Ištrauka

<...> Šiame kontekste [visatos ir gyvybės evoliucijos] savaime kyla klausimų dėl santykio tarp mokslinės pasaulio sampratos ir krikščioniškojo Apreiškimo pateikiamos sampratos. Mano pirmtakai popiežius Pijus XII ir popiežius Jonas Paulius II yra pabrėžę, jog tikėjimu grįsta sukūrimo samprata neprieštarauja empirinių mokslų duomenims. Filosofija savo raidos pradžioje pasiūlė įvaizdžių kosmoso ištakoms paaiškinti remiantis vienu ar keliais materialaus pasaulio elementais. Kosmoso atsiradimas laikytas ne sukūrimu, bet veikiau mutacija ar virsmu; tai buvo susiję iš dalies su horizontaliu pasaulio kilmės aiškinimu. Esminė pažanga supratimo, kaip atsirado kosmosas, srityje buvo padaryta ėmus traktuoti būtį kaip būtį ir metafizikai susidomėjus pačiu fundamentaliausiu būties, kuria dalijamasi, pirmosios arba transcendentinės ištakos klausimu. Kad galėtų vystytis ir evoliucionuoti, pasaulis pirma turi būti ir į šią būtį turi būti atėjęs iš nieko. Kitaip tariant, jis turi būti sukurtas pirmosios Būties, kuri tokia yra savo esme.

Konstatuoti, kad kosmoso pamatas ir jo raida yra apvaizdos kupina Kūrėjo išmintis, nereiškia sakyti, jog sukūrimas susijęs vien su pasaulio ir gyvybės istorijos pradžia. Priešingai, tuo suponuojama, kad Kūrėjas tokią raidą steigia ir remia, be paliovos grindžia ir palaiko. Tomas Akvinietis mokė, jog sukūrimo idėja turi pranokti besirutuliojančių įvykių, kurie yra istorija, horizontalią kilmę ir, vadinasi, visus mūsų grynai natūralistinius mąstymo ir kalbėjimo apie pasaulio evoliuciją būdus. Tomas pastebėjo, kad sukūrimas nėra nei judėjimas, nei mutacija. Tai steigiamas ir vėliau nenutrūkstantis santykis, susiejantis kūrinį su Kūrėju, nes būtent jis yra visos būties ir viso tapsmo priežastis (plg. Summa theologiae, I, q. 45, a. 3).

Evolvere paraidžiui reiškia „išvynioti ritinį“, t. y. skaityti knygą. Gamtos kaip knygos įvaizdis šaknijasi krikščionybėje ir buvo mėgstamas daugelio mokslininkų. Galilėjus gamtą laikė knyga, kurios autorius yra Dievas, lygiai kaip Dievas yra ir Rašto autorius. Tai knyga, kurios istoriją, evoliuciją, „raštą“ ir reikšmę „skaitome“ remdamiesi skirtingomis mokslų prieitimis, visą laiką suponuodami autoriaus, panorusio mums joje save atskleisti, buvimą. Toks įvaizdis taip pat padeda suprasti, kad pasaulis, užuot kilęs iš chaoso, panašus į tvarkingą knygą, yra kosmosas. Nepaisant to, kas iracionalu, chaotiška bei destruktyvu kosmosui būdinguose ilguose elementų kitimo procesuose, materija, kaip tokia, „perskaitoma“. Į ją įdėta „matematika“. Todėl žmogaus protui prieinama ne tik „kosmografija“, tyrinėjanti matuojamus reiškinius, bet ir „kosmologija“, besistengianti įžvelgti kosmoso regimą vidinę logiką. Iš pradžių galime neįstengti išvysti nei visumos, nei individualių dalių santykio dermės ar suvokti dalių santykio su visuma. Tačiau vis dėlto visada lieka platus suprantamų reiškinių spektras, o pažinimo procesas yra racionalus ta prasme, kad per jį atsiskleidžia nepaneigiami tikslai ir akivaizdžios atitiktys – neorganiniame pasaulyje tarp mikrostruktūros ir makrostruktūros; organiniame ir gyvūnų pasaulyje tarp struktūros ir funkcijos; dvasiniame pasaulyje tarp tiesos pažinimo ir laisvės siekio. Tokie tvarkos lygmenys laipsniškai atsiskleidžia eksperimentiškai ir filosofiškai tyrinėjant: tada aikštėn iškyla, jog jie veikia, idant palaikytų vienas kitą būtyje, ginasi nuo disbalanso, įveikinėja kliūtis. Gamtamokslio dėka taip pat ėmėme daug geriau suprasti žmonijos vietos kosmose nepakartojamumą.

Skirtumas tarp paprastos gyvos būtybės ir dvasinės būtybės, kuri yra capax Dei, rodo egzistuojant laisvo transcendentinio subjekto intelektinę sielą. Todėl Bažnyčios Magisteriumas nuolatos mokė: „kiekvieną dvasinę sielą tiesiogiai kuria pats Dievas – ji nėra tėvų gaminys“ ir „siela yra nemirtinga“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 366). Tai rodo antropologijos savitumą bei kviečia šiuolaikinę mintį ją studijuoti.

Gerbiami akademikai, norėčiau užbaigti primindamas žodžius, pasakytus jums mano pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus II 2003 m. lapkričio mėnesį: „Mokslinė tiesa, kuri pati dalyvauja dieviškojoje Tiesoje, gali padėti filosofijai ir teologijai vis pilnatviškiau suprasti žmogaus asmenį ir Dievo apreiškimą apie žmogų, Apreiškimą, užbaigtą ir padarytą tobulą Jėzuje Kristuje. Kartu su visa Bažnyčia esu labai dėkingas už tokį abipusį praturtinimą ieškant tiesos ir žmogaus gerovės.” <...>