(Sutrumpinta)

<...> Todėl mielai naudojuosi šia proga, kad pareikščiau savo ypatingą pripažinimą vykdantiems įvairias užduotis karitatyvinėje srityje ir savo indėliu rodantiems, jog Bažnyčia konkrečiai stovi pusėje tų, kurie vienaip ar kitaip yra ištikti vargo ir kančios. Už šią bažnytinę veiklą bendrai ir galiausiai atsako ganytojai; tai galioja dedant pastangas tiek atkreipti į tai dėmesį, tiek įgyvendinti planus žmonėms skatinti, ypač mažiau turtingų bendruomenių atžvilgiu. Dėkojame Dievui, jog tiek daug krikščionių aukoja savo laiką bei jėgas, kad sunkiomis sąlygomis gyvenančiuosius paremtų ne tik materialiai, bet ir paguoda bei viltimi, rūpindamiesi tikrąja žmonių gerove. Tad karitatyvinei veiklai Bažnyčios evangelizacinėje misijoje tenka pagrindinė vieta. Turime neužmiršti, jog artimo meilės darbai yra labai svarbi susitikimo su žmonėmis, Kristaus dar nepažįstančių arba pažįstančių jį tik iš dalies, sritis. Todėl ganytojai bei atsakingieji už karitatyvinės veiklos pastoraciją pagrįstai skiria nuolatinį dėmesį besidarbuojantiems diakonia srityje bei rūpinasi jų ugdymu tiek žmogiškuoju ir profesiniu, tiek teologiniu-dvasiniu ir pastoraciniu aspektu.

Mūsų laikais visuomenėje ir Bažnyčioje pabrėžiama nuolatinio tolesnio ugdymosi svarba; šitai liudija įstaigų ir centrų, siūlančių naudingų priemonių profesinei kompetencijai įgyti, gausa. Tačiau Bažnyčios karitatyvinių įstaigų darbuotojams būtinas dar ir tas širdies ugdymas, apie kurį kalbėjau minėtoje enciklikoje Deus caritas est (31a) – vidinis ir dvasinis ugdymas, leidžiantis iš susitikimo su Kristumi rastis tokiam širdies jautrumui, kuris vienintelis įgalina pažinti ir patenkinti giliausius žmonių lūkesčius bei poreikius. Būtent per tai įmanoma įgyti kiekvieno žmogaus atžvilgiu Dievo rodomus gailestingosios meilės jausmus. Kančios ir skausmo akimirkomis tai tiesiog būtina. Todėl besidarbuojantys įvairialypiuose bažnytiniuose meilės veiklos baruose neturėtų tenkintis vien techninės paramos siūlymu ar pastangomis spręsti materialines problemas ir sunkumus. Siūlomos pagalbos niekada nevalia susiaurinti iki filantropinio mosto, ja visada turėtų būti juntamai išreiškiama Evangeliją atitinkanti meilė. Kas parapijos, vyskupijos ar tarptautinių organizacijų lygmeniu tarnauja žmonėms, tas daro šitai Bažnyčios vardu ir yra pašauktas, kad jų veikloje išryškėtų autentiška Bažnyčios patirtis.

Tad rimtu bei veiksmingu ugdymu šioje gyvybiškai svarbioje srityje siektina vis geriau parengti įvairių karitatyvinių tarnybų darbuotojus būti taip pat – ir pirmiausia – Evangeliją atitinkančios meilės liudytojais. Tokie jie yra tada, kai jų misija neapsiriboja vien socialiniu darbu, bet yra ir meilės Evangelijos skelbimas. Sekdami Kristumi, jie turi liudyti, kad gyvybė vertinga visomis jos reiškimosi formomis, ir pirmiausia, turėdami prieš akis palaimintosios Motinos Teresės iš Kalkutos pavyzdį, ginti silpnųjų ir sergančiųjų gyvybę; Motina Teresė mylėjo mirštančiuosius ir jais rūpinosi, nes gyvybė nėra matuojama gebėjimu ką nors atlikti, bet visada ir visiems yra vertybė. Be to, šie bažnytiniai darbuotojai pašaukti liudyti meilę: taigi tai, jog tobuli vyrai ir moterys esame tik gyvendami žvilgsnį nukreipę į kitus ir liudydami, kad niekas negali mirti bei gyventi sau ir kad laimė atrandama ne užsisklendusio gyvenimo vienatvėje, bet atiduodant save kitiems. Galiausiai besidarbuojantis bažnytinėje srityje turi liudyti Dievą, esantį meilės pilnatve ir kviečiantį mylėti. Bažnytinio darbuotojo visos veiklos versmė yra Dievas, meilės kupinas Kūrėjas ir Atpirkėjas. Enciklikoje Deus caritas est rašiau, jog meilę galime praktikuoti, nes esame sukurti pagal Dievo paveikslą, kad patirtume meilę ir per tai leistume Dievo meilei įžengti į šį pasaulį (plg. 39): štai į ką norėjau pakviesti šia enciklika.

Tad kokią prasmės pilnatvę galite atrasti savo veikloje! Kokie brangūs esate Bažnyčiai! Džiaugiuosi, jog Popiežiškoji taryba Cor unum siekdama, kad jūsų veikla vis labiau taptų Evangelijos liudijimu, ateinančiais metais Guadalajaroje surengs Amerikos žemyno karitatyvinių įstaigų pirmininkams bei direktoriams skirtą rekolekcijų kursą. Jis padės susigrąžinti mano ką tik minėtą žmogiškąjį ir krikščioniškąjį matmenį ir, tikiuosi, ateityje išplis ir į kitas pasaulio dalis. Mieli bičiuliai, dėkoju už tai, ką darote, patikinu, jog su meile prisimenu jus savo maldoje, ir nuoširdžiai teikiu kiekvienam iš jūsų ir jūsų darbui savo ypatingą apaštališkąjį palaiminimą.