(Sutrumpintas)

<...> Švietimas yra Bažnyčios misijos skelbti Gerąją Naujieną dėmuo. Kiekviena katalikiškoji švietimo institucija pirmiausia yra vieta sutikti gyvąjį Dievą, Jėzuje Kristuje atskleidžiantį savo perkeičiančią meilę bei tiesą (plg. Spe salvi, 4). Toks ryšys skatina troškimą vis geriau pažinti bei suprasti Kristų ir jo mokymą. Šitaip tie, kurie jį sutinka, pačia Evangelijos jėga traukiami gyventi naują gyvenimą, ženklinamą visko, kas yra gražu, gera ir teisinga, Viešpaties mokinių bendruomenės, Bažnyčios, gaivinamą bei stiprinamą gyvenimą krikščioniškai liudijant.

Asmeninio susitikimo, pažinimo ir krikščioniškojo liudijimo dinamika neatsiejama nuo Bažnyčios žmonijoje vykdomo tarnavimo tiesai. Dievo apreiškimas teikia kiekvienai kartai galimybę atrasti galutinę tiesą apie savo gyvenimą ir istorijos tikslą. Ši užduotis niekada nėra lengva: ji įtraukia visą krikščionių bendruomenę ir akina kiekvieną krikščionybę išpažįstančių pedagogų kartą laiduoti, kad Dievo tiesos galia persmelktų visus institucijų, kuriose jie tarnauja, matmenis. Taip atveriami vartai Kristaus Gerosios Naujienos veikimui, kai ir mokytojas, ir besimokantysis vedami objektyvios tiesos link – tiesos, kuri, pranokdama tai, kas individualu ir subjektyvu, kreipia į tai, kas visuotina ir absoliutu, ir leidžia mums, kupiniems pasitikėjimo, skelbti neapgaunančią viltį (plg. Rom 5, 5). Asmeninėms grumtynėms, moralinei sumaiščiai ir žinių fragmentacijai priešingi kilnūs mokslinimosi bei švietimo tikslai, besiremiantys tiesos vienybe ir tarnaujantys asmeniui bei bendruomenei, tampa ypač galinga vilties priemone.

<...> Kai kas šiandien abejoja Bažnyčios įsitraukimo į švietimą tikslingumu bei kelia klausimą, ar jos ištekliai negalėtų būti geriau panaudoti kur nors kitur. Žinia, tokioje nacijoje, kaip ši, valstybė teikia didžiulių edukacinių galimybių bei į šią garbingą profesiją patraukia atsidavusių ir dosnių vyrų bei moterų. Tad laikas būtų apmąstyti, kuo mūsų katalikiškosios institucijos ypatingos. Kaip jos prisideda prie visuomenės gerovės per Bažnyčios pirminę misiją evangelizuoti?

Visa Bažnyčios veikla kyla iš jos suvokimo, jog ji neša žinią, kylančią iš paties Dievo: būdamas geras ir išmintingas, Dievas panoro apreikšti save ir padaryti žinomą paslėptą savo valios tikslą (plg. Ef 1, 9; Dei Verbum, 2). Dievo troškimas padaryti save žinomą ir įgimtas žmonių troškimas pažinti tiesą yra žmogiškųjų gyvenimo prasmės ieškojimų kontekstas. Toks nepakartojamas susitikimas skleidžiasi mūsų krikščioniškojoje bendruomenėje: ieškantis tiesos tampa gyvenančiu tikėjimu (plg. Fides et ratio, 31). Tai galima nusakyti kaip judėjimą nuo „aš“ prie „mes“, individui įsirikiuojant į Dievo tautą.

Tokia pati bendruomeninės tapatybės dinamika – kam priklausau? – gaivina mūsų katalikiškųjų institucijų etosą. Universiteto ar mokyklos katalikiškoji tapatybė nėra tiesiog auklėtinių katalikų skaičiaus klausimas. Tai įsitikinimo klausimas – ar iš tiesų tikime, kad tiktai Žodžio slėpinyje tikrai paaiškėja žmogaus slėpinys (plg. Gaudium et spes, 22)? Ar esame pasirengę visą save – intelektą ir valią, protą ir širdį – paskirti Dievui? Ar pripažįstame Kristaus apreiškiamą tiesą? Ar mūsų universitetuose ir mokyklose jaučiamas tikėjimas? Ar jis karštai reiškiasi liturgiškai, sakramentiškai, malda, gailestingosios meilės darbais, rūpinimusi teisingumu ir pagarba Dievo kūrinijai? Tiktai taip iš tiesų liudijame to, kuo esame ir ko laikomės, prasmę.

Tokia perspektyva padeda suvokti, kad dabartinės „tiesos krizės“ šaknys glūdi „tikėjimo krizėje“. Tik tikėdami galime laisvai pritarti Dievo apsireiškimui ir pripažinti jį esant transcendentiniu tiesos, kurią jis apreiškia, laiduotoju. Vėl matome, kodėl katalikiškose mokymo įstaigose būtina skatinti asmeninį artimą ryšį su Jėzumi Kristumi ir bendruomeniškai liudyti meilės kupiną jo tiesą. Tuo tarpu visi žinome ir nerimastingai stebime, kaip sunkiai ar nenoriai daugybė šiandienių žmonių patiki save Dievui. Tai sudėtingas reiškinys, apie kurį nuolatos mąstau. Galbūt, uoliai stengdamiesi patraukti mūsų jaunuolių intelektą, neskyrėme dėmesio valiai. Taigi dabar susikrimtę matome laisvės idėją esant iškraipytą. Laisvė nėra nusišalinimas. Ji yra įsitraukimas – įsitraukimas į dalyvavimą pačioje Būtyje. Todėl autentiškos laisvės niekada neįmanoma pasiekti nusigręžiant nuo Dievo. Tokiu pasirinkimu galiausiai būtų neatsižvelgta į tiesą, kuri mums būtina, kad patys save suprastume. Tad visiems jums ir jūsų bendradarbiams tenka ypatinga užduotis sužadinti jaunuolių tikėjimo akto troškimą, drąsinant juos įsipareigoti iš to tikėjimo kylančiam bažnytiniam gyvenimui. Būtent čia laisvė įgyja tiesos tikrumą. Pasirinkdami gyventi šia tiesa, priimame Bažnyčioje mums duotą tikėjimo gyvenimo pilnatvę.

Taigi katalikiškoji tapatybė tikrai nepriklauso nuo statistikos. Jos taip pat nevalia prilyginti tiesiog mokomų dalykų turinio ortodoksiškumui. Ji reikalauja daug daugiau – būtent kad kiekvienas jūsų edukacinių bendruomenių aspektas būtų susijęs su bažnytiniu tikėjimo gyvenimu. Tiktai tikint tiesa gali įsikūnyti, protas tapti tikrai žmogiškas, gebantis kreipti valią laisvės keliu (plg. Spe salvi, 23). Per tai mūsų institucijos gyvybiškai prisideda prie Bažnyčios misijos ir tikrai tarnauja visuomenei. Jos tampa vietomis, kur atpažįstamas veiklus Dievo dalyvavimas žmonių reikaluose ir kiekvienas jaunas žmogus atranda įžengimo į Kristaus „buvimo dėl kitų“ džiaugsmą (plg. ten pat, 28).

Bažnyčios pirminė misija evangelizuoti, prie kurios esmingai prisideda edukacinės institucijos, dera su tautos pamatiniu siekiu išplėtoti tikrai žmogaus asmens kilnumo vertą visuomenę. Tačiau kartais Bažnyčios indėlio į viešąjį forumą verte suabejojama. Todėl svarbu priminti, kad tikėjimo ir proto tiesos niekada viena kitai neprieštarauja (plg. Vatikano Pirmasis Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie katalikų tikėjimą Dei Filius, IV: DS 3017; Šv. Augustinas. Contra academicos, III, 20, 43). Bažnyčios misija įtraukia ją į žmonijos pastangas pasiekti tiesą. Išreikšdama apreikštąją tiesą, Bažnyčia tarnauja visiems visuomenės nariams – apvalo protą, laiduoja, kad jis liktų atviras galutinių tiesų svarstymui. Remdamasi dieviškąja išmintimi ji apšviečia žmogaus moralumo bei etikos pamatus ir visoms visuomenės grupėms primena, jog ne praktika kuria tiesą, bet tiesa turi būti praktikos pagrindas. Užuot griovus toleranciją teisėtai įvairovei, tokiu indėliu atidengiama pati tiesa, leidžianti pasiekti sutarimo, bei padedama viešiesiems debatams išlikti racionaliems, sąžiningiems ir atsakingiems. Panašiai Bažnyčia nenuilstamai palaiko esmines moralines to, kas teisinga ir klaidinga, kategorijas, be kurių viltis nuvystų užleisdama vietą šaltiems pragmatiškiems naudingumo apskaičiavimams, paverčiantiems žmogų pėstininku ant kokios nors ideologinės šachmatų lentos.

Kalbant apie edukacinę plotmę, tarnauti tiesai dar reikšmingiau visuomenėse, kur sekuliaristinė ideologija varo pleištą tarp tiesos ir tikėjimo. Toks perskyrimas davė pradžią tendencijai prilyginti tiesą žinioms bei perimti pozityvistinę mąstyseną, kuri, atmesdama metafiziką, neigia tikėjimo pamatus ir atmeta moralinės vizijos būtinybę. Tiesa yra ne vien tik žinios: tiesos pažinimas leidžia mums atrasti gėrį. Tiesa užkalbina visą individą, kviesdama mus atsiliepti į ją visa savo esybe. Toks optimistinis požiūris glūdi mūsų krikščioniškajame tikėjime, nes tokiam tikėjimui buvo leista išvysti Logos, Dievo kūrybingąjį Protą, kuris įsikūnijęs atsiskleidė kaip pats Gerumas. Užuot buvusi vien faktinius duomenis perteikianti – „informacinė“, meilės kupina Evangelijos tiesa yra kurianti bei gyvenimą keičianti – „performacinė“ (plg. Spe salvi, 2). Krikščionys pedagogai gali drąsiai išlaisvinti jaunuolius iš riboto pozityvizmo ir pažadinti jų imlumą tiesai, Dievui ir jo gerumui. Šitaip jūs padėsite ugdyti jų sąžinę, kuri, praturtinta tikėjimo, atveria kelią, patikimai vedantį vidinės taikos ir pagarbos kitiems link.

Tad nestebėtina, kad ne tik mūsų bažnytinės bendruomenės, bet ir visa visuomenė puoselėja katalikų pedagogų atžvilgiu didelius lūkesčius. Jums tai ant pečių užkrauna didelę atsakomybę ir kartu duoda galimybę. Vis daugiau žmonių, ypač tėvų, suvokia gero savo vaikų žmogiškojo ugdymo poreikį. Kaip Mater et Magistra, Bažnyčiai tas irgi rūpi. Kai nieko daugiau, išskyrus individą, nepripažįstama kaip apibrėžta, galutiniu sprendimo kriterijumi tampa „aš“ ir tiesioginių individualių norų tenkinimas. Tada gali būti prarastas objektyvumas ir perspektyva, įmanoma tik pripažįstant žmogaus asmens esminį transcendentinį matmenį. Tokiame reliatyvistiniame horizonte švietimo tikslai neišvengiamai susiaurėja. Pamažu standartai prastėja. Šiandien regime nedrąsą gėrio kategorijos akivaizdoje ir betikslę naujovių paiešką, pateikiamą kaip laisvės įgyvendinimas. Susiduriame su prielaida, kad visos patirtys yra vienodos vertės, ir nenoru pripažinti trūkumus bei klaidas. Ypač nerimą kelia svarbios ir subtilios lytinio švietimo srities susiaurinimas iki „rizikos“ valdymo be jokios sąsajos su santuokinės meilės grožiu.

Kaip į tai atsakyti krikščionių pedagogams? Šios žalingos tendencijos primygtinai kreipia į tai, ką galime pavadinti „intelektine gailestingąja meile“. Šis gailestingosios meilės aspektas akina pedagogus pripažinti, jog didžiulė atsakomybė vesti jaunuolius į tiesą yra ne kas kita, kaip meilės aktas. Iš tiesų švietimo kilnumą sudaro auklėjamųjų tikrasis tobulumas ir laimė. „Intelektinė gailestingoji meilė“ praktikos lygmeniu sergėja esminę žinių vienybę nuo fragmentacijos, atsirandančios protą atskyrus nuo tiesos paieškos. Ji moko jaunuolius jausti gilų pasitenkinimą įgyvendinant su tiesa susijusią laisvę ir stengiasi aiškiai išreikšti ryšį tarp tikėjimo ir visų šeimos bei pilietinio gyvenimo aspektų. Sužadinus tiesos pilnatvės bei vienybės aistringą troškimą, jaunuoliams neabejotinai patiks atradimas, jog klausimas, ką galima žinoti, atveria vartus į didžiulį to, ką reikia daryti, nuotykį. Čia jie patirs, „ko“ galima viltis, ir bus įkvėpti prisidėti prie visuomenės gerovės tokiu būdu, kuris žadina kitų viltį.

<...> Universitetų ir mokyklų mokytojams ir administratoriams tenka pareiga ir privilegija laiduoti, jog auklėjamieji būtų mokomi katalikų mokymo ir praktikos. Šitai reikalauja, kad Kristaus, tokio, koks aptinkamas Evangelijoje ir skelbiamas Bažnyčios magisteriumo, viešasis liudijimas formuotų visus institucijos gyvenimo – tiek institucijos viduje, tiek už jos – aspektus. Nukrypimas nuo tokio požiūrio katalikiškąją tapatybę silpnina ir, užuot skatinęs laisvę, neišvengiamai veda į sumaištį – moralinę, intelektinę ar dvasinę.

Ypatingą padrąsinimo žodį norėčiau tarti katechezės mokytojams – tiek pasauliečiams, tiek pašvęstiesiems asmenims, – besistengiantiems laiduoti, kad jaunuoliai kasdien vis labiau vertintų tikėjimo dovaną. Religinis auklėjimas yra didelių jėgų reikalaujantis apaštalavimas, tačiau daug ženklų rodo jaunuolių troškimą mokytis tikėjimo ir gyvai jį praktikuoti. Kad tokio pabudimo daugėtų, katechezės mokytojams reikia aiškiai ir tiksliai suprasti savitą katalikiškojo švietimo prigimtį bei vaidmenį. Jie taip pat turi būti pasirengę rodyti visai mokyklos bendruomenei pavyzdį, kaip įsipareigoti padėti jauniems žmonėms ir jų šeimoms patirti tikėjimo, gyvenimo ir kultūros dermę.

Čia norėčiau atskirai kreiptis į pašvęstojo gyvenimo brolius, seseris ir kunigus: neapleiskite apaštalavimo mokyklose; iš naujo įsitraukite į mokyklas ypač mažiau turtingose srityse. Ten, kur daugybe tuščių pažadų jaunuoliai viliojami išsukti iš tiesos ir tikrosios laisvės kelio, pašvęstųjų asmenų teikiamas Evangelijos patarimų liudijimas yra nepamainoma dovana. Akinu pašvęstuosius asmenis su nauju užsidegimu skatinti pašaukimus. Žinokite, jog pašvęstojo gyvenimo idealo liudijimas ir misija tarp jaunuolių yra didžiulio tikėjimo įkvėpimo jiems ir jų šeimoms versmė.

Visiems jums sakau: liudykite viltį. Gaivinkite savo viltį malda. Įtikinamai atsakykite apie jūsų gyvenimą ženklinančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15) gyvendami tiesa, kurią savo auklėtiniams siūlote. Padėkite jiems pažinti ir pamilti Tą, kurį patys susitikote, kurio tiesą ir gerumą džiugiai patyrėte. <...>