(Sutrumpinta)

<...> Didėjančio individualizmo, hedonizmo, taip pat solidarumo bei tinkamos socialinės paramos stygiaus paženklintoje aplinkoje trapi žmogiškoji laisvė gyvenimo sunkumų akivaizdoje dažnai spaudžiama priimti sprendimus, prieštaraujančius santuokinio ryšio neišardomumui ar pagarbai motinos įsčiose saugomai žmogaus gyvybei nuo pat jos prasidėjimo. Skyrybos ir abortas, žinoma, yra skirtingos prigimties apsisprendimai, kartais subręstantys sunkiomis bei dramatiškomis aplinkybėmis ir dažnai traumuojantys bei sukeliantys didelių kančių juos priimantiems. Jie taip pat nuošalyje nepalieka nė nekaltų aukų – pradėtų, bet dar negimusių vaikų, dėl šeimos suirusių saitų kenčiančių vaikų. Visiems tokie apsisprendimai palieka žaizdų, neišdildomai ženklinančių gyvenimą. Etinis Bažnyčios nuosprendis skyrybų bei nėštumo nutraukimo atžvilgiu aiškus ir visiems žinomas: tai sunkus nusižengimas, skirtingu – atsižvelgiant į subjektyvios atsakomybės įvertinimą – laipsniu pažeidžiantis žmogaus asmens kilnumą, lemiantis didelį neteisingumą žmogiškųjų bei socialinių santykių srityje ir įžeidžiantis patį Dievą, santuokinio ryšio laidą ir gyvybės Kūrėją. Tačiau Bažnyčia, vadovaudamasi savo dieviškojo Mokytojo pavyzdžiu, visada prieš akis turi konkrečius asmenis, pirmiausia silpnuosius bei nekaltuosius, neteisingumo ir nuodėmių aukas, bet sykiu ir tuos vyrus ir moteris, kurie taip elgdamiesi susitepė juos vidujai sužeidusia kalte ir ieško ramybės bei naujos pradžios galimybės.

Bažnyčiai tenka prioritetinė pareiga artintis prie tokių asmenų su meile ir taktiškai, rodant motinišką rūpinimąsi ir dėmesį ir taip skelbiant gailestingą Dievo artumą Jėzuje Kristuje. Juk jis yra, kaip moko Bažnyčios tėvai, tikrasis Gerasis Samarietis, tapęs mūsų artimu: jis užpila ant mūsų žaizdų aliejaus bei vyno ir nugabena mus į prieglobstį – Bažnyčią, kur palieka mumis rūpintis savo tarnams, iš anksto asmeniškai užmokėdamas už mūsų gydymą. Taip, meilės ir gyvybės Evangelija visada yra ir gailestingumo Evangelija, skirta konkrečiam žmogui ir nusidėjėliui, kokie esame, idant po kiekvieno nuopuolio padėtų jam iš naujo atsikelti ir atsigauti nuo bet kokio sužeidimo. Mano garbingasis pirmtakas, Dievo tarnas Jonas Paulius II, kurio trečiąsias mirties metines ką tik iškilmingai paminėjome, šventindamas naują Dievo Gailestingumo šventovę Krokuvoje, pasakė: „Vienintelis žmogaus vilties šaltinis yra Dievo gailestingumas“ (2002 m. rugpjūčio 17 d.). Remdamasi šiuo gailestingumu, Bažnyčia be galo pasitiki žmogumi ir jo gebėjimu pradėti iš naujo. Ji žino, kad žmogaus laisvė, padedama malonės, geba save galutinai ir ištikimai dovanoti, taip paversdama vyro ir moters santuoką neišardoma sąjunga, kad žmogaus laisvė net sunkiausiomis aplinkybėmis pajėgi būti tokia nepaprastai pasiaukojanti bei solidari, kad priimtų naujo žmogaus gyvybę. Taigi Bažnyčios moraliniame mokyme tariamas „ne“, į kurį kartais vienašališkai taip įsikibusi būna viešoji nuomonė, iš tiesų yra didžiulis „taip“ žmogaus kilnumui, jo gyvybei ir gebėjimui mylėti. Juo išreiškiamas nuolatinis pasitikėjimas tuo, kad žmonės, nepaisant jų silpnybių, gali atitikti aukščiausią pašaukimą, kuriam jie sukurti, – pašaukimą mylėti.

Ta pačia proga Jonas Paulius II tęsė: „Šią gailestingumo liepsną turime perteikti pasauliui. Dievo gailestingume pasaulis atras ramybę.“ Iš to išplaukia didžiulė Viešpaties Jėzaus mokinių, kartu keliaujančių su tokia daugybe brolių, geros valios vyrų ir moterų, užduotis. Jų programa, gailestingojo samariečio programa, „yra reginti širdis. Ta širdis mato, kur reikia meilės, ir atitinkamai veikia“ (Deus caritas est, 31). Šiomis apmąstymų bei dialogo dienomis pasilenkėte prie aborto ir skyrybų sužeistų aukų. Pirmiausia konstatavote, jog vadinamuosius „skyrybų vaikus“ kamuoja kartais traumuojančios kančios, taip paženklinančios jų gyvenimą, kad jų kelias pasidaro daug sunkesnis. Dėl santuokos ryšio nutraukimo tikrai pirmiausia kenčia vaikai, gyvas jo neišardomumo ženklas. Todėl būtina dėti solidarias bei pastoracines pastangas, kad vaikai netaptų besiskiriančių tėvų tarpusavio konfliktų nekaltomis aukomis, kad, kiek įmanoma, būtų išlaikytas jų ryšys su tėvais ir jų santykis su savo šeimynine bei visuomenine kilme, būtinas pusiausviram psichologiniam bei žmogiškajam brendimui.

Jūs skyrėte dėmesio nėštumo nutraukimo tragedijai, kuri moteriai, leidusiai tai atlikti, bei ją supantiems asmenims palieka gilų ir kartais neišdildomą pėdsaką ir sukelia niokojančių padarinių šeimai ir visuomenei, neišleidžiant iš akių nė to, jog per tai skatinama ir gyvybės negerbianti materialistinė mąstysena. Kiek daug egoistinio bendrininkavimo neretai glūdi sunkaus apsisprendimo ištakose, kai moteris paliekama viena priimti sprendimą ir vėliau nešioti sieloje dar neužgijusias žaizdas! Nors tai, kas padaryta, yra didelis ir neatitaisomas nusižengimas, prisidedu prie raginimo, enciklikoje Evangelium vitae skiriamo moterims, leidusioms, kad joms būtų padarytas abortas: „Bet nenustokite drąsos ir nepraraskite vilties. Geriau pasistenkite suprasti, kas atsitiko, ir garbingai tai išgyventi. Jei dar nenusižeminote ir su pasitikėjimu neatsivėrėte atgailai, padarykite tai. Gailestingasis Tėvas pasirengęs suteikti jums savo atleidimą ir ramybę Sutaikinimo sakramentu. O savo kūdikį su viltimi patikėkite šiam Tėvui ir jo gailestingumui“ (99).

Norėčiau pareikšti, jog labai branginu visas socialines ir pastoracines iniciatyvas, kuriomis siekiama sutaikinti aborto ir skyrybų tragedijos kamuojamus žmones bei jais rūpintis. Tokios iniciatyvos kartu su kitomis įsipareigojimo formomis yra esminiai elementai statydinant šiandien žmonijai kaip niekada reikalingą meilės ir gyvybės civilizaciją. <...>