Brangūs jaunuoliai!

Dar kartą šį vakarą išgirdome didįjį Kristaus pažadą: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės.“ Taip pat girdėjome jo raginimą: būkite mano liudytojai visame pasaulyje (plg. Apd 1, 8). Tai buvo patys paskutiniai žodžiai, kuriuos Jėzus ištarė prieš įžengdamas į dangų. Galime tik spėlioti, kaip juos girdėdami jautėsi apaštalai. Tačiau žinome, kad jų stipri meilė Jėzui ir pasitikėjimas jo žodžiais paskatino juos susiburti ir laukti – laukti ne be tikslo, bet kartu su moterimis ir Marija vieningai meldžiantis Aukštutiniame kambaryje (plg. Apd 1, 14). Šįvakar darome tą patį. Susirinkę priešais daug keliavusį kryžių ir Marijos ikoną ir po nuostabia Pietų Kryžiaus konsteliacija meldžiamės. Šįvakar meldžiuosi už jus ir jaunuolius visame pasaulyje. Teįkvepia jus jūsų globėjų pavyzdys! Priimkite į savo širdis ir protus septyneriopą Šventosios Dvasios dovaną! Atpažinkite Šventosios Dvasios galią savo gyvenime ir įtikėkite ja!

Anksčiau šiomis dienomis kalbėjome apie Dievo kūrinijos vienybę bei darną ir mūsų vietą joje. Prisiminėme, kaip, gaudami didžiąją krikšto dovaną, mes, kurie esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, atgimėme, tapome Dievo vaikais, naująja kūrinija. Tad kaip Kristaus šviesos, kurią simbolizuoja jūsų laikomos uždegtos žvakės, vaikai liudijame pasauliui šviesą, kurios užgožti nepajėgi jokia tamsa (plg. Jn 1, 5).

Šiandien savo dėmesį telkiame į tai, kaip tapti liudytojais. Turime suvokti Šventosios Dvasios asmenį ir jos gaivinantį buvimą mūsų gyvenime. Tai padaryti nelengva. Mūsų pastangas aiškiai tai išreikšti rodo Šventajame Rašte aptinkami įvairūs su Dvasia siejami įvaizdžiai – vėjas, ugnis, dvelksmas. Tačiau žinome, kad būtent Šventoji Dvasia, nors ir tyli bei neregima, kreipia ir apibrėžia mūsų Jėzaus Kristaus liudijimą.

Jums jau gerai žinoma, kad mūsų krikščioniškasis liudijimas skiriamas daugeliu atžvilgiu trapiam pasauliui. Dievo kūrinijos vienybę silpnina žaizdos, ypač gilios tada, kai suyra socialiniai ryšiai arba kai žmogaus dvasią beveik sutraiško žmonių išnaudojimas ir piktnaudžiavimas jais. Šiandien visuomenė suskaidyta mąstysenos, kuri iš pagrindų trumparegiška, nes nenori matyti viso tiesos horizonto – tiesos apie Dievą ir apie mus. Reliatyvizmas iš prigimties neįstengia matyti viso vaizdo. Jis ignoruoja pačius principus, įgalinančius mus vieningai, tvarkingai ir darniai gyventi bei klestėti.

Koks mūsų, kaip krikščionybės liudytojų, atsakas į suskilusį ir subyrėjusį pasaulį? Kaip galime pasiūlyti taikos, išgijimo ir darnos viltį konflikto, kančios ir įtampos „stotims“, per kurias jūs nutarėte peržygiuoti su šiuo Pasaulio jaunimo dienų kryžiumi? Vienybės ir susitaikymo neįmanoma pasiekti vien mūsų pastangomis. Dievas sukūrė mus vieną kitam (plg. Pr 2, 24), ir tiktai Dieve bei jo Bažnyčioje galime surasti mūsų trokštamą vienybę. Tačiau, turėdami prieš akis netobulumus ir nusivylimus – tiek asmeninius, tiek institucinius, – kartais jaučiame pagundą statydinti dirbtinai „tobulą“ bendruomenę. Tokia pagunda ne nauja. Bažnyčios istorijoje nekart mėginta apeiti ar ignoruoti žmogiškąsias silpnybes stengiantis įgyvendinti tobulą vienybę, dvasinę utopiją.

Tokie mėginimai statydinti vienybę iš tikrųjų ją griauna! Atskirti Šventąją Dvasią nuo Bažnyčios institucinėje struktūroje esančio Kristaus reikštų pakirsti krikščionių bendruomenės vienybę, kuri kaip tik ir yra Dvasios dovana! Tai reikštų išduoti Bažnyčios kaip Šventosios Dvasios gyvosios šventovės (plg. 1 Kor 3, 16) prigimtį! Juk būtent Dvasia veda Bažnyčią į visapusišką tiesą ir vienija ją bendrystėje ir tarnyboje (plg. Lumen gentium, 4). Deja, pagunda eiti „pavieniui“ tebegyva. Šiandien kai kurie pateikia savo vietinę bendruomenę kaip kažkodėl atskirą nuo vadinamosios institucinės Bažnyčios, apie pirmąją kalbėdami kaip apie lanksčią bei atvirą Dvasiai, o apie antrąją – kaip apie nelanksčią ir neturinčią Dvasios.

Vienybė Bažnyčiai yra esminis dalykas (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 813); tai pripažintina ir puoselėtina dovana. Šįvakar melsimės prašydami ryžto skatinti vienybę, prisidėti prie jos! Nepasiduokite pagundai pasukti į šalį! Juk pasauliui kaip tik galime pasiūlyti savo tikėjimo – tvirto ir kartu atviro, pastovaus ir kartu dinamiško, teisingo ir kartu nuolatos gausaus įžvalgų – platybę, jo plačią viziją. Brangūs jaunuoliai, argi ne dėl jūsų tikėjimo į jus kreipiasi sunkumus išgyvenantys ar gyvenimo prasmės ieškantys jūsų draugai? Būkite budrūs! Įsiklausykite! Argi per pasaulio nedarną ir susiskaldymus neprasimuša vieningas žmonijos balsas? Iš likimo valiai Darfūro stovykloje palikto vaiko, susirūpinusio paauglio ar nerimastingo tėvo priemiestyje lūpų ar galbūt net iš mūsų pačių širdies gelmių kyla tas pats žmogiškasis pripažinimo, priklausomybės, vienybės prašymas. Kas patenkina šį žmogaus troškimą būti viena, būti panirusiam bendrystėn, būti statydinamam, vedamam į tiesą? Šventoji Dvasia! Štai Dvasios vaidmuo: iki galo pabaigti Kristaus darbą. Praturtinti Dvasios dovanų, įstengsite nužengti toliau fragmentiškos, tuščios utopijos, greitai pralekiančių dalykų, įstengsite pasiūlyti krikščioniškojo liudijimo darną bei tikrumą!

Bičiuliai, recituodami Išpažinimą, konstatuojame: „Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją“. „Dvasia Kūrėjas“ yra visai kūrinijai gyvybę teikiančio Dievo galia ir naujo bei apstaus gyvenimo Kristuje versmė. Dvasia išlaiko Bažnyčią vieningą su Viešpačiu ir ištikimą apaštališkajai Tradicijai. Ji įkvėpė Šventąjį Raštą ir veda Dievo tautą į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13). Visais šiais būdais Dvasia yra „Gaivintojas“, vedantis mus į pačią Dievo širdį. Tad juo leisimės vadovaujami Dvasios, juo panašesni tapsime į Kristų ir juo giliau panirsime į trivienio Dievo gyvenimą.

Tokie Dievo prigimties dalininkai (plg. 2 Pt 1, 4) esame visais mūsų gyvenimo momentais, kuriais Jis visados yra (plg. Bar 3, 38). Tačiau būna valandų, kai galime jausti pagundą ieškoti pasitenkinimo skyrium nuo Dievo. Pats Jėzus yra klausęs Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Toks pasitraukimas galbūt ir sudaro laisvės iliuziją. Tačiau kur tai veda? Pas ką turėtume eiti? Juk širdyje žinome, jog būtent Viešpats turi „amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 67–68). Nusigręžti nuo jo tėra tuščias bandymas pabėgti nuo savęs (plg. šv. Augustinas. Išpažinimai, VIII, 7). Dievas yra su mumis gyvenimo tikrovėje – tai ne fantazija! Trokštame būti apkabinti, o ne pabėgti! Tad Šventoji Dvasia švelniai, bet tvirtai gręžia mus į tai, kas tikra, tvaru, teisinga. Būtent Dvasia veda atgal į Švenčiausiosios Trejybės bendrystę!

Šventoji Dvasia buvo tam tikrais atžvilgiais menko dėmesio susilaukiantis Švenčiausiosios Trejybės asmuo. Iki galo perprasti, kas yra Dvasia, atrodo beveik nepasiekiama. Tačiau, kai buvau mažas berniukas, mano tėvai, kaip ir jūsų, išmokė mane Kryžiaus ženklo. Taip netrukus supratau, jog Dievas yra vienas, bet trijuose Asmenyse, ir kad Trejybė yra mūsų krikščioniškojo tikėjimo ir gyvenimo centras. Augdamas įgijau tam tikrą Dievo kaip Tėvo ir Sūnaus – jau patys vardai daug man sakė – suvokimą, tuo tarpu trečiojo Trejybės asmens supratimas liko nepakankamas. Tad kaip jaunas kunigas mokydamas teologijos, nutariau išstudijuoti Bažnyčios istorijoje išsiskiriančius liudijimus apie Dvasią. Būtent tokioje kelionėje ėmiau, tarp kitų autorių, skaityti didžiojo šv. Augustino veikalus.

Augustino požiūris į Šventąją Dvasią išsirutuliojo laipsniškai; tai buvo grumtynės. Būdamas jaunas, jis laikėsi manicheizmo – vieno iš anksčiau minėtų mėginimų sukurti dvasinę utopiją, dvasios dalykus iš pagrindų atskiriant nuo kūno dalykų. Dėl to iš pradžių jis įtariai žvelgė į krikščionių mokymą, kad Dievas tapo žmogumi. Tačiau, patyręs Bažnyčioje Dievo meilę, ėmė tyrinėti jos versmę trivienio Dievo gyvenime. Šitai leido jam prieiti prie trijų ypatingų įžvalgų apie Šventąją Dvasią kaip vienybės saitą Švenčiausiojoje Trejybėje – apie vienybę kaip bendrystę, vienybę kaip ištikimą meilę ir vienybę kaip dovanojimą bei dovaną. Šios trys įžvalgos nėra vien teorinės. Jos padeda paaiškinti, kaip Dvasia veikia. Pasaulyje, kuriame ir individai, ir bendruomenės dažnai kenčia dėl vienybės ar sąryšio stygiaus, šios įžvalgos padeda mums išlikti imliems Dvasiai ir išplėsti bei išryškinti mūsų liudijimo apimtį.

Tad, padedami Augustino, išsamiau parodykime, kaip Šventoji Dvasia veikia. Augustinas pastebi, kad žodžiai „Šventoji“ ir „Dvasia“ susiję su tai, kas Dieve dieviška; kitaip tariant, su tuo, kuo Tėvas ir Sūnus dalijasi – tai jų bendrystė. Tad jei išskirtinis Šventosios Dvasios bruožas turi būti tai, kuo Tėvas ir Sūnus dalijasi, tai, anot Augustino, ypatinga Šventosios Dvasios kokybė yra vienybė. Tai gyvos bendrystės vienybė, Tėvo ir Sūnaus, nuolatos vienas kitam save dovanojančių, vienybė. Manau, jog darosi aišku, koks apšviečiantis yra toks Šventosios Dvasios kaip vienybės, kaip bendrystės supratimas. Tikroji vienybė niekada negali remtis santykiais, kuriais neigiamas vienodas kito asmens kilnumas. Vienybė taip pat nėra tiesiog grupių, kuriomis kartais mėginame save „apibrėžti“, suma. Vienybė palaikoma ir žmogaus tapatybė įgyvendinama tiktai gyvenant bendrystėje: pripažįstame bendrą Dievo poreikį, atsiliepiame į vienijantį Šventosios Dvasios čia ir dabar buvimą ir vienas kitam save dovanojame tarnaudami.

Antra Augustino įžvalga – Šventoji Dvasia kaip ištikima meilė – kyla iš Jono pirmojo laiško studijavimo. Jonas mums sako, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 16). Augustinas siūlo mintį, kad šie žodžiai, nors ir taikomi visai Trejybei, išreiškia ypatingą Šventosios Dvasios bruožą. Apmąstydamas tvarią meilės prigimtį – „kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (ten pat), – jis klausia: kas lemia tą pasilikimą – meilė ar Šventoji Dvasia? Štai išvada, prie kurios jis prieina: „Dieve pasiliekame, ir Dievas mumyse pasilieka Šventosios Dvasios dėka; tačiau šitai pasiekiama meile. Vadinasi, Dvasia yra Dievas kaip meilė!“ (De Trinitate, 15, 17, 31). Gražiai paaiškinta: Dievas dalijasi savimi kaip meile Šventojoje Dvasioje. Kuo tokia įžvalga gali prisidėti prie tolesnio supratimo? Meilė yra Šventosios Dvasios buvimo čia ir dabar ženklas! Meilės stokojančios idėjos ar nuomonės, kad ir kokios įmantrios ar protingos, negali būti „iš Dvasios“. Be to, meilei būdingas ypatingas bruožas: ji toli gražu nėra pataikaujanti ar permaininga, jos užduotis ar tikslas – būti ištikimai. Meilė pačia savo prigimtimi yra tvari. Tai, brangūs bičiuliai, vėlgi dar labiau atskleidžia, kiek daug Šventoji Dvasia siūlo pasauliui, – netikrumą išsklaidančią meilę, išdavystės baimę nugalinčią meilę, amžinybės kupiną meilę, į tvarią vienybę mus įtraukiančią tikrąją meilę.

Trečią įžvalgą – įžvalgą apie Šventąją Dvasią kaip dovaną – Augustinas išrutuliojo iš mums visiems žinomo bei mūsų mėgstamo Evangelijos teksto – Jėzaus pokalbio su samariete prie šulinio – apmąstymo. Čia Jėzus save apreiškia kaip gyvojo vandens davėją (plg. Jn 4, 10), kuris vėliau aiškinamas kaip Šventoji Dvasia (plg. Jn 7, 39; 1 Kor 12, 13). Dvasia yra „Dievo dovana“ (Jn 4, 10) – vidinė versmė (plg. Jn 4, 14), tikrai numalšinanti mūsų didžiausią troškulį ir vedanti mus pas Tėvą. Iš to Augustinas daro išvadą, kad Dievo dalijimasis savimi su mumis kaip dovana yra Šventoji Dvasia (plg. De Trinitate, 15, 18, 32). Bičiuliai, vėl prabėgomis pamatome, kokia Trejybės veiksena: Šventoji Dvasia yra Dievo amžinas dovanojimasis; kaip iš niekada neišsenkančios versmės iš jo trykšta ne kas kita, kaip jis pats. Turėdami prieš akis šį nepaliaujamą dovanojimąsi, galime išvysti visa to, kas nyksta, ribas, vartotojiškos mąstysenos kvailybę. Imame suprasti, kodėl tai, kas nauja, niekada mūsų nepatenkina ir mūsų norų nenumaldo. Ar tik neieškome amžinosios dovanos? Niekada neišdžiūvančios versmės? Kartu su samariete sušukime: „Duok man to vandens, kad nebetrokščiau!“ (plg. Jn 4, 15).

Brangūs jaunuoliai, matėme, jog būtent Šventoji Dvasia yra įstabios tikinčiųjų bendrystės Jėzuje Kristuje priežastis. Ištikima savo kaip dovanotojos ir dovanos prigimčiai, ji ir dabar veikia per jus. Įkvėpti šv. Augustino įžvalgų, leiskite vienijančiai meilei būti jūsų matu, ištikimai meilei – jūsų iššūkiu, save dovanojančiai meilei – jūsų misija!

Rytoj ta pati Dvasios dovana bus iškilmingai suteikta mūsų kandidatams į Sutvirtinimą. Aš melsiuosi: „Įkvėpk jiems Šventąją Dvasią Gaivintoją ir suteik jiems išminties ir supratimo dvasią, patarimo ir tvirtumo dvasią, pažinimo, maldingumo ir pagarbios tavęs baimės dvasią.“ Šios Dvasios dovanos – kiekviena iš jų, kaip mums primena šventasis Pranciškus Salezas, yra būdas dalyvauti vienoje Dievo meilėje – nėra nei premijos, net atlygiai. Jos dalijamos laisvai (plg. 1 Kor 12, 11). Ir jos iš priimančiojo tereikalauja vieno atsako: priimu! Čia kažkiek prisiliečiame prie buvimo krikščionimi giliojo slėpinio. Mūsų tikėjimą pirmiausia sudaro ne tai, ką darome, bet ką gauname. Juk daugybė dosnių žmonių, kurie nėra krikščionys, gali padaryti daug daugiau negu mes. Bičiuliai, ar sutinkate būti įtraukti į Dievo trejybinį gyvenimą? Ar sutinkate būti įtraukti į jo meilės bendrystę?

Mumyse veikiančios Dvasios dovanos teikia mūsų liudijimui kryptį ir jį apibrėžia. Orientuotos į vienybę, Dvasios dovanos mus artimiau susieja su visu Kristaus Kūnu (plg. Lumen gentium, 11), parengdamos mus geriau ugdyti Bažnyčią taip tarnaujant pasauliui (plg. Ef 4, 13). Jos kviečia mus veikliai ir džiugiai dalyvauti Bažnyčios gyvenime – parapijose ir bažnytiniuose sąjūdžiuose, religinio ugdymo įstaigose, universitetinėse kapeliono institucijose ir kitose katalikiškose organizacijose. Taip, turi augti Bažnyčios vienybė, tvirtėti jos šventumas, ji turi būti atjauninta, nuolatos atnaujinama (plg. Lumen gentium, 4). Tačiau vadovaujantis kokiu standartu? Šventosios Dvasios! Gręžkitės į ją, brangūs jaunuoliai, ir atrasite tikrąją atnaujinimo prasmę.

Šįvakar, susirinkus po gražiu naktiniu dangumi, mūsų širdys ir protai kupini dėkingumo Dievui už didžią mūsų trejybinio tikėjimo dovaną. Prisimename savo tėvus ir senelius, lydėjusius mus, kai, būdami vaikai, žengėme savo pirmuosius piligriminės tikėjimo kelionės žingsnius. Dabar, po daugelio metų, dalyvaujant Petro įpėdiniui, susirinkote kaip jauni suaugusieji. Esu kupinas didelio džiaugsmo, kad galiu būti su jumis. Šaukimės Šventosios Dvasios: ji yra Dievo darbų atlikėja (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 741). Teugdo jus jos dovanos! Kaip Bažnyčia keliauja tuo pačiu keliu su visa žmonija, lygiai taip ir jūs pašaukti įgyvendinti Dvasios dovanas savo kasdieniame gyvenime patirdami pakilimus ir nuosmukius. Brandinkite savo tikėjimą studijuodami, dirbdami, sportuodami, gilindamiesi į muziką ir meną. Tepalaiko jus malda ir peno teteikia sakramentai, jums per tai tampant įkvėpimo versme bei paspirtimi jus supantiesiems. Gyvenimo paskirtis galiausiai nėra kaupti. Gyvenimas yra daugiau negu sėkmė. Būti tikrai gyvam reiškia būti perkeistam iš vidaus, būti atviram Dievo meilės jėgai. Priimdami Šventąją Dvasią, jūs taip pat galite perkeisti savo šeimas, bendruomenes ir tautas. Leiskite dovanoms laisvai veikti! Leiskite išminčiai, drąsai, pagarbai būti didybės ženklais!