Brangūs jaunuoliai!

Džiaugiuosi galėdamas pabūti kartu su jumis čia, Darlinghurste, ir nuoširdžiai sveikinu visus dalyvaujančius programoje „Gyvas“ (Alive), taip pat šią programą įgyvendinantį personalą. Meldžiuosi, kad jums visiems būtų naudinga Sidnėjaus Socialinių paslaugų agentūros teikiama pagalba ir kad čia daromi geri darbai nenutrūktų.

Programos, kurioje dalyvaujate, pavadinimas akina mus klausti: ką iš tikrųjų reiškia būti „gyvam“, pilnatviškai gyventi? To trokštame visi, ypač kai esame jauni, ir būtent to mums trokšta Kristus. Juk jis yra pasakęs: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Pats esmingiausias visų gyvų būtybių instinktas yra išlikti gyvoms, augti, klestėti ir perduoti gyvybės dovaną kitiems. Tad visiškai natūralu klausti, kaip tai geriausiai padaryti.

Senojo Testamento žmonėms šis klausimas buvo toks pat aktualus kaip ir mums šiandien. Jie neabejotinai įdėmiai klausėsi Mozės žodžių: „Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam atsiduodami. Nes tai reiškia gyvenimą“ (Įst 30, 19–20). Buvo aišku, ką jiems daryti: jie turėjo nusigręžti nuo kitų dievų ir garbinti Mozei apsireiškusį tikrąjį Dievą – ir jie turėjo paklusti jo įsakymams. Galite pamanyti, kad šiandieniame pasaulyje žmonės vargu ar ims garbinti kitus dievus. Tačiau jie kartais „kitus dievus“ garbina to nesuvokdami. Netikri „dievai“, kad ir kokį vardą ar formą jiems suteiktume, beveik visada susiję su trijų dalykų – materialinio turto, savanaudiškos meilės arba galios – garbinimu.

Materialinis turtas, kaip toks, yra gėris. Be pinigų, drabužių ir pastogės ilgai neišgyventume. Kad liktume gyvi, turime valgyti. Tačiau jei esame godūs, jei atsisakome dalytis tuo, ką turime, su alkanais ir vargšais, tuomet savo turtus paverčiame stabu. Kokia daugybė balsų mūsų materialistinėje visuomenėje sako mums, jog laimę galima atrasti tik įsigyjant tiek turtų ir patogumų, kiek išgali! Bet tai reiškia paversti turtus stabu. Užuot teikę gyvybę, jie tada neša mirtį.

Autentiška meilė neabejotinai yra gėris. Be jos gyventi vargu ar verta. Ji patenkina mūsų giliausią poreikį, ir mylėdami labiausiai tampame savimi pačiais, tampame labiausiai žmogiški. Bet kaip nesunku paversti meilę stabu! Žmonės dažnai mano mylį, tuo tarpu iš tikrųjų elgiasi savanaudiškai ar manipuliuoja. Kartais jie laiko kitus ne mylėtinais ir puoselėtinais asmenimis, bet jų poreikius patenkinti privalančiais objektais. Kaip lengva būti apgautam daugybės mūsų visuomenėje girdimų balsų, kurie gina permisyvistinę lytiškumo traktuotę, nepaisančią kuklumo, savigarbos ar žmogiškuosius santykius kokybiškus darančių moralinių vertybių! Tai – stabo garbinimas. Vietoj gyvenimo tai neša mirtį.

Dievo mums duota galia formuoti aplinkinį pasaulį neabejotinai yra gėris. Tinkamai ir atsakingai naudojama, ji leidžia perkeisti žmonių gyvenimą. Kiekvienai bendruomenei būtini geri vadovai. Tačiau kokia didelė pagunda gvieštis galios dėl jos pačios, stengtis valdyti kitus ar išnaudoti gamtinę aplinką siekiant savanaudiškų tikslų! Tai galią paverčia stabu. Vietoj gyvenimo ji neša mirtį.

Materialinių turtų, savanaudiškos meilės ir galios kultas dažnai paakina žmones mėginti „vaidinti Dievą“ – stengtis imti viską kontroliuoti, nepaisant išminties ar Dievo mums apreikštų įsakymų. Tai kelias myriop. Tuo tarpu garbinti vieną tikrąjį Dievą reiškia įžvelgti jame viso gerumo versmę, patikint jam save, atsiveriant gydomajai jo malonei ir paklūstant jo įsakymams – šitaip renkamės gyvenimą.

Ką reiškia iš mirties kelio grįžti į gyvenimo kelią, gyvai vaizduoja vienas jums, esu tikras, gerai žinomas Evangelijos pasakojimas – palyginimas apie sūnų palaidūną. Pasakojimo pradžioje palikdamas tėvo namus jaunuolis siekė iliuzinių, „stabų“ žadamų malonumų. Palaidai gyvendamas, jis iššvaistė savo paveldėtą dalį ir atsidūrė dideliame skurde bei varge. Pasiekęs žemiausią nuosmukio tašką, alkanas ir paliktas likimo valiai, jis suprato, kaip kvaila buvo palikti savo mylintį tėvą. Nusižeminęs jis sugrįžo ir paprašė atleidimo. Tėvas jį džiugiai apkabimo ir sušuko: „Šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15, 24).

Daugelis iš jūsų asmeniškai patyrėte, ką šis jaunuolis išgyveno. Dabar galbūt apgailestaujate dėl pasirinkimų, nuvedusių keliu, kuris, kad ir koks patrauklus tuo metu atrodė, tik dar giliau panardino jus į vargą ir vienatvę. Pasirinkimas piktnaudžiauti narkotikais ar alkoholiu, įsitraukti į nusikalstamą veiklą ar savęs naikinimą tuo metu galbūt atrodė kaip išeitis iš sunkios ar painios situacijos. Dabar žinote, jog, užuot teikęs gyvenimą, toks pasirinkimas neša mirtį. Norėčiau pripažinti, jog jūs, kaip tas palyginimo jaunuolis, drąsiai apsisprendėte grįžti į gyvenimo kelią. Jūs priėmėte pagalbą – draugų ar šeimos, personalo, įgyvendinančio programą „Gyvas“, žmonių, kuriems labai rūpi jūsų gerovė ir laimė.

Brangūs bičiuliai, laikau jus vilties kitiems, kurių aplinkybės panašios, pasiuntiniais. Jūs galite juos įtikinti, jog būtina rinktis gyvenimo kelią ir vengti mirties kelio, nes jūs kalbate remdamiesi savo patirtimi. Evangelijose ypatingos Jėzaus meilės susilaukdavo klaidžioję netikusiais keliais, nes, suvokę savo klaidą, jie visi būdavo atviresni jo gydančiai žiniai. Teisuoliškų visuomenės narių Jėzus net būdavo kritikuojamas, kad tokiems žmonėms skiriąs tiek daug laiko. „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais“, – klausė jie. Jis atsakė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams… Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (plg. Mt 9, 11–13). Būtent troškusieji atkurti savo gyvenimą būdavo labiausiai pasirengę klausytis Jėzaus ir tapti jo mokiniais. Jūs galite sekti jų pėdomis, galite irgi tapti ypač artimi Jėzui, nes apsisprendėte sugrįžti pas jį. Galite būti tikri, jog lygiai taip, kaip tėvas pasakojime apie sūnų palaidūną, Jėzus sutiks jus atviromis rankomis. Jis siūlo jums besąlygišką meilę – ir tik meilės kupinoje draugystėje su juo atrandama gyvenimo pilnatvė.

Minėjau, jog mylėdami patenkiname savo giliausią poreikį ir labiausiai tampame pačiais savimi, labiausiai tampame žmogiškais. Mylėti yra būtent tai, kas mums nuskirta, kam esame sumanyti Kūrėjo. Čia, žinoma, kalbu ne apie trumpalaikius, paviršutiniškus santykius, bet apie tikrąją meilę, apie pačią Jėzaus moralinio mokymo šerdį: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ ir „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (plg. Mk 12, 30–31). Štai programa, įrašyta į kiekvieną žmogaus asmenį, – kad tik turėtume išminties ir dosnumo ja gyventi, būti pasirengę paaukoti savo pomėgius tarnavimo kitiems naudai, paskirti savo gyvenimą kitų gėriui ir pirmiausia mus mylėjusiam ir savo gyvybę už mus atidavusiam Jėzui. Būtent tam pašaukti žmonės, būtent tai ir yra būti tikrai gyvam.

Brangūs jaunieji bičiuliai, mano žinia jums šiandien yra tokia kaip ir prieš daugybę metų Mozės: „Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys gyventų mylimi Viešpaties, tavo Dievo.“ Jo Dvasia teveda jus gyvenimo keliu, idant klausytumėte jo įsakymų, laikytumėtės jo mokymų, atsisakytumėte myriop vedančių klystkelių ir įsipareigotumėte visą gyvenimą draugauti su Jėzumi Kristumi. Šventosios Dvasios galia rinkitės gyvenimą ir rinkitės meilę, liudykite pasauliui tokio pasirinkimo teikiamą džiaugsmą. Būtent to kiekvienam iš jūsų meldžiu šią Pasaulio jaunimo dieną. Telaimina jus visus Dievas.