Brangūs broliai ir seserys Kristuje!

Mano širdis kupina dėkingumo visagaliam Dievui – visų Tėvui, „kuris virš visų, per visus ir visuose“ (Ef 4, 6) – už šią palaimintą progą kartu su jumis šį vakarą pasimelsti. Dėkoju vyskupui Dennisui Sullivanui už jo nuoširdų sveikinimą ir nuoširdžiai sveikinu visus, atstovaujančius Jungtinių Valstijų krikščionių bendruomenėms. Tegu jus visus lydi mūsų Viešpaties ir Išganytojo ramybė!

Per jus noriu nuoširdžiai pareikšti, jog vertinu visų įsitraukusiųjų į ekumenizmą <...> neįkainojamą darbą. Jungtinių Valstijų krikščionių indėlis į ekumeninį sąjūdį jaučiamas visame pasaulyje. Raginu visus jus toliau tęsti šį darbą, visada remkitės prisikėlusio Kristaus, kuriam trokštame tarnauti jo garbei skleisdami „tikėjimo klusnumą“ (Rom 1, 5), malone.

Ką tik girdėjome Rašto skaitinį, kuriame Paulius – „kalinys Viešpatyje“ – karštai kreipiasi į Efezo krikščionių bendruomenės narius. „Raginu jus, – rašo jis, – elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti... uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais“ (Ef 4, 1–3). Tada, po tokios aistringos vienybės litanijos, Paulius primena savo klausytojams, kad Jėzus, pakilęs į dangų, suteikė vyrams ir moterims visas Kristaus Kūnui statydinti reikalingas dovanas (plg. Ef 4, 11–13).

Pauliaus raginimas ne mažiau galingai aidi iš šiandien. Jo žodžiai žadina pasitikėjimą, kad Viešpats mūsų, ieškančių vienybės, niekada nepaliks. Jais taip pat esame kviečiame gyventi taip, kad liudytume viena širdimi ir viena siela (plg. Apd 4, 32) – tai visada buvo išskirtinis krikščioniškosios koinonia bruožas (plg. Apd 2, 42) – ir galia, patraukiančia kitus prisidėti prie tikinčiųjų bendruomenės, idant jie galėtų dalytis nesuvokiamais Kristaus turtais (plg. Ef 3, 8; plg. Apd 2, 47; 5, 14).

Globalizacija įspraudė žmoniją tarp dviejų polių. Viena vertus, didėja – geografiškai ir kultūriškai – net toli vieni nuo kitų esančių žmonių tarpusavio susietumas ir priklausomybė. Tokia nauja situacija leidžia stiprinti globalinio solidarumo ir bendros atsakomybės už žmonijos gerovę jausmą. Kita vertus, negalima neigti, kad mūsų pasaulyje vykstančias sparčias permainas taip pat lydi nerimą keliantys fragmentacijos bei traukimosi į individualizmą ženklai. Plintantis naudojimasis elektronine komunikacija paradoksaliai lėmė dar didesnę izoliaciją. Todėl daug žmonių, įskaitant jaunuolius, ieško autentiškesnių bendruomenės formų. Didelį nerimą taip pat kelia transcendentinę tiesą griaunančios ar net atmetančios sekuliaristinės ideologijos plitimas. Kultūrinės tendencijos, vyraujančios akademinėje srityje, žiniasklaidoje ir viešuosiuose debatuose, dažnai skatina suabejoti pačia dieviškojo Apreiškimo ir dėl to krikščioniškojo tikėjimo galimybe. Dėl šių priežasčių ištikimai liudyti Evangeliją būtina kaip niekada. Krikščionių užduotis įtikinamai atsakyti apie savo viltį (plg. 1 Pt 3, 15).

Nekrikščionys, matydami skylančias krikščionių bendruomenes, pernelyg dažnai – tai suprantama – sutrinka ir nežino, ką manyti apie pačią Evangelijos žinią. Pamatiniai krikščioniškieji įsitikinimai ir praktikos bendruomenėse kartais pakeičiami vadinamosiomis „pranašiškomis akcijomis“, besiremiančiomis ne visada su Rašto ir Tradicijos duomenimis derančia hermeneutika. Tada bendruomenės liaujasi mėginusios veikti kaip vieningos struktūros ir ima funkcionuoti vadovaudamosi „vietiniais pasirinkimais“. Kai kur šiame procese išnyksta diachroninės koinonia – bendrystės su Bažnyčia kiekviename amžiuje – poreikis, ir kaip tik tada, kai pasauliui, prarandančiam savo kryptį, reikia įtikinamo bendro Evangelijos išganomosios galios liudijimo (plg. Rom 1, 18–23).

Tokių sunkumų akivaizdoje pirmiausia turime prisiminti, kad Bažnyčios vienybė kyla iš trejybiško Dievo tobulo vienumo. Jono evangelijoje mums sakoma, kad Jėzus meldęsis savo Tėvui, kad jo mokiniai būtų viena, „kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje“ (Jn 17, 21). Šiame tekste atsispindi neišjudinamas ankstyvosios krikščionių bendruomenės įsitikinimas, kad jos vienybės priežastis yra Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybė, kurią ji atspindi. Tai savo ruožtu perša mintį, kad vidinė tikinčiųjų sanglauda rėmėsi sveiku jų išpažįstamo mokymo vientisumu (plg. 1 Tim 1, 3–11). Visame Naujajame Testamente aptinkame, jog apaštalai pakartotinai akinami įtikinamai atsakyti apie savo tikėjimą ir pagonims (plg. Apd 17, 16–34) ir žydams (plg. Apd 4, 5–22; 5, 27–42).

Jų argumento branduolys visada buvo istorinis Jėzaus kūniško prisikėlimo iš kapo faktas (Apd 2, 24. 32; 2, 15; 4, 10; 5, 30; 10, 40; 13; 30). Jų skelbimo veiksmingumas galiausiai priklausė ne nuo mokytų žodžių ar žmogiškos išminties (1 Kor 2, 13), bet nuo Dvasios, patvirtinusios autoritetingą apaštalų liudijimą (plg. 1 Kor 15, 1–11), veikimo (plg. Ef 3, 5). Pauliaus ir ankstyvosios Bažnyčios skelbimo šerdis buvo ne kas kitas, kaip Jėzus Kristus, ir „tas nukryžiuotas“ (1 Kor 2, 2). Bet tokį skelbimą turėjo laiduoti grynas norminis mokymas, išreikštas išpažinimo formulėmis – symbola, – kuriomis buvo suformuluota krikščionių tikėjimo esmė ir kurios sudarė pakrikštytųjų vienybės pagrindą (plg. 1 Kor 15, 3–5; Gal 1, 6–9; Unitatis redintegratio, 2).

Mieli bičiuliai, kerigmos galia nė kiek neprarado savo vidinės dinamikos. Tačiau savęs turime paklausti, ar jos jėgos nesumenkino reliatyvistinis požiūris į krikščioniškąjį mokymą, požiūris, panašus į būdingą sekuliariosioms ideologijoms, kurios tvirtindamos, jog „objektyvus“ vien mokslas, visiškai ištremia religiją į subjektyvią individualaus jausmo sritį. Moksliniai atradimai ir išradingas jų taikymas neabejotinai siūlo naujų galimybių žmogaus padėčiai pagerinti. Tačiau tai nereiškia, jog tai, „ką galima žinoti“, apsiriboja tuo, ką galima verifikuoti empiriškai, ir kad religija nuskirta kintančiai „asmeninės patirties“ plotmei.

Pripažinti šią klaidingą samprotavimo kryptį krikščionims reikštų prieiti prie nuomonės, jog pateikiant krikščioniškąjį tikėjimą vargu ar būtina pabrėžti tiesos objektyvumą, nes tereikia klausyti savo sąžinės ir pasirinkti bendruomenę, geriausiai atitinkančią individualų skonį. Rezultatas – nepaliaujamas bendruomenių, dažnai vengiančių institucinių struktūrų ir menkinančių mokymo turinio svarbą krikščioniškajam gyvenimui, gausėjimas.

Net ekumeniniame sąjūdyje krikščionys gali nenorėti pabrėžti mokymo vaidmens iš baimės, jog tai vien aštrins, o ne gydys susiskaldymo žaizdas. Tačiau aiškus, įtikinamas Jėzuje Kristuje mums laimėto išganymo liudijimas turi remtis norminiu apaštališkuoju mokymu – mokymu, kuris sudaro įkvėptojo Dievo žodžio pagrindą ir palaiko sakramentinį šiandienių krikščionių gyvenimą.

Tik tvirtai laikydamiesi sveiko mokymo (plg. 2 Tes 2, 15; plg. Apr 2, 12–29), gebėsime atsiliepti į mums besiplėtojančiame pasaulyje kylančius iššūkius. Tiktai taip nedviprasmiškai liudysime Evangelijos ir jos moralinio mokymo tiesą. Būtent tokią žinią pasaulis nori iš mūsų išgirsti. Kaip ankstyvieji krikščionys, privalome skaidriai liudyti „atsaką apie savo viltį“, idant visų geros valios vyrų ir moterų akys atsivertų ir išvystų, jog Dievas parodė mums savo veidą (plg. 2 Kor 3, 12–18) ir per Jėzų Kristų atidarė vartus į savo dieviškąjį gyvenimą. Jis vienintelis yra mūsų viltis! Dievas apreiškė savo meilę visiems žmonėms per savo Sūnaus kančios ir mirties slėpinį ir pašaukė mus skelbti, kad jis iš tikrųjų prisikėlė, atsisėdo Tėvo dešinėje ir „vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“ (Nikėjos-Konstantinopolio išpažinimas).

Tegu šiandien vakare girdėtas Dievo žodis kelyje į vienybę uždega mūsų širdis viltimi (plg. Lk 24, 32). Tegu šios pamaldos būna esminio maldos vaidmens ekumeniniame sąjūdyje pavyzdys (plg. Unitatis redintegratio, 8); mat be jos ekumeninės struktūros, institucijos ir programos netektų savo širdies ir sielos. Dėkokime visagaliam Dievui už pažangą, pasiektą veikiant jo Dvasiai, ir su dėkingumu pripažinkime asmenines pastangas, sudėtas daugybės čia esančiųjų ir pirma mūsų buvusiųjų.

Sekdami jų pėdomis ir pasitikėdami vien Dievu, pasieksime, esu tikras, pasak tėvo Paulo Wattsono, „vieną viltį, vieną tikėjimą ir vieną meilę“, vienybę, kuri vienintelė gali įtikinti pasaulį, kad Jėzus Kristus yra Tėvo atsiųstas visų išganyti.