodos, išties neleidžia laikyti Kristaus gyvenimo centru ir gyventi taip, kaip jis mus moko. Tačiau man atrodo, kad daugelis vis labiau jaučia visos tokios pasiūlos, tokio gyvenimo stiliaus, galiausiai paliekančio tuštumą, nepakankamumą.

Mano akimis, šios dienos liturgijos skaitiniai, skaitinys iš Pakartoto Įstatymo knygos (30, 15–20) ir ištrauka iš Luko evangelijos (9, 22–25), šia prasme pakartoja tai, ką iš esmės visada turėtume sakyti jauniems žmonėms ir sau patiems. Kaip minėjote, esmingai svarbus dalykas yra nuoširdumas. Jaunuoliai turi pajusti, kad kalbame ne apie ką nors, kuo patys negyvename, bet apie atrastą tiesą, kaip tiesą savo gyvenimui, ir mėginame ją kasdien vis iš naujo atrasti. Tiktai žengiant šiuo keliu, mėginant priderinti save prie tokio gyvenimo, priderinti savo gyvenimą prie Viešpaties gyvenimo, gali būti įtikinami ir žodžiai, išsiskirti regima ir įtikima logika. Grįžkime prie skaitinių. Šiandien nuskambėjo ne tik gavėnios meto, bet ir viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindinė taisyklė: rinkis gyvenimą. Prieš tave – gyvenimas ir mirtis: rinkis gyvenimą. Ir atsakymas man atrodo aiškus. Tik nedaugelis puoselėja savo viduje norą griauti, mirti ir nebetrokšta būties, gyvenimo, nes jis jiems visiškai prieštaringas. Tačiau šis reiškinys šiandien, deja, vis labiau plinta. Visokių prieštaravimų, melagingų pažadų kupinas gyvenimas galiausiai ima atrodyti prieštaringas, nebe dovana, bet pasmerkimas, todėl kai kas labiau trokšta mirti, o ne gyventi. Bet paprastai žmogus atsako: taip, aš noriu gyventi.

Tačiau išlieka klausimas, kaip surasti gyvenimą, ką rinktis, kaip rinktis gyvenimą. Kas paprastai siūloma, žinome: apsilankyti diskotekoje, griebti viską, ką įmanoma pasiekti, daryti tai, ko užsigeidžiama, – viską, kas tik šauna į galvą, – ir laikyti tai laisve. Tuo tarpu mes, priešingai, žinome – ir galime tai parodyti, – kad toks kelias yra melo kelias, nes galiausiai surandamas ne gyvenimas, bet niekio bedugnė. Rinkis gyvenimą. Tame pačiame skaitinyje sakoma: tavo gyvenimas – Dievas, tu pasirinkai gyvenimą ir tai darydamas pasirinkai Dievą. Man tai atrodo esminga. Tik tada mūsų horizontas yra pakankamai platus, tik tada atsiduriame prie gyvenimo, stipresnio už mirtį, už visus mirties grasinimus, šaltinio. Tad pamatinis apsisprendimas yra čia nurodytasis: rinkis Dievą. Būtina suvokti, jog tas, kuris leidžiasi į kelią be Dievo, galiausiai atsiduria tamsoje, net jei ir gali pasitaikyti akimirkų, kai atrodys, jog gyvenimas surastas.

Kitas žingsnis – kaip surasti Dievą, kaip rinktis Dievą. Čia prisiartiname prie Evangelijos: Dievas nėra nepažįstamasis, hipotezė – galbūt apie pirmutinę kosmoso pradžią. Dievas turi kūną ir kraują. Jis yra vienas iš mūsų. Mes pažįstame jo veidą, žinome jo vardą. Jis yra Jėzus Kristus, kalbantis mums Evangelijoje. Jis – žmogus ir Dievas. Ir kadangi jis yra Dievas, tai pasirinko žmogų, kad mes galėtume rinktis Dievą. Tad būtina su Jėzumi susipažinti bei susidraugauti norint su juo drauge eiti.

Man regis, jog šitai yra į visus, bet pirmiausia į jaunimą nukreiptos pastoracijos pagrindinis momentas: dėmesys kreiptinas į apsisprendimą Dievo, kuris yra gyvenimas, naudai – į tai, kad Dievas yra čia ir yra labai konkrečiu būdu. Taip pat būtina mokyti draugystės su Jėzumi Kristumi.

Yra dar ir trečias žingsnis. Ši draugystė su Jėzumi nėra draugystė su nerealiu asmeniu, kažkuo, kas priklauso praeičiai ar sėdi Dievo dešinėje toli nuo žmonių. Jis yra čia ir dabar savo Kūne, o šis Kūnas vėlgi yra iš kūno ir kraujo – Bažnyčia, Bažnyčios bendruomenė. Turime statydinti bendruomenes ir daryti jas prieinamesnes, atspindinčias didžiąją gyvosios Bažnyčios bendruomenę. Neatsiejama visa: gyva bendruomenės patirtis, jos žmogiškos silpnybės, bet kartu ir jos aiškus kelias, tvirtas sakramentinis gyvenimas, kuriame galime prisiliesti prie to, kas mums galėjo pasirodyti nepasiekiamai toli, prie Viešpaties artybės. Taip galime išmokti ir įsakymus, grįždami prie Pakartoto Įstatymo knygos, nuo kurios pradėjome. Mat skaitinyje pasakyta: rinktis Dievą reiškia rinktis jo žodį, gyventi pagal jo žodį. Iš pradžių tai atrodo beveik kažkiek pozityvistiška: juk tai – imperatyvai. Tačiau iš tikrųjų pirmesnė yra dovana – jo draugystė. Tada galime suvokti, kad kelią nurodančiais elementais išskleidžiama šios mūsų draugystės tikrovė.

Toks – galime sakyti – yra bendrasis požiūris, išplaukiantis iš sąlyčio su Šventuoju Raštu ir kasdieniu Bažnyčios gyvenimu. Žingsnis po žingsnio jis tada taikytinas konkrečiuose susitikimuose su jaunuoliais. Jie vestini prie pokalbio su Jėzumi meldžiantis, skaitant Šventąjį Raštą – pirmiausia bendrai, bet sykiu ir asmeniškai – ir praktikuojant sakramentinį gyvenimą. Būtent tokie žingsniai leis išgyventi tokias patirtis profesiniame gyvenime, net jei aplinka bus dažnai paženklinta Dievo visiško nebuvimo ir regimos negalimybės suvokti jo artumą. Bet būtent tada turime mėginti savo gyvenimo ir savąja Dievo patirtimi leisti Kristaus artybei įžengti į šį toli nuo Dievo pasitraukusį pasaulį.

Dievo alkstama. Neseniai priėmiau vyskupus, su vizitu ad limina atvykusius iš šalies, kurioje daugiau negu 50 procentų gyventojų laiko save ateistais arba agnostikais. Bet vyskupai man pasakė: iš tiesų visi alksta Dievo. Toks alkis slaptas. Todėl pirma patys turėtume imtis darbo kartu su jaunuoliais, kuriuos randame. Kurkime bendruomenes, kuriose atsispindėtų Bažnyčia, mokykimės draugauti su Jėzumi. Tada, kupini šio džiaugsmo ir tokios patirties, galėsime priartinti Dievą ir mūsų šiandieniam pasauliui.

Apie galutinius dalykus ir Atgailos sakramentą

<...> Enciklikoje Spe salvi kaip tik norėjau pakalbėti apie Paskutinį teismą, apie teismą apskritai ir šiame kontekste taip pat apie skaistyklą, pragarą ir rojų. Manau, jog visi dar esame paveikti marksistų priekaišto, neva krikščionys kalbėję apie anapus ir apleidę žemę. Tad norime įrodyti, kad tikrai rūpinamės žeme ir nesame tie, kurie kalba apie tolimą tikrovę ir nepadeda žemei. Nors ir teisinga parodyti, kad krikščionys darbuojasi žemės labui – o visi ir esame pašaukti darbuotis, kad ši žemė tikrai taptų miestu Dievui ir Dievo miestu, – nevalia užmiršti ir kito matmens. Jei to prieš akis neturime, nieko nenuveikiam ir dėlei žemės. Tai parodyti ir buvo vienas mano pagrindinių tikslų rašant encikliką. Jei nieko nežinoma apie Dievo teismą, apie pragaro, gyvenimo radikalaus ir galutinio žlugimo galimybę, tai nieko nežinoma ir apie nuskaistinimo galimybę ir būtinybę. Tada žmogus nesidarbuoja gerai žemės labui, nes galiausiai praranda kriterijus, nebepažįsta savęs paties, nes nepažįsta Dievo, ir žemę griauna. Visos didžiosios ideologijos žadėjo paimti reikalus į savo rankas, nebeapleisti žemės, sukurti naują, teisingą, nepriekaištingą, brolišką pasaulį. Tačiau jos pasaulį tik griovė. Tai darė ir nacionalsocializmas, ir komunizmas: jie žadėjo pastatydinti pasaulį tokį, koks jis turėtų būti, ir, užuot tai padarę, jį sugriovė.

Per vyskupų iš buvusių komunistinių šalių ad limina apsilankymus atkreipiau dėmesį, kad tose šalyse buvo griaunama ne tik planeta, ekologija, bet pirmiausia sielos, o tai daug rimčiau. Susigrąžinti tikrai žmogišką, Dievo artumo apšviestą sąmonę yra svarbiausias darbas atstatant žemę. Tai bendra tų šalių patirtis. Atkurti žemę atsiliepiant į šios planetos skausmo šūksnį galima tik sieloje vėl atrandant Dievą, atveriant akis Dievui.

Todėl Jūs teisus: turime apie visa tai kalbėti būtent jausdami atsakomybę už žemę, už šiandien gyvenančius žmones. Kaip tik dėl to turime kalbėti ir apie nuodėmę, dėl kurios galima sugriauti save ir kitas žemės dalis. Enciklikoje mėginau parodyti, jog būtent Dievo Paskutinis teismas laiduoja teisingumą. Visi trokštame teisingo pasaulio. Bet neturime galimybės atitaisyti visus buvusius sugriovimus, leisti visiems neteisingai nukankintiems bei nužudytiems žmonėms patirti teisingumą. Teisingumą sukurti gali tik pats Dievas, ir tai turėtų būti teisingumas visiems, taip pat mirusiesiems. Pasak Adorno, didžiojo marksisto, teisingumą gali laiduoti tik kūno prisikėlimas, kurį jis laiko nerealiu. Mes tikime tokį kūno prisikėlimą, per kurį nebūsime visi vienodai lygūs. Šiandien įprasta galvoti: kas jau čia ta nuodėmė, Dievas yra didis, jis mus pažįsta, taigi mūsų nuodėmių neskaičiuoja, galiausiai Dievas bus visiems geras. Tai – graži viltis. Tačiau egzistuoja teisingumas ir egzistuoja tikra kaltė. Griovusieji žmogų ir žemę negali iškart kartu su savo aukomis sėstis už Dievo stalo. Dievas teisingas. To neturėtume išleisti iš akių. Todėl man atrodė svarbu parašyti ir apie skaistyklą, kuri man yra akivaizdi, aiški ir kartu tokia būtina bei paguodžianti tiesa, kad negalėjo likti nepaminėta. Mėginau pasakyti: galbūt nedaug tokių, kurie save sugriovė taip labai, kad yra nebepagydomi ir nebeturi nieko, kuo galėtų remtis Dievo meilė, ir kurie nebeturi savyje nė menkiausio gebėjimo mylėti. Tai būtų pragaras. Kita vertus, neabejotinai tik nedaug – ar bent ne per daug – yra tokių, kurie tokie švarūs, kad iškart gali įžengti į bendrystę su Dievu. Labai daug iš mūsų viliasi, kad mumyse yra kažkas, kas dar pagydytina, kad galiausiai tebėra noras tarnauti Dievui ir žmogui, gyventi pagal Dievo valią. Tačiau taip pat esama nesuskaičiuojamų žaizdų ir daug purvo. Mes turime būti parengti, nuvalyti. Štai mūsų viltis: net jei ir daug purvo būtų mūsų sieloje, Viešpats galiausiai mums dovanoja galimybę, nuplauna mus savo nuo kryžiaus sklindančiu gerumu. Taip jis padaro mus pajėgius būti jam amžinai. Tad rojus yra pagaliau įgyvendinto teisingumo viltis. Per tai mums dovanojami kriterijai gyventi taip, kad šis laikas kažkaip būtų rojus, pirmoji rojaus šviesa. Kur žmonės gyvena vadovaudamiesi šiais kriterijais, pasaulyje pasirodo šiek tiek rojaus, ir tai matoma. Man atrodo, jog tai taip pat yra tikėjimo tiesos, būtinybės žengti įsakymų, apie kuriuos turėtume daugiau kalbėti, keliu įrodymas. Šie kriterijai yra tikrieji kelrodžiai, rodantys, kaip gyvenama tinkamai, kaip reikėtų rinktis gyvenimą. Todėl būtina kalbėti ir apie nuodėmę bei Atgailos ir sutaikinimo sakramentą. Sąžiningas žmogus žino, kad jis kaltas, kad privalo pradėti iš naujo, kad turi būti apvalytas. Ir Viešpats mums siūlo nuostabią tikrovę – galimybę atsinaujinti, būti naujam. Viešpats pradeda mūsų atžvilgiu iš naujo, todėl ir mes savo gyvenime galime elgtis taip kitų atžvilgiu.

Šis atsinaujinimo, būties po begalės klaidų, po tokios daugybės nuodėmių sugrąžinimo aspektas yra didžiulis pažadas, didelė dovana, kurią siūlo Bažnyčia, bet kurios pasiūlyti negali, pavyzdžiui, psichoterapija. Psichoterapija šiandien labai paplitusi ir sykiu būtina dėl gausybės sugriautų ar sunkiai sužeistų psichikų. Tačiau psichoterapijos galimybės ribotos: ji tegali pusiausvyrą praradusioms sieloms kažkiek tos pusiausvyros grąžinti. Bet ji neįstengia dovanoti tikro atsinaujinimo, šių sunkių sielos ligų įveikimo. Ir todėl jos priemonės yra laikinos, o ne galutinės. Tuo tarpu Atgailos sakramentas teikia mums galimybę Dievo galia – ego te absolvo – iš pagrindų pasidaryti naujiems. Tai įmanoma, nes Kristus šias nuodėmes, šią kaltę prisiėmė sau. Mano akimis, kaip tik šiandien tai labai būtina. Mes galime būti pagydyti. Sužeistoms ir sergančioms sieloms – tai visi supranta – reikia ne patarimų, bet tikro atsinaujinimo, kuris galimas tik Dievo galia, nukryžiuotos Dievo meilės galia. <...>

Apie pasninką ir atvaizdus

<...> Manau, kad būtent mūsų pasaulio aplinkybėmis, kurios visiems žinomos ir dėl kurių visi ir kiekvienas kenčiame, gavėnios metas įgyja naują reikšmę. Fizinis pasninkas, kurį laiką atrodęs nebemadingas, šiandien visiems būtinas. Nesunku suvokti, kodėl turime pasninkauti. Kartais, tiesa, pasitaiko tam tikro perlenkimo, kylančio iš klaidingo grožio idealo. Tačiau bet kuriuo atveju fizinis pasninkas yra svarbus dalykas, nes esame kūnas ir siela, ir kūno drausmė, taip pat materialinė drausmė, svarbi dvasiniam gyvenimui, kuris visada yra gyvenimas, asmenyje įgyjantis kūno ir sielos pavidalą.

Tai vienas matmuo. Šiandien randasi ir ima rodytis kitokių matmenų. Mano galva, gavėnia galėtų būti ir pasninko žodžių bei vaizdų atžvilgiu metas. Mums reikia šiek tiek tylos, erdvės, kur nebūtume be paliovos bombarduojami vaizdų. Šia prasme šiandien labai svarbu suvokti keturiasdešimt dienų trunkančios išorinės ir vidinės drausmės reikšmę. Juk tai padės suvokti, kad mūsų gavėnios, šios fizinės ir dvasinės drausmės, meto vienas iš matmenų yra sukurti tylos erdves be vaizdų, kad mūsų širdis vėl atsivertų tikrajam paveikslui bei tikrajam žodžiui. Daug žadantis dalykas, mano akimis, yra tai, kad šiandien atsigauna krikščioniškasis menas – tiek meditacinės muzikos, pvz., atsiradusios Taize, pavidalu, tiek ikonų meno, krikščioniškojo meno, paklūstančio didžiosioms praeities ikonų meno normoms ir kartu apimančio šiandienius požiūrius bei patirtis, forma. Kur tikrai ir giliai įsimąstoma į Žodį, kur kontempliuojamas toks Dievo regimumas, Dievo paliečiamumas pasaulyje, ten atsiranda ir naujų vaizdų, naujų galimybių padaryti išganymo vyksmą regimą. Senajame Testamente drausti visi paveikslai, ir dievybių kupiname pasaulyje tai buvo teisinga. Gyventa didelėje tuštumoje, išreiškiamoje ir šventyklos vidumi, kur, priešingai kitoms šventykloms, nebuvo jokių atvaizdų, tik tuščias Žodžio sostas, slėpiningas neregimojo Dievo, kurio neįmanoma nusakyti mūsų vaizdais, artumas.

Naujas žingsnis yra tai, kad šis slėpiningas Dievas išlaisvina mus iš vaizdų infliacijos bei dievybių atvaizdų kupino laiko ir dovanoja laisvę išvysti tai, kas esminga. Jis turi veidą, kūną, žmogišką istoriją, kuri kartu yra dieviška istorija. Šią istoriją tęsia šventųjų, kankinių, artimo meilės šventųjų, nuolat išryškinančių, tęsiančių jo dieviškąją ir žmogiškąją istoriją Kristaus Kūne, istorija, dovanojanti mums esminių paveikslų, kuriuose mes – anapus paviršutiniškų, tikrovę slepiančių atvaizdų – galime atverti savo žvilgsnį pačiai tiesai. Šia prasme ikonoklastinis laikotarpis po Susirinkimo man atrodo perdėtas. Tačiau ir turėjo prasmę, nes galbūt reikėjo išsilaisvinti iš per didelės atvaizdų gausos sukeliamo paviršutiniškumo.

Grįžkime dabar prie žmogumi tapusio Dievo pažinimo. Mums sakoma Laiške efeziečiams, kad jis yra tikrasis paveikslas. Ir šiame tikrajame paveiksle – perskrosdami tiesą slepiančią išorinę regimybę – išvystame pačią tiesą: „Kas mane regi, tas regi Tėvą.“ Šia prasme pasakyčiau, jog mes su didele pagarba galėtume iš naujo atrasti krikščioniškąjį meną, susigrąžinti esminius bei didžiuosius Dievo slėpinio vaizdavimus ikonografinėje Bažnyčios tradicijoje. Tada galėsime atrasti ir tikrąjį paveikslą, pridengtą išorinės regimybės. Tikrai svarbi krikščioniškojo auklėjimo užduotis yra išlaisvinti už žodžių slypintį Dievo žodį, užduotis, vis iš naujo reikalaujanti tylos, įsimąstymo, įsigilinimo, susilaikymo, drausmės erdvių. Toks auklėjimas taip pat yra mokymas išvysti tikrąjį paveikslą, iš naujo atrasti didžiąsias ikonas, sukurtas krikščionijos istorijos tėkmėje: iš paviršutiniškų atvaizdų išsilaisvinama nusižeminimo dvasia. <…>

Apie dialogą tarp religijų

<...> Bet kuriuo atveju norėčiau pasakyti du dalykus. Viena vertus, absoliučiai būtina palaikyti dialogą, vienas kitą pažinti, gerbti, mėginti visais galimais būdais bendradarbiauti įgyvendinant didžiuosius žmonijos tikslus, stengtis sumažinti jos didžiuosius vargus siekiant įveikti fanatizmą ir paskleisti taikos ir meilės dvasią. Tai atitinka Evangeliją – Evangeliją, kurios tikslas – kad Jėzaus mums perteikta meilės dvasia, per kryžių dovanota Jėzaus ramybė būtų jaučiama visame pasaulyje. Šia prasme dialogas turi būti autentiškas, gerbiantis kitą bei pripažįstantis jo kitoniškumą. Tačiau jis taip pat turi atitikti Evangeliją: jo pagrindinis tikslas turėtų būti padėti žmogui gyventi meile ir rūpintis, kad ši meilė pasklistų po visą pasaulį.

Tačiau šis toks būtinas dialogo matmuo, taigi pagarba kitam, tolerancija, bendradarbiavimas, nešalina kito matmens: Evangelija yra didžiulė dovana, begalinės meilės ir tiesos dovana; jos negalime pasilaikyti vien sau, ją turime siūlyti kitiems suvokdami, kad Dievas jiems dovanoja laisvę ir tiesai surasti būtiną šviesą. Tokia yra tiesa. Ir todėl tai yra ir mano kelias. Misija yra ne prievarta, bet Dievo dovanotas pasiūlymas. Jo gerumui palikta apšviesti žmones, kad konkrečios draugystės su žmogišką veidą turinčiu Dievu dovana visur paplistų. Todėl trokštame ir privalome nuolatos liudyti šį tikėjimą ir mūsų tikėjime gyvą meilę. Apleistume tikrai žmogišką ir dievišką pareigą, jei kitus paliktume vienus ir tikėjimą, kurį turime, pasiliktume tik sau. Būtume nesąžiningi, jei šio tikėjimo, kad ir kaip gerbdami kitų laisvę, nesiūlytume pasauliui. Tikėjimo buvimas pasaulyje yra teigiamas elementas, net jei niekas neatsiverčia; tai – atsparos taškas.

Nekrikščioniškųjų religijų atstovai man yra sakę: krikščionybės buvimas mums yra atsparos taškas, kuris padeda, net jei mes neatsiverčiame. Prisiminkime didžiąją Mahatmos Gandžio asmenybę: jis tvirtai laikėsi savo religijos, tačiau Kalno pamokslas jam buvo esminis atsparos taškas, formavęs jo visą gyvenimą. Taip tikėjimo raugas, net jei jo ir neatvertė į krikščionybę, įžengė į jo gyvenimą. Man atrodo, kad šis iš Evangelijos sklindančios krikščioniškos meilės raugas – greta misijų darbo, kuriuo siekiama išplėsti tikėjimo erdves, – yra mūsų atliekama žmonijai tarnystė.

Prisiminkime šv. Paulių. <...> Jį sujaudino Viešpaties kalba apie laikų pabaigą. Iki tol, kol visa įvyks, iki tol, kol Žmogaus Sūnus sugrįš, Evangelija turi būti paskelbta visoms tautoms. Pasaulio atbaigimo, jo atvėrimo rojui sąlyga yra Evangelijos paskelbimas visiems žmonėms. Atsiliepdamas į Viešpaties įsakymą skelbti Evangeliją visoms tautos, jis dėjo visas pastangas, kad Evangelija jau jo kartoje pasiektų visus žmones. Jis taip labai troško ne tiek pakrikštyti visas tautas, kiek paskleisti Evangeliją po pasaulį ir per tai paskubinti istorijos, kaip tokios, atbaigimą. Man atrodo, šiandien žvelgiant į pasaulio raidą galima geriau suprasti, jog norint, kad pasaulis pasiektų savo tikslą, būtina skleisti Dievo žodį, skelbti jį taip, kad jis visus pasiektų kaip raugas. Trokštame, žinoma, visų atsivertimo, tačiau tai galiausiai paliekame Viešpačiui. Svarbu, kad tas, kuris nori atsiversti, turėtų tam galimybę, ir pasaulyje visiems būtų regima Viešpaties šviesa – kaip atsparos taškas ir kaip šviesa, padedanti pasauliui atrasti save patį. Nežinau, ar pakankamai suprantamai pasakiau, kad dialogas ir misija ne tik vienas kito nešalina, bet ir vienas kito reikalauja.