(Sutrumpinta)

Gerbiami broliai vyskupai ir kunigai,
brangūs vienuoliai ir vienuolės,
brangūs broliai ir seserys!

Prieš įžengdamas į šventovę kartu su jumis kalbėti rožinio, trumpai stabtelėjau prie palaimintojo Baltramiejaus Longo urnos ir maldoje savęs paklausiau: „Iš kur šis didis apaštalas sėmėsi jėgų ir ištvermės, būtinų tokiam įspūdingam, visame pasaulyje dabar žinomam darbui atlikti? Argi ne būtent iš rožinio maldos, kurią laikė dovana iš Dievo Motinos širdies?“ Taip, taip buvo iš tiesų! Tą liudija šventųjų patirtis: ši liaudiška marijiška malda yra brangi dvasinė priemonė, padedanti suartėti su Jėzumi ir Švenčiausiosios Mergelės mokykloje mokytis nuolatos vykdyti Dievo valią. Ši malda yra įsimąstymas į Kristaus slėpinius dvasiškai vienijantis su Marija, kaip Dievo tarnas Paulius VI pabrėžė apaštališkajame paraginime Marialis cultus (45), o mano pirmtakas Jonas Paulius II vėliau išsamiai išdėstė apaštališkajame laiške Rosarium Virginis Mariae, kurį šiandien dvasioje dar kartą patikiu Pompėjos bendruomenei ir kiekvienam iš jūsų. Jūs, kurie gyvenate Pompėjoje, ypač jūs, brangūs kunigai, vienuoliai, vienuolės ir pasauliečiai, besidarbuojantys šioje nepakartojamoje Bažnyčios dalyje, visi esate pašaukti persiimti pal. Baltramiejaus Longo charizma ir Dievo jums leidžiamu būdu tapti tikrais rožinio apaštalais.

Tačiau, norint būti rožinio apaštalais, reikia asmeniškai patirti šios paprastos ir kiekvienam prieinamos maldos grožį ir gilumą. Norint kontempliuoti džiugų, spindintį, skausmingą ir šlovingą veidą, pirmiausia reikia leistis būti už rankos vedamam Mergelės Marijos. Kas, kaip Marija ir kartu su ja, išlaiko prieš akis Jėzaus slėpinius ir juos nenuilstamai kontempliuoja, tas vis labiau persiima jo jausmais ir tampa į jį panašus. Čia norėčiau pacituoti gražią pal. Baltramiejaus Longo mintį. Jis rašo: „Kaip du bičiuliai, dažnai būdami kartu, ilgainiui supanašėja ir gyvenimo būdu, taip ir mes, nuoširdžiai kalbėdamiesi su Jėzumi ir Mergele, medituodami rožinio slėpinius ir per komuniją kartu ugdydami bendrą gyvenimą, galime, kiek leidžia mūsų mažumas, tapti panašūs į juos ir iš jų kilnių pavyzdžių mokytis nuolankaus, neturtingo, paslėpto, kantraus ir tobulo gyvenimo“ (I Quindi Sabati del Santissimo Rosario. 27 ed., Pompei, 27; cituojama Rosarium Virginis Mariae, 15).

Rožinis yra kontempliacijos ir tylos mokykla. Iš pirmo žvilgsnio jis gali pasirodyti kaip malda, kurioje vienas po kito rikiuojami žodžiai ir kuri dėl to sunkiai suderinama su tyla, pagrįstai rekomenduojama meditacijai ir kontempliacijai. Iš tiesų tolygus Ave Maria kartojimas vidinės tylos netrikdo, bet, priešingai, jos reikalauja bei ją palaiko. Panašiai kaip psalmių Valandų liturgijoje atveju tyla reiškiasi ne žodžiais ir sakiniais, ne kaip tuštuma, bet kaip žodžius pranokstančios ir kartu su jais širdžiai kalbančios galutinės prasmės buvimas. Tad, recituodami Ave Maria, turime rūpintis, kad mūsų balsai nenustelbtų Dievo balso, nes jis visada kalba tyla, „švelnios tylos balsu“ (1 Kar 19, 12). Todėl labai svarbu tiek asmeninėje, tiek bendruomeninėje maldoje puoselėti šią Dievo sklidiną tylą. Net ir recituojamas didelės bendruomenės, kuri tai daro kasdien šioje šventovėje, rožinis turi būti suvokiamas kaip kontempliatyvi malda, kas neįmanoma, kai stokojama vidinės tylos aplinkos.

Norėčiau pridurti dar vieną mintį, susijusią su Dievo žodžiu rožinyje. Ji itin tinkama šiuo akimirksniu, kai Vatikane vyksta Vyskupų sinodas „Dievo žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje“. Nė viena krikščioniškoji kontempliacija negali Dievo žodžio palikti nuošalyje. Todėl ir rožinis, idant būtų kontempliatyvi malda, remiantis Marijos maldos pavyzdžiu, turi visada kilti iš širdies tylos kaip atsakas į Dievo žodį. Atidžiau pažvelgus, rožinis yra visas suaustas iš Šventojo Rašto elementų. Iš pradžių skelbiamas slėpinys, kuris, kiek įmanoma, kaip yra šiandien, turėtų būti formuluojamas iš Biblijos paimtais žodžiais. Toliau – „Tėve mūsų“: tai suteikia maldai „vertikalią“ kryptį ir atveria rožinį recituojančiojo širdį deramai vaiko nuostatai atsižvelgiant į Viešpaties kvietimą: „Kai melsitės, sakykite: Tėve…“ (Lk 11, 2). Pirmojoje Ave Maria dalyje – ji irgi kyla iš Evangelijos – kaskart girdime žodžius, kuriais Dievas per angelą kreipėsi į Mergelę Mariją, bei jos pusseserės Elzbietos palaiminimo žodžius. Antroji Ave Maria dalis yra atsakas vaikų, kurie prašydami kreipiasi į Motiną, taip išreikšdami savo pritarimą Dievo apreikštam išganymo planui. Tad besimeldžiančiųjų mintys visada lieka įsišaknijusios Šventajame Rašte ir jame atskleidžiamuose slėpiniuose.

Baigdamas šiandien švenčiamo Pasaulio misijų sekmadienio proga norėčiau priminti apaštališkąjį rožinio matmenį, labai intensyviai išgyventą pal. Baltramiejaus Longo: jo jis buvo įkvėptas šiame žemės lopinėlyje padaryti daugybę gailestingosios meilės ir žmogiškojo bei socialinio skatinimo darbų. Jis troško, kad ši šventovė būtų visam pasauliui atvira kaip rožinio maldos skleidimo centras ir taikos tarp tautų prašymo vieta. Brangūs bičiuliai, šias abi užduotis, apaštalavimą gailestingąja meile ir maldą už taiką, norėčiau dar kartą patvirtinti ir patikėti jūsų dvasinėms bei pastoracinėms pastangoms. Vadovaudamiesi savo gerbiamo steigėjo pavyzdžiu bei jo padedami turėtumėte nenuilstamai karštai darbuotis šioje Viešpaties vynuogyno dalyje, kurią taip mėgo Dievo Motina. <...>