Brangūs broliai vyskupai,
brangūs broliai ir seserys!

Sinodo pradžioje Valandų liturgija mums pateikia ištrauką iš didžiosios 119 psalmės apie Dievo žodį: joje aukštinamas Dievo žodis, reiškiamas Izraelio džiaugsmas, kad jis šį žodį pažįsta, o per jį – Dievo valią bei veidą. Norėčiau kartu su jumis apmąstyti kelias šios psalmės eilutes.

Ištrauka prasideda taip: In aeternum, Domine, verbum tuum constitutum est in caelo… firmasti terram, et permaneat („Tavo žodis, Viešpatie, tveria amžinai, – tvirtai jis laikos danguje… tu padėjai žemę į vietą, ir ji tebestovi“). Prisiminkime Jėzaus žodžius, pratęsiančius psalmę: „Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis.“ Žmogiškai kalbant, žodis, mūsų žmogiškas žodis, iš tikrųjų yra beveik niekas, kvapsnis. Vos ištartas, jis išnyksta. Jis, regis, būtų tarsi niekas. Tačiau jau žmogaus žodis turi neįtikėtinos galios. Tais žodžiais kuriama istorija, žodžiai teikia minčiai pavidalą, o mintis duoda pradžią žodžiams. Būtent žodis formuoja istoriją, tikrovę.

Negana to, Dievo žodis yra visko pagrindas, tikroji tikrovė. Norėdami būti realistai, turime šia tikrove remtis. Turime pakeisti savo įsivaizdavimą, kad materija, tvarūs daiktai, kuriuos galima paliesti, yra tvaresnė, tikresnė tikrovė. Kalno pamokslo pabaigoje Viešpats kalba mums apie du pamatus, ant kurių galima statyti savo gyvenimo pamatą, – smėlį ir uolą. Tas, kas statydina ant smėlio, statydina vien ant regimų ir apčiuopiamų dalykų – sėkmės, karjeros, pinigų. Visa tai atrodo kaip reali tikrovė. Tačiau vieną dieną šitai išnyks. Šiandien tai parodo dviejų didelių bankų žlugimas: pinigai išnyksta, jie – niekas. Tad visi dalykai, atrodantys esą reali tikrovė, kuria galime kliautis, tėra antrinio plano tikrovė. Kas savo gyvenimą ant tokios tikrovės – materijos, sėkmės, regimybės – stato, tas statydina ant smėlio. Tik Dievo žodis yra visos tikrovės pamatas, jis tvirtas kaip dangus, maža to, jis daugiau negu dangus, tai – tikrovė. Todėl turime pakeisti savą realizmo supratimą. Realistas yra tas, kuris Dievo žodį, šioje tikrovėje atrodantį silpną, pripažįsta visų dalykų pamatu. Realistas yra tas, kuris savo gyvenimą statydina ant pamato, kuris neišjudinamas. Tad pirmosiomis psalmės eilutėmis esame kviečiami atrasti, kas yra tikrovė ir kaip surasti savo gyvenimo pamatą, kaip statydinti gyvenimą.

Kitoje eilutėje sakoma: Omnia serviunt tibi („Visa tau tarnauja“). Visi dalykai kyla iš Žodžio, jie Žodžio sukurti. „Pradžioje buvo Žodis.“ Pradžioje kalbėjo dangus. Ir taip tikrovė gimė iš Žodžio ir yra creatura Verbi. Visa sukurta iš Žodžio ir pašaukta tarnauti Žodžiui. Tai reiškia, jog visa kuriama tam, kad rastųsi vieta, kur Dievas susitiktų su savo kūriniu, kur galėtų rutuliotis Dievo ir jo kūrinio meilės istorija. Omnia serviunt tibi. Išganymo istorija nėra mažas įvykis, nutinkantis varganoje planetoje, skriejančioje neaprėpiama visata. Tai ne menkas, atsitiktinis dalykas atkampioje planetoje. Tai visa ko motyvas, kūrimo motyvas. Visa sukurta tam, kad tokia istorija, Dievo ir jo kūrinio susitikimas, galėtų egzistuoti. Šia prasme išganymo istorija, Sandora, už sukūrimą pirmesnė. Helenizmo laikotarpiu judaizmas išrutuliojo idėją, kad Tora turėjo būti pirmesnė už materialaus pasaulio sukūrimą. Šis materialus pasaulis atrodo turėjo būti buvęs sukurtas, kad padarytų vietos Torai, tam Dievo žodžiui, kuris sukuria atsaką bei tampa meilės istorija. Čia jau slėpiningai išryškėja Kristaus slėpinys. Štai kas mums sakoma Laiške efeziečiams ir Laiške kolosiečiams: Kristus yra prototypos, kūrinijos pirmgimis, mintis, dėl kurios sumanyta visata. Jis visa svetingai priima. Susivienydami su Kristumi, įžengiame į visatos tėkmę. Galima sakyti, jog materijos sukūrimas yra išganymo istorijos sąlyga, o Sandoros istorija – tikroji kosmoso priežastis. Pasiekdami Kristaus slėpinį, pasiekiame būties šaknis. Visa ko sukūrimu siekiama jo gyvo žodžio. Omnia serviunt tibi. Tarnaudami Viešpačiui, pasiekiame būties tikslą, savo egzistencijos tikslą.

Peršokime į priekį: Mandata tua exquisivi („Gilinuos į tavo įsakus“). Visada ieškome Dievo žodžio. Jo nėra tiesiog mumyse. Dievo žodį skaitome, tačiau tai nebūtinai reiškia, jog jį tikrai suprantame. Gresia pavojus, kad tematysime žmogaus žodžius ir juose neįžvelgsime tikrojo veikėjo – Šventosios Dvasios. Neatrasime žodžiuose Žodžio. Šventasis Augustinas šiame kontekste primena, kaip Erodas, atvykus išminčiams, sukviečia Rašto aiškintojus ir fariziejus. Erodas nori žinoti, kur gimsiąs pasaulio Išganytojas. Išminčiai žino ir teisingai atsako – Betliejuje. Jie dideli žinovai, viską išmano. Tačiau nemato tikrovės, nepažįsta Išganytojo. Šventasis Augustinas sako: jie yra kelio ženklai kitiems, bet patys tuo keliu nejuda. Toks pat didelis pavojus, skaitant Raštą, gresia ir mums: sustojame prie žmogiškųjų žodžių, praeities žodžių, prie praeities istorijos ir neatrandame praeityje dabarties, Šventosios Dvasios, kalbančios mums šiandien praeities žodžiais. Tada neįsiliejame į žmogiškuosiuose žodžiuose dieviškuosius žodžius slepiančio bei atveriančio Žodžio vidinį judėjimą. Todėl visada būtina exquisivi. Visada turime žodžiuose ieškoti Žodžio.

Štai kodėl egzegezė, tikrasis Šventojo Rašto skaitymas, nėra vien literatūros reiškinys, ne vien teksto skaitymas. Tai mano egzistencijos judėjimas, judėjimas Dievo žodžio žmogiškuosiuose žodžiuose link. Tik prisitaikydami prie Dievo slėpinio, Viešpaties, kuris yra Žodis, galime įžengti į Žodį, žmogiškuosiuose žodžiuose tikrai atrasti Dievo žodį. Melskime Viešpatį, kad jis padėtų mums gilintis į žodžius ne tik protu, bet ir visa savo egzistencija.

Galiausiai: Omni consummationi vidi finem, latum praeceptum tuum nimis („Pamačiau, kad visi dalykai yra riboti, bet tavo įsakymas beribis“). Visi žmogiškieji dalykai, via tai, ką galime išrasti, sukurti, yra ribota. Net visos religinės patirtys ribotos, atskleidžiančios tik vieną tikrovės aspektą, nes mūsų būtis ribota ir tegali suvokti vieną dalį, kelis elementus: latum praeceptum tuum nimis. Beribis vien Dievas. Todėl ir jo žodis visuotinis ir beribis. Vienydamiesi su Dievo žodžiu, vienijamės su Dievo žodžiu gyvenančia Bažnyčia. Įsitraukiame ne į mažą grupę, paklūstančią nedidelės grupės taisyklėms, bet peržengiame savo ribas. Neriame gelmėn, keliaujame į tikrąją vienatinės tiesos, didžiosios Dievo tiesos, didybę. Tikrai esame to, kas visuotina, dalis. Siekiame visų brolių ir seserų, visos žmonijos, bendrystės, nes mūsų širdyse glūdi Dievo žodžio, kuris yra vienas, troškimas. Todėl evangelizacija, Evangelijos skelbimas, misijos nėra koks nors bažnytinis kolonializmas, į savo grupę norint įtraukti kitus. Tai reiškia, peržengiant savo individualią kultūrą, leistis į visus sujungiantį, suvienijantį, visus broliais padarantį visuotinumą. Dar kartą melskime Viešpatį, kad mums padėtų išties įžengti į savo Žodžio „platybę“ ir per tai atvertų žmonijai visuotinį horizontą, tai, kas mus, nepaisant visų skirtumų, vienija.

Baigdami grįžkime prie vienos iš ankstesnių eilučių: Tuus sum ego: Salvum me fac („Tavo aš esu – gelbėk mane“). Dievo žodis yra kaip laiptai, kuriais galime pakilti viršun ir kartu su Kristumi nusileisti į jo meilės gelmes. Tai laiptai Žodžiui žodžiuose pasiekti. „Tavo aš esu.“ Žodis turi veidą, jis yra asmuo, Kristus. Prieš mums pasakant: „Tavo aš esu“, jis jau mums yra pasakęs: „Jūsų aš esu.“ Laiške žydams, cituojant 40 psalmę, sakoma: „Paruošei man kūną… Tuomet aš tariau: štai ateinu.“ Viešpats paruošė kūną atėjimui. Savo įsikūnijimu jis pasakė: jūsų aš esu. O per Krikštą man pasakė: tavo aš esu. Šventojoje Eucharistijoje jis visada kartoja: esu tavo, o mes galime atsakyti: Viešpatie, esame Tavo. Žengdami Žodžio keliu ir įsitraukdami į jo įsikūnijimo, jo buvimo tarp mūsų slėpinį, trokšdami pasisavinti jo būtį, atsisakyti savosios egzistencijos nuosavybės, atiduodame save jam, atidavusiam mums save.

„Tavo aš esu.“ Melskime Viešpatį, kad jis išmokytų mus ištarti šiuos žodžius visa savo būtimi. Taip atsidursime Žodžio širdyje. Taip būsime išgelbėti.