<...> Jau Vatikano II Susirinkimas konstitucija Gaudium et spes kreipėsi į mokslo žmones, ragindamas suvienyti jėgas siekiant bendrų žinių ir tvirto tikrumo dėl sąlygų, padedančių „garbingu būdu tvarkyti gimstamumą“ (GS, 52). Garbingo atminimo mano pirmtakas, Dievo tarnas Paulius VI 1968 m. liepos 25 d. paskelbė encikliką Humanae vitae. Šis dokumentas netrukus tapo prieštaravimo ženklu. Parengtas sunkaus sprendimo šviesoje, jis yra svarbus gestas, akinantis patvirtinti Bažnyčios mokymo bei tradicijos tąsą. Šis tekstas, dažnai netiksliai arba klaidingai suprantamas, sukėlė diskusijų ir todėl, kad sutapo su smarkaus protesto, paženklinusio ištisos kartos gyvenimą, pradžia. Prabėgus keturiasdešimčiai metų nuo paskelbimo, šis dokumentas liudija ne tik nepakitusią tiesą, bet ir platų akiratį, kuriuo remiantis šios problemos buvo imtasi. Santuokinė meilė pateikta visa apimančio proceso kontekste – ji nei apribojama kūno ir sielos perskyra, nei pajungiama jausmams, dažnai trumpalaikiams ir netvirtiems, bet susiejama su atsakomybe už asmens vienybę ir už tai, kad sutuoktiniai, ištikimos ir išskirtinės meilės pažadu, kylančiu iš autentiškai laisvo apsisprendimo, save vienas kitam atiduodami, viskuo vienas su kitu dalytųsi. Kaip tokia meilė galėtų užsisklęsti gyvybės dovanai? Gyvybė visada yra neįkainojama vertybė. Kaskart prisidėdami prie jos radimosi, suvokiame Dievo kuriamojo veikimo galią – Dievo, pasitikinčio žmogumi ir tokiu būdu kviečiančio jį statydinti ateitį remiantis vilties galia.

Bažnyčios magisteriumas negali atsisakyti vis iš naujo ir vis giliau apmąstyti pamatinius santuokos ir prokreacijos principus. Kas buvo teisinga vakar, lieka teisinga ir šiandien. Tiesa, reiškiama enciklikoje Humanae vitae, nekinta; negana to, kaip tik naujų mokslinių atradimų šviesoje jos mokymas yra dar aktualesnis ir skatina apmąstyti jos vidinį vertingumą. Svarbiausia sąvoka, leidžianti deramai suvokti jos turinį, išlieka meilė. Savo pirmojoje enciklikoje Deus caritas est rašiau: „Myli ne vien dvasia ar vien kūnas – myli žmogus, asmuo, kaip viena būtybė, sudaryta iš kūno ir sielos. Tik kai abu dėmenys iš tikro susivienija, žmogus tampa visiškai pats savimi“ (5). Be tokios vienybės prarandama asmens vertė ir įpuolama į rimtą pavojų imti kūną laikyti objektu, kurį galima pirkti arba parduoti. Kultūroje, kurioje turėjimas vyrauja būties atžvilgiu, žmogaus gyvybei iškilusi grėsmė prarasti savo vertę. Kai lytiškumo įgyvendinimas virsta narkotiku, kai partnerį trokštama pajungti savo norams bei interesams, nepaisant mylimo asmens laikotarpių, gintinas ne tik autentiškas meilės įsivaizdavimas, bet ir asmens kilnumas. Būdami tikinčiaisiais, niekada neturime leisti, kad technikos vyravimas sumenkintų meilės kokybę ir gyvybės šventumą.

Neatsitiktinai Jėzus, kalbėdamas apie žmogaus meilę, apeliuoja į tai, ką Dievas sukūrė kūrinijos pradžioje (plg. Mt 19, 4–6). Jo mokymas primena neužtarnautą aktą, kuriuo Kūrėjas norėjo ne tik išreikšti visiems save dovanojančios meilės turtingumą, bet ir duoti pavyzdį, į kurį turėtų linkti žmogaus veikla. Vaisinga santuokine meile vyras ir moteris dalyvauja Tėvo kuriamajame akte bei parodo, kad jų santuokinis gyvenimas tikrai kyla iš nuoširdaus, viešai ištarto, abipusiškai įgyvendinamo ir gyvybei visados atviro „taip“. Šių Viešpaties žodžių tvirta tiesa niekada nekinta ir negali būti panaikinta įvairių viena po kitos atsiradusių ir kartais viena kitai prieštaravusių teorijų. Prigimtinis dorovės įstatymas, sudarantis tikros asmenų ir tautų lygybės pripažinimo pagrindą, vertas būti pripažintas versme, iš kurio išplaukia ir sutuoktinių priedermė gimdyti vaikus. Gyvenimo perdavimas įrašytas gamtoje, o jos dėsniai yra tartum nerašyta norma, kurios visiems privalu paisyti. Bet kuris bandymas nuo šio principo nusigręžti yra nevaisingas ir nekuria ateities.

Neatidėliotinai būtina iš naujo atrasti sąjungą, kuri, kol buvo gerbiama, visada buvo vaisinga; jai pirmiausia reikia proto ir meilės. Toks įžvalgus mokytojas kaip Vilhelmas San Tjerietis parašė žodžius, mūsų akimis, kuo labiausiai galiojančius ir mūsų laikais: „Kai protas moko meilę, o meilė apšviečia protą, kai protas virsta meile, o meilė sutinka paisyti proto ribų, tada galima padaryti didžių dalykų“ (De natura et dignitate amoris, 21, 8). Kas tie „didūs dalykai“, prie kurių galime prisidėti? Tai atsakomybės už gyvybę atsiradimas – ši atsakomybė padaro vaisingą dovaną, kai kiekvienas save kitam dovanoja. Tai vaisius meilės, mokančios mąstyti ir visiškai laisvai apsispręsti, neleidžiant save pernelyg paveikti galbūt prireiksimų aukų numatymui. Iš to ištrykšta gyvybės stebuklas, kurį tėvai patiria patys, išgyvendami tai, kas juose ir per juos atlikta, kaip ypatingą dalyką. Jokia mechaninė technika negali pamainyti meilės akto, kuriuo abu sutuoktiniai pasikeičia kaip didesnio slėpinio, kuriame jie yra kūrimo pagrindiniai veikėjai ir dalyviai, ženklu.

Šiandien, deja, vis daugiau pasitaiko liūdnų atvejų, rodančių, kad paaugliai gerai nepažįsta nei gyvybės slėpinio, nei jų veiksmų keliamos rizikos. Dažnai pabrėžiu būtinybę ugdant deramai atsižvelgti į gyvybės temą. Tikrai linkiu ypatingą dėmesį skirti jaunuoliams, idant jie sužinotų tikrąją meilės prasmę ir todėl tinkamu auklėjimu galėtų rengtis lytiškumui, nesileisdami būti patraukiami trumpalaikių žinių, trukdančių pasiekti ant kortos pastatytos tiesos esmę. Klaidingų iliuzijų kurstymas meilės srityje ar apgaudinėjimas dėl tikrosios atsakomybės, kurią prisiimti esame pašaukti įgyvendindami savo lytiškumą, nedaro garbės visuomenei, apeliuojančiai į laisvės ir demokratijos principus. Laisvė turėtų būti sujungta su tiesa, o atsakomybė – su atsidavimo kitam jėga, taip pat su auka; be šių dėmenų žmonių visuomenė neauga, ir nuolatos tyko pavojus, jog žmonės užsisklęs persiimdami slegiančiu egoizmu.

Enciklikoje Humanae vitae pateiktas mokymas nėra lengvas. Tačiau jis atitinka pamatinę struktūrą, kuria nuo pasaulio sukūrimo visada būdavo perduodama gyvybė, paisant prigimties bei jos poreikių. Pagarba žmogaus gyvybei ir asmens kilnumo apsauga verčia mus visomis išgalėmis stengtis perteikti atsakingos santuokinės meilės tiesą, be išlygų laikantis kiekvieno asmens širdyje įrašyto įstatymo. Kupinas tokių jausmų, visiems teikiu apaštališkąjį palaiminimą.