(Sutrumpinta)

<...> Amerikiečiai visada brangino gebėjimą laisvai bei pagal savo sąžinę garbinti Dievą. Prancūzų istorikas ir Amerikos reikalų stebėtojas Alexis de Tocqueville’is šiuo šios nacijos aspektu tiesiog žavėjosi. Jis pabrėžė, kad šioje šalyje religija ir laisvė „artimai susijusios“, taip prisidėdamos prie tvarios demokratijos, skatinančios socialines dorybes ir visus jos piliečius dalyvauti bendruomeniniame gyvenime. Individams, kilusiems iš įvairių kultūrų bei skirtingų religijų, miestų zonose įprasta kasdien bendrauti turint omenyje komercinę, visuomeninę ir edukacinę plotmę. Šiandien visos šalies mokyklose vienas šalia kito sėdi jauni krikščionys, žydai, musulmonai, induistai, budistai, visų religijų vaikai, mokydamiesi kartu ir vienas iš kito. Tokia įvairovė kelia naujų iššūkių, verčiančių giliau apmąstyti esminius demokratinės visuomenės principus. Tegu suteikia drąsos kitiems jūsų patirtis, rodanti, kad iš žmonių daugio tikrai gali kilti vieninga visuomenė – „E pluribus unum – iš daugelio vienas“, jeigu religijos laisvę visi pripažins esant pamatine pilietine teise (plg. Dignitatis humanae, 2).

Religijos laisvės palaikymo užduotis nepabaigiama. Naujos situacijos bei nauji iššūkiai kviečia piliečius ir vadovus apmąstyti, kaip jų sprendimais ši pamatinė žmogaus teisė gerbiama. Religijos laisvė, saugoma įstatymų, nelaiduoja, kad žmonės – pirmiausia mažumos – bus apsaugoti nuo nederamų diskriminacijos bei išankstinio nusistatymo formų. Norint garantuoti piliečiams galimybę ramiai garbinti Dievą ir perteikti savo religinį paveldą vaikams, būtinos nuolatinės visų visuomenės narių pastangos.

Religinių tradicijų perteikimas ateinančios kartoms ne tik padeda išsaugoti paveldą; tai taip pat palaiko bei gaivina aplinkinę šių dienų kultūrą. Tas pat pasakytina apie dialogą tarp religijų; praturtėja ir dalyviai, ir visuomenė. Vis labiau suprasdami vienas kitą, išvystame, jog gerbiame žmogaus protui suvokiamas etines vertybes, pripažįstamas visų geros valios žmonių. Pasauliui reikia bendro šių vertybių liudijimo. Todėl visus religingus žmones kviečiu laikyti dialogą ne tik geresnio tarpusavio susikalbėjimo priemone, bet ir būdu tarnauti visai visuomenei. Liudydamos moralines tiesas, kurių jos kartu su visais geros valios vyrais ir moterimis laikosi, religinės grupės darys teigiamą poveikį platesnei kultūrai ir įkvėps kaimynus, bendradarbius ir bendrapiliečius prisidėti prie solidarumo saitų stiprinimo. Pasak prezidento Franklino Delano Roosevelto, „mūsų šaliai šiandien nėra didesnio dalyko už tikėjimo dvasios atgimimą“.

Konkretus indėlio, kuriuo religinės bendruomenės prisideda prie pilietinės visuomenės, pavyzdys yra tikėjimu paremtos mokyklos. Tokios institucijos praturtina vaikus ir intelektiškai, ir dvasiškai. Vadovaujami mokytojų, jauni žmonės atranda kiekvienam žmogui Dievo suteiktą kilnumą ir per tai mokosi gerbti kitų įsitikinimus ir praktikas, taip stiprindami tautos pilietinį gyvenimą.

Kokia didžiulė atsakomybė tenka religijų vadovams – diegti stiprią baimingą pagarbą žmogaus gyvybei ir laisvei; laiduoti žmogaus kilnumo pripažinimą bei puoselėjimą; mokyti vaikus to, kas teisinga, gera ir protinga!

Čia norėčiau paminėti dar vieną dalyką. Pastebėjau didėjantį vyriausybių suinteresuotumą remti programas, skatinančias dialogą tarp religijų ir tarp kultūrų. Tokios iniciatyvos girtinos. Kita vertus, religijos laisve, dialogu tarp religijų ir tikėjimu paremtu švietimu siekiama kažko daugiau negu vien sutarimo dėl praktinių strategijų taikai skatinti įgyvendinimo. Platesnis dialogo tikslas yra atrasti tiesą. Kokios žmogaus ištakos ir kokia jo lemtis? Kas yra gėris ir blogis? Kas mūsų laukia pasibaigus mūsų žemiškajai egzistencijai? Tiktai imdamiesi šių pamatinių klausimų galime statydinti tvirtą taikos ir žmonių šeimos saugumo pamatą, nes „žmogus visada, kai yra apšviečiamas tiesos spindesio, beveik savaime pasuka taikos keliu“ (Žinia 2006 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 3).

Gyvename laikais, kai tokie klausimai nustumti į paribį. Tačiau jų niekada neįmanoma ištrinti iš žmogaus širdies. Per visą istoriją vyrai ir moterys stengėsi artikuliuotai išreikšti savo nerimą dėl pasaulio praeinamumo. Judėjų ir krikščionių tradicijoje tokių ištarų gausu psalmėse: „Širdis man sustingo krūtinėj“ (Ps 143, 4; plg. Ps 6, 6; 31, 10; 32, 3; 38, 8; 77, 3); „Kodėl, mano širdie, tokia nusiminus? Ko taip nerimsti krūtinėj?“ (Ps 42, 5). Atsakymas į tai visada kupinas tikėjimo: „Viltį turėk Dievuje! Juk aš jį dar šlovinsiu – savo Gelbėtoją, savo Dievą“ (Ps 42, 6; 11; plg. Ps 43, 5; 62, 5). Dvasiniams vadovams tenka ypatinga pareiga ir, galėtume sakyti, kompetencija iškelti prieš akis esminius klausimus žmogaus sąmonei, iš naujo sužadinti žmogaus domėjimąsi žmogiškosios egzistencijos slėpiniu ir karštligiškame pasaulyje padaryti erdvės apmąstymui bei maldai.

Šių gilesniųjų, su žmogaus kilme bei lemtimi susijusių klausimų akivaizdoje krikščionybė siūlo Jėzų iš Nazareto. Mes tikime, jog jis yra amžinasis Logos, prisiėmęs kūną, kad sutaikintų žmogų su Dievu ir atskleistų visus dalykus pagrindžiančią prasmę. Būtent jį mes siūlome tarpreliginio dialogo forumui. Karštas troškimas sekti jo pėdomis akina krikščionis atverti savo protus ir širdis plėtojant dialogą (plg. Lk 10, 25–37; Jn 4, 7–26).

Mieli bičiuliai, mėgindami atrasti bendrus taškus, galbūt vengėme atsakomybės ramiai ir aiškiai aptarti mūsų skirtumus. Visada vieningai kviesdami siekti taikos, taip pat turėtume atidžiai įsiklausyti į tiesos balsą. Tada mūsų dialogas neapsiribos bendro vertybių rinkinio įvardijimu, bet skverbsis iki savo galutinio pagrindo. Neturime pagrindo bijoti, nes tiesa atskleidžia mums esminį santykį tarp pasaulio ir Dievo. Gebame suvokti, kad taika yra „dieviška dovana“, kviečianti mus palenkti žmogaus istoriją dieviškajai tvarkai. Būtent tai ir yra „taikos tiesa“ (plg. Žinia 2006 m. Pasaulinės taikos dienos proga).

Kaip matėme, aukštesnis dialogo tarp religijų tikslas reikalauja aiškiai išdėstyti savo atitinkamus religinius mokymus. Šiuo atžvilgiu koledžai, universitetai ir studijų centrai yra svarbūs nuoširdaus keitimosi religinėmis idėjomis forumai. Šventasis Sostas savo ruožtu stengiasi plėtoti šį svarbų darbą per Popiežiškąją dialogo tarp religijų tarybą, Popiežiškąjį arabų bei islamo studijų institutą ir įvairius popiežiškuosius universitetus.

Mieli bičiuliai, tegu mūsų nuoširdus dialogas bei bendradarbiavimas visus žmones įkvepia apmąstyti mūsų kilmės ir lemties klausimus. Tegu visų religijų sekėjai visur vieningai gina bei skatina gyvybę ir religijos laisvę. Dosniai atiduodami save šiam šventam tikslui – per dialogą ir nesuskaičiuojamus nedidelius meilės, sutarimo ir užuojautos aktus, galėsime būti taikos visai žmonių šeimai įrankiais. Ramybės jums visiems!