Gerbiami kardinolai,
garbingi broliai vyskupai ir kunigai,
brangūs broliai ir seserys!

Viešpaties Gimimo šventė beldžiasi į duris. Kiekviena šeima trokšta susiburti ir pasimėgauti tik šiai šventei būdinga nepakartojama dvasia. Laikydamiesi gražaus, džiaugsmą mums dovanojančio papročio, šiandien rytą susirinko Romos kurijos šeimos nariai šioje ypatingoje dvasinėje aplinkoje pasikeisti linkėjimais. Kupinas dėkingumo už vertingą bendradarbiavimą man vykdant Petro įpėdinio tarnybą kiekvieną nuoširdžiai sveikinu. Nuoširdžiai dėkoju kardinolui Angelo Sodano, angelo balsu kalbėjusiam visų dalyvaujančiųjų bei taip pat tų, kurie darbuojasi įvairiose įstaigose, įskaitant popiežiškąsias atstovybes, vardu. Pradžioje užsiminiau apie Kalėdų dvasią. Ją įsivaizduoju kaip savotišką tąsą to slėpiningo linksmumo, to vidinio džiūgavimo, kuris Jėzaus gimimo naktį buvo apėmęs šventąją šeimą, angelus ir Betliejaus piemenis. Turėdamas prieš akis šventojo Paulius žodžius iš Laiško Titui: Apparuit gratia Dei Salvatoris nostri omnibus hominibus (plg. 2, 11), aš vadinčiau ją „malonės dvasia“. Apaštalas pabrėžia, kad Dievo malonė pasirodė „visiems žmonėms“: pasakyčiau, jog čia aikštėn iškyla Bažnyčios ir konkrečiai Petro įpėdinio bei jo bendradarbių misija prisidėti, kad Dievo, Atpirkėjo, malonė taptų vis labiau regima ir visiems atneštų išganymą.

Besibaigiant metams būta daug retrospektyvių žvilgsnių į esmines Bažnyčios nesenos istorijos datas, taip pat daug įvykių, suteikusių svarbių gairių mūsų tolesniam keliui į ateitį. Prieš 50 metų mirė popiežius Pijus XII, prieš 50 metų popiežiumi buvo išrinktas Jonas XXIII. Prabėgo 40 metų nuo enciklikos Humanae vitae paskelbimo ir 30 metų nuo jos autoriaus, popiežiaus Pauliaus VI, mirties. Šių įvykių žinia metų raidoje buvo įvairiopai apmąstyta, todėl šią valandą jų iš naujo nekomentuosiu. Tačiau atminimo žvilgsnis nusidriekė dar toliau, anapus praėjusio šimtmečio įvykių, ir taip nukreipė mus į ateitį: birželio 28 d. vakarą, dalyvaujant Konstantinopolio ekumeniniam patriarchui Baltramiejui I ir daugelio kitų Bažnyčių ir Bažnytinių bendruomenių atstovams, Šv. Pauliaus bazilikoje už miesto sienų pradėjome Paulius metus, taip paminėdami tautų apaštalo gimimo 2000 metines. Paulius mums nėra praeities asmenybė. Jis kalba per savo laiškus. O su juo užmezgęs pokalbį nuvedamas prie nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus. Pauliaus metai yra piligrimystės metai ne tik išoriškai keliaujant į su Pauliumi susijusias vietas, bet pirmiausia širdies piligrimystė kartu su Pauliumi pas Jėzų Kristų. Galiausiai Paulius mus moko ir to, kad Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, kad Galva ir Kūnas neatskiriami ir negali būti meilės Kristui be meilės jo Bažnyčiai ir jos gyvai bendruomenei.

Žvelgiant atgal, pirmiausia prieš akis iškyla trys pavieniai besibaigiančių metų įvykiai. Pirmiausia Pasaulio jaunimo dienos Australijoje, didelė tikėjimo šventė, daugiau negu 200 tūkst. jaunuolių iš viso pasaulio suartinusi ne tik išoriškai – geografine prasme, – bet ir kartu džiaugiantis, jog esi krikščionis, vidujiškai. Greta to minėtinos kelionės į Jungtines Valstijas ir Prancūziją, kurių metu Bažnyčia pasaulio akivaizdoje ir pasaulio labui tapo regima kaip dvasinė jėga, rodanti gyvenimo kelius ir tikėjimo liudijimu nešanti tikėjimo šviesą į pasaulį. Juk tai buvo dienos, skleidusios šviesą, skleidusios tikėjimą, jog verta gyventi ir įsipareigoti gėriui. Galiausiai Vyskupų sinodas: vyskupai iš viso pasaulio susibūrė apie Dievo žodį, kuris buvo jų viduryje iškeltas, Dievo žodį, kurio iškili apraiška yra Šventasis Raštas. Iš naujo suvokėme to, kas mums kasdienybėje yra tapę savaime suprantamu dalyku, didybę – tai, kad Dievas kalba; kad jis atsako į mūsų klausimus, kad žmogaus žodžiais kalba jis pats, o mes jo klausomės, klausydamiesi galime mokytis jį pažinti bei suprasti; kad jis įžengia į mūsų gyvenimą ir jį ugdo; kad iš savo gyvenimo galime išžengti į jo gailestingumo platybę. Tad mums iš naujo paaiškėjo, kad Dievas šiame savo žodyje kreipiasi į kiekvieną iš mūsų, kreipiasi į kiekvieno širdį: jei mūsų širdis budri, ir atsiveria vidinė klausa, tuomet kiekvienas gali išmokti girdėti būtent jam skirtą žodį. Bet kaip tik girdėdami Dievą kalbant su kiekvienu iš mūsų taip asmeniškai, sykiu suvokiame, kad jo žodis yra tam, jog vienas su kitu suartėtume. Kad išsiveržtume iš to, kas vien sava. Šis žodis kūrė bendrą istoriją ir toliau tai darys. Tad mums iš naujo paaiškėjo, kad žodį – būtent todėl, kad jis yra toks asmeniškas, – teisingai ir visiškai galime suprasti tik Dievo įsteigtoje bendruomenėje, visada turėdami prieš akis, jog jo niekada iki galo neišsemsime, ir kiekviena karta pasakys ką nors nauja. Supratome, kad Biblijos raštai sukurti tam tikrais laikotarpiais ir šia prasme Biblija yra knyga, kilusi iš praeities. Tačiau išvydome, kad jos žodis nelieka praeityje ir negali likti joje užsklęstas, kad Dievas galiausiai visada kalba dabartyje, ir mes tikrai būsime pilnatviškai įsiklausę į Bibliją, kai atrasime šiuo metu mus kviečiančio Dievo „dabartį“.

Galiausiai buvo svarbu patirti, kad Sekminės Bažnyčioje yra ir šiandien, t. y. kad ji kalba daugybe kalbų ir daro tai ne tik išoriškai, apimdama visas didžiąsias pasaulio kalbas, bet ir daug gilesne prasme: joje yra daugialypių Dievo ir pasaulio patyrimo būdų, gausybė kultūrų, ir kaip tik taip atsiskleidžia žmogaus būties platybė ir per tai – Dievo žodžio platybė. Suvokėme, žinoma, ir tai, kad Sekminės vis dar „kelyje“, vis dar nepasibaigusios: tebėra daug kalbų, tebelaukiančių Dievo žodžio Biblijoje. Jaudinantys buvo gausūs pasauliečių, ne tik gyvenančių Dievo žodžiu, bet ir kenčiančių dėl jo, liudijimai iš viso pasaulio. Brangus indėlis buvo tai, kad apie Izraelio šventuosius raštus, kurie yra ir mūsų šventieji raštai, kalbėjo rabinas. Svarbus momentas Sinodui, maža to, visai Bažnyčiai buvo tai, kad patriarchas Baltramiejus skvarbia analize atvėrė prieigą prie Dievo žodžio, vadovaudamasis ortodoksų tradicija. Tikimės, kad Sinodo patirtys ir įžvalgos padarys poveikį Bažnyčios gyvenimui – asmeniniam ryšiui su Šventuoju Raštu, jo aiškinimui liturgijoje ir katechezėje, moksliniams tyrimams, idant Biblija neliktų praeities žodžiu, bet būtų skaitoma ir atrandama kaip gyva bei aktuali įvairiais jos reikšmių matmenimis.

Dievo žodžio dabartis, pats Dievas mūsų istorinę valandą buvo ir šių metų pastoracinių kelionių tema: jų tikroji prasmė ir yra tarnauti šiam buvimui čia ir dabar. Tomis progomis Bažnyčia, o su ja tikėjimas ir bent klausimas dėl Dievo tampa viešai apčiuopiami. Šis tikėjimo viešumas rūpi visiems besistengiantiems suprasti dabartį ir jai poveikį darančias jėgas. Pirmiausia Pasaulio jaunimo dienų reiškinys beregint tampa studijų, kuriomis siekiama suprasti šią jaunimo kultūros rūšį, objektu. Australija niekada, net per Olimpiadą, nebuvo mačiusi tiek daug žmonių iš visų žemynų, kaip per Pasaulio jaunimo dienas. Prieš tai baimintasi, jog masinis jaunų žmonių dalyvavimas galįs sutrikdyti viešąją tvarką, paralyžiuoti eismą, apsunkinti kasdienį gyvenimą, sukelti smurto protrūkių ir sudaryti progą narkotikams, tačiau visi tokie būgštavimai pasirodė esą be pagrindo. Tai buvo džiaugsmo šventė, galiausiai įtraukusi jos atžvilgiu kritiškai nusiteikusius: pagaliau niekas nejautė nepatogumų. Dienos tapo švente visiems, maža to, pirmąkart iš tiesų buvo per tai patirta, kas yra šventė, kai visi yra, taip sakant, ne savyje, virš savęs ir kaip tik per tai su savimi ir vienas su kitu. Tad kas iš tiesų vyksta per Pasaulio jaunimo dienas? Kokios jėgos čia veikia? Paprastai studijose linkstama šias dienas laikyti šiuolaikinės jaunimo kultūros variantu, savotišku modifikuotu roko muzikos festivaliu su popiežiumi kaip žvaigžde. Su tikėjimu ar be jo tokie festivaliai būtų iš esmės vienodi, todėl manoma, jog į klausimą dėl Dievo galima nekreipti dėmesio. Pasigirsta ir katalikų balsų, sukančių šia linkme ir visa laikančių dideliu ir gražiu spektakliu, mažai ką reiškiančiu tikėjimo ir Evangelijos buvimo mūsų laikuose klausimui. Tai esą šventiškos ekstazės akimirksniai, ir vėliau galiausiai viskas lieka kaip buvę, gyvenimas iš esmės nepakinta.

Tačiau tai nepaaiškina šių dienų, jų džiaugsmo, jų bendrystę steigiančios jėgos ypatingumo. Iš pradžių svarbu įsidėmėti, kad Pasaulio jaunimo dienos nėra tik ta viena savaitė, kurią jos pasauliui tampa viešai regimos. Jų link veda ilgas išorinis ir vidinis kelias. Per šalis, lydimas Viešpaties Motinos atvaizdo, keliauja kryžius. Tikėjimui irgi reikia savaip būti pamatytam ir paliestam. Susitikimas su kryžiumi, kuris liečiamas ir nešamas, virsta vidiniu susitikimu su tuo, kuris ant kryžiaus mirė. Susitikimas su kryžiumi jauniems žmonėms vidujai primena Dievą, panorusį tapti žmogumi ir kartu su mumis kentėti. Matome moterį, kuri mums duota kaip motina. Šventės dienos tėra ilgo kelio, kuriuo artinamės vienas prie kito ir prie Kristaus, viršūnė. Australijoje ilgas kryžiaus kelias per miestą neatsitiktinai tapo dienų kulminacija. Juo dar kartą buvo apibendrinta tai, kas vyko pasirengimo metais, ir atkreiptas dėmesys į tą, kuris mus visus suburia, – į Dievą, mylintį mus ligi kryžiaus mirties. Tad ir popiežius nėra žvaigždė, apie kurią visa sukasi. Jis tėra atstovas. Jis rodo į kitą, į tą, kuris mūsų viduryje. Galiausiai liturgija yra visa to šerdis, nes joje vyksta tai, ko negalime padaryti ir ko vis dėlto laukiame. JIS yra čia ir dabar. JIS prisiartina prie mūsų. Dangus atsiveria, ir žemėje pasidaro šviesu. Gyvenimas tampa linksmas ir platus, o mus sujungia džiaugsmas, nieko bendra neturintis su roko muzikos festivalio ekstaze. Friedrichas Nietzsche kartą yra pasakęs: „Menas yra ne surengti šventę, bet surasti tų, kurie ja džiaugtųsi.“ Džiaugsmas, pasak Šventojo Rašto, yra Šventosios Dvasios vaisius (Gal 5, 22): šio vaisiaus Sidnėjuje buvo galima apsčiai pajusti. Prieš Pasaulio jaunimo dienas nueitas ilgas kelias nusidriekia ir po jų. Gimsta draugystės, skatinančios praktikuoti alternatyvų gyvenimo būdą ir teikiančios vidinę atsparą. Didžiosios dienos nemenka dalimi ir yra tam, kad tokios draugystės prabustų ir per tai pasaulyje atsirastų tikėjimo gyvenimo vietų, kurios sykiu būtų vilties ir gyvos meilės vietos.

Džiaugsmas kaip Šventosios Dvasios vaisius – taip priartėjome prie pagrindinės Sidnėjaus dienų temos, skirtos Šventajai Dvasiai. Apibendrindamas dar kartą norėčiau retrospektyviai nužymėti šioje temoje glūdinčias gaires. Prieš akis turint Rašto ir Tradicijos liudijimą, nesunku įžvelgti keturis Šventosios Dvasios temos matmenis.

1. Pirmiausia minėtina ištara, sutinkama pasakojimo apie sukūrimą pradžioje: ten kalbama apie virš vandenų dvelkiančią, pasaulį kuriančią ir visa atnaujinančią Dvasią Kūrėją. Tikėjimas į Dvasią Kūrėją yra esminis krikščionių Credo turinys. Tai, kad materijai būdinga matematinė struktūra, kad ji kupina dvasios, yra pagrindas, kuriuo remiasi šiuolaikinis gamtamokslis. Tai, kad ši dvasinė struktūra kyla iš tos pačios Dvasios Kūrėjos, kuri dvasią dovanojo ir mums, reiškia užduotį ir kartu atsakomybę. Tikėjime sukūrimu glūdi giliausias mūsų atsakomybės už žemę pagrindas. Ji nėra tiesiog mūsų nuosavybė, kurią galėtume išnaudoti kaip norime. Ji yra Kūrėjo, sumaniusio jos vidinę tvarką ir per tai mums kaip jo kūrinijos valdytojams suteikusio gaires, dovana. Kad žemė, kosmosas atspindi Dvasią Kūrėją, taip pat reiškia, jog jos dvasinėse struktūrose, kurios, maža matematinės tvarkos, eksperimentuojant tampa tartum apčiuopiamos, glūdi ir moralinės gairės. Jas sukūrusi Dvasia yra daugiau negu matematikas – ji Gėris asmens pavidalu, Gėris, kūrinijos kalba rodantis, kaip teisingai gyventi.

Kadangi tikėjimas į Kūrėją yra esminė krikščionių Credo dalis, Bažnyčia negali ir neturi apsiriboti vien išganymo žinios perdavimu tikintiesiems. Ji atsakinga už kūriniją, ir ta atsakomybė turi reikštis viešai. Ji ne tik turi ginti žemę, vandenį ir orą kaip visiems priklausančias dovanas. Taip pat turi sergėti žmogų, kad jis pats savęs nesugriautų. Tad reikia deramai suprantamos žmogaus ekologijos. Kai Bažnyčia kalba apie žmogaus kaip vyro ir moters prigimtį ir reikalauja gerbti šią kūrinijos tvarką, šitai nėra atgyvenusi metafizika. Čia iš tiesų kalbama apie tikėjimą į Kūrėją bei įsiklausymą į kūrinijos kalbą, kurios nepaisydamas žmogus sugriautų save patį ir per tai paties Dievo darbą. Kas dažnai išreiškiama terminu gender, galiausiai yra žmogaus išsilaisvinimas iš kūrinijos ir Kūrėjo. Žmogus trokšta veikti pats ir tik pats nustatyti, kas yra jo savastis. Bet tuomet jis gyvena priešingai tiesai, gyvena priešingai Kūrėjui. Tropines girias būtina sergėti, tačiau ne mažiau ir žmogų kaip kūrinį, kuriame įrašyta žinia, esanti ne mūsų laisvės priešingybė, bet jos sąlyga. Didieji scholastikos teologai santuoką, visą gyvenimą trunkantį vyro ir moters ryšį, vadino kūrinijos sakramentu, įsteigtu paties Kūrėjo ir vėliau Kristaus – nepakeičiant kūrinijos žinios – įtrauktu į išganymo istoriją Naujosios Sandoros sakramento statusu. Bažnyčios užduotis yra liudyti Dvasią Kūrėją visoje gamtoje bei dėl to ir į Dievą panašaus žmogaus prigimtyje. Būtent šioje perspektyvoje skaitytina enciklika Humanae vitae: popiežiui Pauliui VI rūpėjo apginti meilę nuo lytiškumo kaip vartojimo prekės, apginti ateitį nuo dabarties išskirtinės pretenzijos, apginti žmogaus prigimtį nuo manipuliavimo ja.

2. Dar vos kelios pastabos apie kitus pneumatologijos matmenis. Dvasia Kūrėja iš pradžių pasirodo tylia visatos didybe, jos dvasine struktūra, tuo tarpu tikėjimas mums dar pasako stebėtiną dalyką, kad ši Dvasia, taip sakant, kalba žmogaus žodžiais, įžengė į istoriją ir kaip istorijai pavidalą teikianti jėga yra ir kalbanti Dvasia, tiksliau sakant, Žodis, mūsų aptinkamas Senojo ir Naujojo Testamento raštuose. Ką tai mums reiškia, viename laiške nuostabiai nusakė šventasis Ambraziejus: „Ir dabar, kai skaitau šventuosius raštus, Dievas vaikščioja rojuje“ (Ep. 49, 3). Skaitydami Raštą, galime ir šiandien tartum vaikščioti rojaus sode ir ten sutikti Dievą: Pasaulio jaunimo dienų Australijoje ir Vyskupų sinodo temą sieja vidinis ryšys. Tačiau skaitydami Raštą, taip pat suvokiame, kad Kristus ir Šventoji Dvasia vienas nuo kito neatskiriami. Kai Paulius, sumišęs apibendrindamas, sako: „Viešpats yra Dvasia“ (2 Kor 3, 17), iškyla ne tik trejybinė Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybė, bet pirmiausia jų vienybė išganymo istorijos matmeniu: Kristaus kančia ir prisikėlimu nuplėšiama vien pažodinės prasmės skraistė ir tampa regimas dabar kalbančio Dievo artumas. Skaitydami Raštą kartu su Kristumi, išmokstame klausytis į žmogiškus žodžius įvilkto Šventosios Dvasios balso ir atrandame Biblijos vienybę.

3. Taip priartėjome prie trečiojo pneumatologijos matmens, prie Kristaus ir Šventosios Dvasios neatskiriamumo vienas nuo kito. Galbūt gražiausiai tai išnyra šventojo Jono pasakojime apie pirmą Prisikėlusiojo pasirodymą mokinių bendruomenei: Viešpats, kvėpdamas į mokinius, dovanoja jiems Šventąją Dvasią. Šventoji Dvasia yra Kristaus kvapsnis. Ir kaip Dievas kūrinijos aušroje kvėpdamas į molį sukūrė žmogų, taip ir Kristus, kvėpdamas į mus, priima mus į ontologinę bendrystę su Sūnumi, padaro mus naująja kūrinija. Todėl būtent Šventoji Dvasia kartu su Sūnumi įgalina mus ištarti: „Aba, Tėve!“ (Jn 20, 22; Rom 8, 15).

4. Iš to savaime išplaukia ketvirtas matmuo, Dvasios ir Bažnyčios sąryšis. Paulius 1 Kor 12 ir Rom 12 Bažnyčią pavaizdavo kaip Kristaus Kūną ir būtent per tai kaip Šventosios Dvasios organizmą, kuriame Šventosios Dvasios dovanos individus sujungia į gyvą visumą. Šio kūno visumoje atrandame savo užduotį, gyvename vieni dėl kitų ir priklausomi nuo kitų, gyvendami to, kuris dėl mūsų visų gyveno ir kentėjo ir per savo Dvasią traukia mus prie savęs į visų Dievo vaikų vienybę, gilumoje. „Ar ir tu nori gyventi Kristaus Dvasia? Tada būk Kristaus Kūne“, – sako apie tai Augustinas (Tr. in Jo. 26, 13).

Tad Šventosios Dvasios tema, ženklinusia dienas Australijoje ir taip pat Sinodo savaites, aikštėn iškeliama visa krikščioniškojo tikėjimo platybė, vedanti nuo atsakomybės už kūriniją ir kūrinijos tvarką atitinkančią žmogaus būtį per Rašto ir išganymo istorijos temas prie Kristaus ir nuo čia – prie Bažnyčios gyvos bendruomenės, jos tvarkos ir pareigų, jos platybės ir laisvės, besireiškiančių charizmų gausa bei sekminišku kalbų ir kultūrų įvairovės įvaizdžiu.

Minėjome, jog nuo šventės neatskiriamas džiaugsmas. Šventę galima organizuoti, džiaugsmo – ne. Jis gali būti tik dovanotas, ir jo mums dovanota apsčiai: už tai esame dėkingi. Kaip Paulius vadina džiaugsmą Šventosios Dvasios vaisiumi, lygiai taip ir Jonas savo Evangelijoje artimai susieja Dvasią ir džiaugsmą. Džiaugsmą mums dovanoja Šventoji Dvasia. Ji ir yra džiaugsmas. Džiaugsmas – dovana, aprėpianti visas kitas dovanas. Tai laimės, darnos su savimi apraiška, kylanti iš darnos su Dievu ir kūrinija. Nuo džiaugsmo prigimties neatsiejama tai, kad jis turi sklisti, persiduoti kitiems. Misijinė Bažnyčios dvasia yra ne kas kita, kaip troškimas perteikti mums dovanotą džiaugsmą. Kad jis mumyse visada būtų gyvas ir sklistų išbandymų apimtame pasaulyje, – štai ko prašau šių metų pabaigoje. Nuoširdžiai dėkodamas už jūsų pastangas ir veiklą, linkiu jums visiems, kad šio iš Dievo kylančio džiaugsmo būtų mums gausiai dovanota ir naujais metais.

Šitai patikiu Mergelės Marijos, divinae gratiae Mater, užtarimui ir meldžiu jos linksmų ir Viešpaties ramybės kupinų Kalėdų šventės dienų. Kupinas tokių jausmų, visiems jums ir didžiajai Romos kurijos šeimai nuoširdžiai teikiu apaštališkąjį palaiminimą.