[Pasveikinęs susirinkusiuosius ir atkreipęs dėmesį į šešis šventuosius bei palaimintuosius, liudijusius Kristų Niujorko gatvėse ir priemiesčiuose, popiežius tęsė:]

O kaip šiandien? Kas liudija Jėzaus Gerąją Naujieną Niujorko gatvėse, neramiuose didmiesčių kvartaluose, ten, kur renkasi jaunimas ieškodamas ko nors, kuo galėtų pasitikėti? Dievas yra mūsų pradžia ir tikslas, o Jėzus – kelias. Šioje kelionėje takas vinguriuoja – kaip ir mūsų šventiesiems – per paprasto, kasdienio gyvenimo džiaugsmus ir išbandymus šeimoje, mokykloje ar koledže, laisvalaikio metu ir parapinėse bendruomenėse. Visos šios vietos paženklintos kultūros, kurios supami užaugote. Jums, jauniems amerikiečiams, buvo pasiūlyta daug progų savo asmeniui ugdyti, ir jūs užaugote dosnūs, pasirengę tarnauti ir teisingi. Tačiau jums nereikia man nė sakyti, jog esama ir sunkumų – viltį slopinančios veiklos bei mąstysenos, kelių, vedančių, regis, į laimę bei pilnatvę, bet galiausiai pasibaigiančių vien sumaištimi ir baime.

Mano paties paauglystės metai buvo sudarkyti pikto režimo, maniusio, jog jis žinąs visus atsakymus; kol buvo iki galo suvokta, kokia tai pabaisa, jo įtaka didėjo prasiskverbdama į mokyklas ir pilietines institucijas, į politiką ir net religiją. Režimas ištrėmė Dievą ir dėl to tapo nepaveikiamas nieko, kas teisinga ir gera. Daugelis jūsų senelių ir prosenelių bus pasakoję apie vėliau kilusio griovimo siaubą. Kai kurie bėgdami nuo šio siaubo kaip tik ir atsidūrė Amerikoje. Dėkokime Dievui, kad šiandien daugybė jūsų kartos žmonių gali mėgautis laisvėmis, atsiradusiomis puoselėjant demokratiją ir pagarbą žmogaus teisėms. Dėkokime Dievui už visus besistengiančius laiduoti, kad jūs galėtumėte augti aplinkoje, gaivinančioje tai, kas gražu, gera ir teisinga, – už jūsų tėvus ir senelius, jūsų mokytojus ir kunigus, už pilietinės visuomenės vadovus, siekiančius to, kas teisinga.

Galia griauti, deja, išlieka. Manyti kitaip reikštų apgaudinėti save patį. Tačiau ji niekada netriumfuoja; ji nugalima. Štai tokia yra vilties, darančios mus krikščionimis, esmė, o Bažnyčia tai dramatiškiausiai primena per Velykų tridienį ir džiugiai švenčia Velykų laiku! Tas, kuris rodo mums tolyn už mirties nusidriekiantį kelią, yra tas, kuris rodo, kaip įveikti griovimą ir baimę: tai – Jėzus, tikrasis gyvenimo mokytojas (plg. Spe salvi, 6). Jo mirtis ir prisikėlimas reiškia, kad Tėvui galime sakyti: „Tu mus atgaivinai“ (Didžiojo penktadienio Komunijos malda). Panašiai vos prieš kelias savaites per gražią Velyknakčio liturgiją ne iš nevilties ar baimės šaukėmės Dievo mūsų pasauliui, bet kupini vilties su pasitikėjimu sakėme: „Išsklaidyk mūsų širdies tamsą! Išsklaidyk mūsų proto tamsą!“ (plg. Malda uždegant Velykų žvakę).

Kas ta tamsa galėtų būti? Kas nutinka, kai žmonės, ypač pažeidžiamiausi, užuot išvydę vilties ranką, pamato sugniaužtą represijų ar manipuliacijų kumštį? Pirmoji pavyzdžių grupė susijusi su širdimi. Juk čia jaunimo puoselėjami troškimai ir svajonės taip lengvai sudaužomi ar sugriaunami. Turiu galvoje sužeistus narkotikų piktnaudžiavimo, benamystės ir skurdo, rasizmo, smurto ir pažeminimo – pirmiausia mergaites ir moteris. Šių problemų priežastys sudėtingos, tačiau jas visas vienija apnuodyta proto nuostata, žmones traktuojant kaip vien objektus, širdies, iš pradžių ignoruojančios, po to pajuokiančios kiekvienam žmogui Dievo dovanotą kilnumą, sudiržimas. Tokios tragedijos taip pat kreipia į tai, kas būtų galėję būti, jei kiti – jūs – būtumėte ištiesę ranką. Akinu jus kviesti kitus, pirmiausia pažeidžiamus ir nekaltus, prisidėti prie jūsų gerumo ir vilties kelyje.

Antra tamsos sritis – paveikianti protą – dažnai išlieka nepastebėta ir dėl šios priežastis yra ypač grėsminga. Manipuliavimas tiesa iškreipia tikrovės suvokimą, užtamsina mūsų vaizduotę ir siekius. Jau minėjau, jog jums teko laimė mėgautis daugybe laisvių. Pamatinė laisvės svarba griežtai saugotina. Nekelia nuostabos, kad daugybė individų ir grupių viešajame forume garsiai reikalauja savo laisvės. Tačiau laisvė yra trapi vertybė. Ji gali būti klaidingai suprantama, ja galima piktnaudžiauti, taigi ji gali vesti ne į laimę, kurios iš jos tikimasi, bet į tamsią manipuliavimo areną, kur mūsų supratimas apie save pačius bei pasaulį supainiojamas ar net iškreipiamas turinčiųjų slaptų tikslų.

Ar pastebėjote, kaip dažnai laisvės reikalaujama nesiremiant tiesa apie žmogaus asmenį? Šiandien kai kas aiškina, kad pagarba individo laisvei neleidžianti siekti tiesos, įskaitant tiesą apie tai, kas gera. Kai kuriuose sluoksniuose kalbėjimas apie tiesą laikomas nesutarimų ir nesantaikos sėjimu, todėl geriausia tai apriboti privačia plotme. Ir vietoje tiesos – arba, teisingiau, jai nesant – pasklido idėja, kuri sakosi laiduojanti laisvę bei išlaisvinanti sąžinę, viską vienodai vertindama. Tai vadiname reliatyvizmu. Bet koks yra „laisvės“, kuri, nekreipdama dėmesio į tiesą, siekia to, kas klaidinga ar bloga, tikslas? Kiek daug jaunų žmonių, kuriuos laisvės vardu ištiesta ranka nuvedė į priklausomybę, moralinę ar intelektinę sumaištį, skausmą, savigarbos netektį, net neviltį ir – tai tragiška ir liūdna – savižudybę! Brangūs bičiuliai, tiesa nėra primetinėjimas. Ji nėra nė tiesiog taisyklių rinkinys. Tai to, kuris niekada mūsų nenuvilia, to, kuriuo visada galime pasitikėti, atradimas. Ieškodami tiesos, imame gyventi tikėjimu, nes galutinė tiesa yra asmuo – Jėzus Kristus. Štai kodėl autentiška laisvė nėra nusišalinimas nuo apsisprendimo. Tai – apsisprendimas atsisakyti savęs ir leisti save įtraukti į Kristaus buvimą dėl kitų (plg. Spe salvi, 28).

Tad kaip mes, tikintieji, galėtume padėti kitiems eiti pilnatvę bei ilgalaikę laimę atnešančios laisvės keliu? Vėl pažvelkime į šventuosius. Kaip jų liudijimas tikrai išlaisvino kitus iš širdies ir proto tamsos? Atsakymas glūdi jų tikėjimo šerdyje, mūsų tikėjimo šerdyje. Įsikūnijimo, Jėzaus gimimo, įvykiu parodoma, kad Dievas iš tikrųjų randa vietą tarp mūsų. Užeiga pilna, tad jis pas mus ateina per tvartelį, ir yra žmonių, matančių jo šviesą. Jie permano, kas toks iš tiesų yra tamsus uždaras Erodo pasaulis, ir seka paskui kelią rodančią šviesią žvaigždę nakties danguje. O kas gi spindi? Čia galite prisiminti maldą, tariamą švenčiausiąją Velykų naktį: „Dieve, atsiuntęs pas žmones savąjį Sūnų – pasaulio šviesą“, uždek mus savo viltimi (plg. Ugnies šventinimas). Eidami iškilminga procesija su uždegtomis žvakėmis, perduodame vienas kitam Kristaus šviesą. Tai visą blogį išsklaidanti, kaltes nuplaunanti, puolusiems nekaltumą, nuliūdusiems džiaugsmą grąžinanti, neapykantą maldanti, širdis vienijanti ir išdidumą palenkianti šviesa (plg. Exsultet). Toks Kristaus šviesos poveikis. Toks šventųjų kelias. Tai nuostabi vilties vizija – Kristaus šviesa kviečia jus būti kitiems kelią rodančiomis žvaigždėmis einant paskui Kristų atlaidumo, susitaikymo, nuolankumo, džiaugsmo ir ramybės keliu.

Tačiau kartais jaučiame pagundą užsisklęsti savyje, suabejoti Kristaus spindesio jėga, susiaurinti vilties horizontą. Turėkite drąsos! Žvelkite į mūsų šventuosius. Jų įvairiopa Dievo artumo patirtis akina mus iš naujo atrasti krikščionybės plotį ir gylį. Leiskite savo vaizduotei laisvai sklandyti begalinėse krikščioniškosios mokinystės horizontų platybėse. Kartais į mus žiūrima kaip į žmones, kalbančius vien apie draudimus. O kaip tai toli nuo tiesos! Autentiška krikščioniškoji mokinystė paženklinta nuostabos jausmo. Prieš mūsų akis Dievas, kurį pažįstame ir mylime kaip draugą, jo kūrinijos platybė ir mūsų krikščioniškojo tikėjimo grožis.

Brangūs bičiuliai, šventųjų pavyzdys kviečia mus skirti dėmesio keturiems esminiams mūsų tikėjimo lobio aspektams – asmeninei maldai ir tylai, liturginei maldai, veikliai artimo meilei ir pašaukimams.

Svarbiausia išsiugdyti asmeninį ryšį su Dievu. Toks ryšys reiškiamas malda. Dievas toks, kad jis kalba, girdi ir atsiliepia. Šventasis Paulius mums primena: galime ir turime be paliovos melstis (plg. 1 Tes 5, 17). Užuot gręžęsi į save ar traukęsi nuo gyvenimo džiugių ir liūdnų momentų, melsdamiesi gręžiamės į Dievą ir per jį į vienas į kitą, įskaitant nustumtuosius į paribius ir tuos, kurie eina kitokiais negu Dievo keliais (plg. Spe salvi, 33). Šventieji mus gyvai moko, jog malda virsta veiklia viltimi. Kristus buvo jų nuolatinis bendrakeleivis, su kuriuo jie kalbėdavosi kiekviename savo kelionės dėl kitų tarpsnyje.

Prisiminti turime dar vieną maldos aspektą – tylią kontempliaciją. Šv. Jonas, pavyzdžiui, mums sako, jog tam, kad priimtume Dievo apreiškimą, pirma turime klausytis, tada atsakyti skelbdami tai, ką išgirdome bei pamatėme (plg. 1 Jn 1, 2–3; Dei Verbum, 1). Galbūt kažkiek praradome gebą klausytis? Ar išlieka erdvės išgirsti Dievo šnabždesius, įsiklausyti į Dievą, jį, esantį Eucharistijoje, adoruoti. Leiskime jo žodžiui formuoti mūsų kelionę kaip šventumo skleidimąsi.

Liturgijoje aptinkame visą besimeldžiančią Bažnyčią. Žodis „liturgija“ reiškia Dievo tautos dalyvavimą Kristaus kaip kunigo ir jo Kūno – Bažnyčios darbe (Sacrosanctum Concilium, 7). Koks tai darbas? Pirmiausia jis susijęs su Kristaus kančia, mirtimi ir prisikėlimu, taip pat jo įžengimu į dangų – su tuo, ką vadiname Velykų slėpiniu. Jis taip pat susijęs su pačios liturgijos šventimu. Abiejų reikšmių, tiesą sakant, vieną nuo kitos atskirti neįmanoma, nes šis „Jėzaus darbas“ yra tikrasis liturgijos turinys. Per liturgiją „Jėzaus darbas“ nuolatos suvedamas į sąlytį su istorija, su mūsų gyvenimu, idant jį formuotų. Čia vėl aikštėn iškyla mūsų krikščioniškojo tikėjimo didybė. Visada, kai susirenkate į šv. Mišias, kai einate išpažinties, kai švenčiate sakramentus, Jėzus veikia. Per Šventąją Dvasią jis traukia jus prie savęs, į savo pasiaukojamą meilę Tėvui, kuris tampa meile visiems. Tada pamatome, kad Bažnyčios liturgija yra vilties tarnyba žmonijai. Jūsų sąžiningas dalyvavimas yra veikli viltis, padedanti išlaikyti pasaulį – šventuosius ir kartu nusidėjėlius – atvirą Dievui; mūsų siūloma viltis tikrai žmogiška (plg. Spe salvi, 34).

Asmeninė malda, tyli kontempliacija kartkartėmis, dalyvavimas Bažnyčios liturgijoje priartina jus prie Dievo ir taip rengia tarnauti kitiems. Šį vakarą mus lydintys šventieji mums rodo, kad tikėjimo gyvenimas ir viltis taip pat yra gyvenimas artimo meile. Kontempliuodami Kristų ant kryžiaus, regime meilę radikaliausiu pavidalu (plg. Deus caritas est, 12). Progų leistis į tokią kelionę gausybė. Žvelkite aplinkui Kristaus akimis, klausykitės jo ausimis, jauskite ir galvokite jo širdimi ir protu. Ar jūs pasirengę, kaip jis, atiduoti viską dėl tiesos ir teisingumo? Šiame mieste ir už jo tebėra daugybė kančios pavyzdžių, į kuriuos mūsų šventieji atsiliepė su užuojauta. Atsirado naujų neteisybių: kai kurios jų sudėtingos ir kyla iš širdies išnaudojimo bei manipuliavimo protu; net mūsų bendri namai, pati žemė, dejuoja slegiama vartotojiško godumo ir neatsakingo išnaudojimo naštos. Turime įdėmiai klausytis. Turime atsiliepti nauja socialine veikla, kylančia iš beribės visuotinės meilės. Taip laiduosime, kad mūsų gailestingumo ir teisingumo darbai virstų veiklia viltimi dėl kitų.

Brangūs jaunuoliai, galiausiai norėčiau tarti žodį apie pašaukimus. Pirmiausia mintyse turiu jūsų tėvus, senelius ir krikštatėvius. Jie buvo pirmutiniai jūsų tikėjimo ugdytojai. Prašydami jus pakrikštyti, jie suteikė jums galimybę gauti didžiausią jūsų gyvenimo dovaną. Tą dieną įžengėte į paties Dievo šventumą. Tapote Tėvo įvaikiais. Buvote įtraukti į Kristų. Buvote padaryti vieta, kur gyvena jo Dvasia. Melskimės už motinas ir tėvus visame pasaulyje, pirmiausia išgyvenančius kokius nors sunkumus – socialinius, materialinius ar dvasinius. Gerbkime pašaukimą į santuoką ir šeimos gyvenimo kilnumą. Visada suvokime, kad būtent šeimose pašaukimams suteikiama gyvybė.

Sveikinu čia, Šv. Juozapo seminarijoje, susirinkusius seminaristus ir tariu padrąsinimo žodį visiems Amerikos seminaristams. Džiugu girdėti, kad jūsų gausėja! Dievo tauta tikisi, jog būsite šventi kunigai, kasdien keliausite atsivertimo keliu, žadindami kitų troškimą giliau įsitraukti į bažnytinį tikinčiojo gyvenimą. Raginu jus stiprinti savo draugystę su Jėzumi, Geruoju Ganytoju. Kalbėkitės su juo širdis į širdį. Atmeskite bet kokią pretenzingumo, karjerizmo ar išpuikimo pagundą. Siekite artimo meilės, skaistumo ir nuolankumo tikrai paženklinto gyvenimo, sekdami Kristumi, amžinuoju vyriausiuoju Kunigu, kurio gyvomis ikonomis tampate (plg. Pastores dabo vobis, 33). Brangūs seminaristai, kasdien už jus meldžiuosi. Prisiminkite, jog Viešpačiui svarbu, kad gyventumėte jo meilėje ir leistumėte jo meilei spindėti kitiems.

Pašvęstojo gyvenimo seserys, broliai ir kunigai, itin prisidėkite prie Bažnyčios misijos. Jūsų pranašiškas liudijimas paženklintas giliaus įsitikinimo, jog, teikiant pirmenybę Evangelijai, formuojamas krikščioniškasis gyvenimas ir perkeičiama visuomenė. Šiandien norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į teigiamas kongregacijų pastangas dvasiškai atnaujinti savo charizmą. Žodis „charizma“ reiškia laisvai ir neužtarnaujamai duotą dovaną. Charizmas teikia Šventoji Dvasia, įkvepianti steigėjus ir steigėjas ir formuojanti kongregacijas vėlesniu dvasiniu paveldu. Nuostabus kiekvienam pašvęstojo gyvenimo institutui būdingų charizmų spektras yra nepaprastas dvasinis lobis. Bažnyčios istorija, matyt, gražiausiai atspindima per jos dvasingumo mokyklų, kurių didžiuma kilusi iš šventų jų steigėjų gyvenimų, istoriją. Atrasdami charizmas, taip išplečiančias dvasinę išmintį, kai kurie iš jūsų, esu tikras, įsitrauks į apaštališkąjį gyvenimą ir kontempliacinę tarnystę. Nesidrovėdami kalbėkite su pašvęstojo gyvenimo broliais, seserimis ir kunigais apie jų kongregacijų charizmą ir dvasingumą. Tobulos bendruomenės nėra, tačiau Viešpats ragina žvelgti ne į konkrečius individus, bet į ištikimybę steigiamajai charizmai. Nebijokite! Jūs irgi galite paversti savo gyvenimą savęs atidavimu iš meilės Viešpačiui Jėzui ir jame kiekvienam žmogaus giminės nariui (plg. Vita consecrata, 3).

Bičiuliai, vėl klausiu, o kaip šiandien? Ko siekiate? Ką jums šnabžda Dievas? Jėzus Kristus yra niekada neapgaunanti viltis. Šventieji rodo jo nesavanaudišką meilę. Jų, kaip Kristaus mokinių, ypatingos kelionės skleidėsi vilties bendruomenėje – Bažnyčioje. Būtent Bažnyčioje surasite drąsos ir paspirties žengti Viešpaties keliu. Gaivindamiesi asmenine malda, akinami tyloje, formuojami Bažnyčios liturgijos atrasite Dievo jums numatytą konkretų pašaukimą. Džiugiai priimkite jį. Šiandien esate Kristaus mokiniai. Švieskite jo šviesa šiame dideliame mieste ir už jo. Parodykite pasauliui jus jaudinantį vilties pagrindą. Pasakykite kitiems apie jus išlaisvinančią tiesą. Kupinas tokios vilties, atsisveikinu su jumis iki susitikimo Sidnėjuje per Pasaulinę jaunimo dieną šių metų liepą. Ir kaip savo meilės jums ir jūsų šeimoms laidą džiugiai suteikiu savo apaštališkąjį palaiminimą.