Jūsų Ekscelencijos,
Ponai ir Ponios!

Žodžio įsikūnijimo slėpinys, kurį kasmet išgyvename per Kalėdų iškilmę, kviečia mus apmąstyti istorijos tėkmę ženklinančius įvykius. Būtent šio vilties kupino slėpinio šviesoje vyksta šis tradicinis susitikimas su jumis, garbingais diplomatų korpuso, akredituoto prie Šventojo Sosto, nariais, – susitikimas, šių naujųjų metų pradžioje teikiantis mums gerą progą pasikeisti nuoširdžiais linkėjimais. Pirmiausia kreipiuosi į Jo Ekscelenciją ambasadorių Alejandro Valladaresą Lanzą, dėkodamas už jo malonius linkėjimus, pirmąkart išsakytus kaip diplomatų korpuso dekano. Pagarbiai sveikinu kiekvieną iš jūsų, taip pat jūsų šeimas bei bendradarbius ir per jus jūsų tautas ir šalių, kurioms atstovaujate, vyriausybes. Prašau Dievo visiems dovanoti teisingumo, giedrumo ir taikos pilnus metus.

Auštant 2009 metams, meilės kupinos mano mintys krypsta į tuos, kuriuos ištiko didelė kančia arba dėl didelių gamtos katastrofų, – pirmiausia į Vietnamą, Mianmarą, Kiniją ir Filipinus, Centrinę Ameriką ir Karibų salas, Kolumbiją ir Braziliją, arba dėl kruvinų nacionalinių ar regioninių konfliktų, arba dėl teroristų, sėjusių mirtį ir sugriovimą tokiose šalyse kaip Afganistanas, Indija, Pakistanas ir Alžyras. Nepaisant daugybės pastangų, taika dar tokia tolima! Tokios tikrovės akivaizdoje reikia ne nuleisti rankas ar silpninti įsipareigojimą skatinti autentiškos taikos kultūrą, bet, priešingai, dvigubai labiau stengtis siekti saugumo ir plėtros. Šia dvasia Šventasis Sostas vienas pirmųjų pasirašė ir ratifikavo Susitarimą dėl kasetinės amunicijos, dokumentą, kuriuo siekiama įgyvendinti tarptautinę humanitarinę teisę. Kita vertus, nerimastingai regėdamas nusiginklavimo ir branduolinių ginklų neplatinimo srityje ryškėjančius ženklus, Šventasis Sostas nepaliaujamai primena, jog neįmanoma statydinti taikos, karinėms išlaidoms atimant milžiniškus žmogiškuosius ir materialinius išteklius iš plėtros, pirmiausia neturtingiausių tautų, projektų.

Tęsdamas savo žinią šių metų Pasaulio taikos dienos proga „Kovoti su skurdu, statydinti taiką“, šiandien kaip tik ir norėčiau savo dėmesį skirti neturtingiesiems, didžiulei gausybei neturtingųjų mūsų planetoje. Popiežiaus Pauliaus VI žodžiai enciklikoje Populorum progressio nė kiek neprarado savo aktualumo: „Ištrūkti iš vargo, siekti patikimesnių maisto, sveikatos, nuolatinio darbo garantijų, labiau įsipareigoti, niekam nespaudžiant, užduočiai šalinti žmogaus kilnumą pažeidžiančias situacijas, būti geriau lavinamiems, vienu žodžiu, daugiau veikti, daugiau pažinti, daugiau turėti, kad būtis būtų pilnatviškesnė, – štai šiandienių žmonių siekis, ir kartu kiek daug iš jų pasmerkti gyventi sąlygomis, paverčiančiomis šį teisėtą troškimą iliuziniu“ (6). Norint statydinti taiką, būtina grąžinti viltį vargšams. Kaip prieš akis čia neturėti asmenų ir šeimų, bandomų dabartinės pasaulinės finansinės bei ekonominės krizės sukeltų sunkumų ir netikrumo? Kaip neprisiminti maisto krizės ir klimato atšilimo, dar labiau susiaurinančio neturtingiausių pasaulio regionų gyventojams galimybę gauti maisto ir vandens? Neatidėliotinai būtina taikant veiksmingą strategiją kovoti su badu ir palengvinti vietinio žemės ūkio plėtrą, juolab neturtingųjų daugėja ir turtingose šalyse. Šiuo atžvilgiu mane džiugina, kad neseniai įvykusioje Doha konferencijoje dėl plėtros finansavimo buvo nustatyti kriterijai, padėsiantys geriau valdyti ekonominę sistemą bei teikti pagalbą silpniausiems. Žvelgiant dar giliau, tam, kad ekonomika būtų sveikesnė, būtina atkurti pasitikėjimą. Pasiekti tokį tikslą įmanoma tik įgyvendinant žmogaus asmens prigimtiniu kilnumu pagrįstą etiką. Žinau, kaip tai sunku, tačiau tai – ne utopija! Šiandien labiau negu kada nors anksčiau mūsų ateičiai iškilęs pavojus, lygiai kaip ir mūsų planetai bei jos gyventojams, pirmiausia jaunoms kartoms, paveldinčioms smarkiai apgriautą ekonominę sistemą ir socialinį audinį.

Taip, Ponai ir Ponios, jei trokštame kovoti su skurdu, pirmiausia turime investuoti į jaunuolius, mokydami juos tikrosios brolybės idealo. Per savo apaštališkąsias keliones praėjusiais metais turėjau progų susitikti su daugybe jaunuolių, ypač per ypatingą XIII Pasaulio jaunimo dienų šventimą Sidnėjuje, Australijoje. Mano apaštališkosios kelionės, pradedant apsilankymu Jungtinėse Valstijose, man leido įvertinti daugelio visuomenės sluoksnių lūkesčius Katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Šiame jautriame, netikrumo ir klausimų paženklintame žmonijos istorijos etape daugelis tikisi, jog Bažnyčia drąsiai ir aiškiai vykdys savo evangelizacinę misiją bei savo žmogiškojo skatinimo darbą. Į šį kontekstą patenka ir mano kalba Jungtinių Tautų Organizacijoje: praėjus 60 metų nuo Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos priėmimo, norėjau pabrėžti, jog šis dokumentas pagrįstas žmogaus asmens kilnumu, kuris savo ruožtu remiasi visų bendra prigimtimi, pranokstančia įvairias kultūras. Po kelių mėnesių lankydamasis Lurde Mergelės Marijos pasirodymų šventajai Bernadetai 150 metinių proga troškau pabrėžti, kad iš Massabielle grotos sklindanti atsivertimo ir meilės žinia išlieka itin aktuali – lygiai kaip nuolatinis kvietimas statydinti savo egzistenciją ir santykius tarp tautų ant autentiškos pagarbos bei brolybės pagrindo, suvokiant, jog tokia brolybė suponuoja visų žmonių bendrą Tėvą – Dievą Kūrėją. Negana to, sveika pasaulietinė visuomenė neignoruoja dvasinio matmens ir jo vertybių, nes religija – tai man atrodė pravartu nesyk pakartoti savo pastoracinės kelionės į Prancūziją metu – teisingesnei ir laisvesnei visuomenei statydinti yra ne kliūtis, bet tvirtas pagrindas.

Diskriminacija ir dideli puolimai, dėl kurių praėjusiais metais kentėjo tūkstančiai krikščionių, rodo, jog taikai trukdo ne tik materialinis, bet ir moralinis skurdas. Juk tokių aktų šaknys glūdi būtent moraliniame skurde. Dar kartą patvirtindamas didelį indėlį, kuriuo religijos gali prisidėti prie kovos su skurdu ir taikos statydinimo, šiame susirinkime, simboliškai atstovaujančiame visoms pasaulio tautoms, norėčiau pakartoti: krikščionybė yra laisvės bei taikos religija ir tarnauja tikrajam žmonijos gėriui. Savo broliams ir seserims, smurto aukoms, pirmiausia Irake ir Indijoje, dar kartą noriu pasakyti, jog juos tėviškai myliu; civilinę ir politinę valdžią primygtinai raginu energingai stengtis padaryti galą nepakantai ir krikščionių trikdymui, atitaisyti žalą, ypač susijusią su kultu ir nuosavybe, ir visomis tinkamomis priemonėmis skatinti pagarbą visoms religijoms, draudžiant visas neapykantos ir paniekos formas. Taip pat viliuosi, kad Vakarų pasaulyje krikščionių atžvilgiu nebus puoselėjamas neigiamas nusistatymas ar priešiškumas vien dėl to, kad jų balsas kai kuriais klausimais neduoda ramybės. Savo ruožtu Kristaus mokiniai, susidūrę su tokiais išbandymais, tegu nepraranda drąsos: Evangelijos liudijimas visada yra prieštaravimo „pasaulio dvasiai“ ženklas! Jei išbandymai sunkūs, nuolatinis Kristaus artumas teikia didelės stiprybės. Jo Evangelija yra išganymo žinia visiems ir kaip tik dėl to turi būti ne apribota privačia sritimi, bet skelbiama nuo stogų ligi žemės pakraščių.

Kristaus gimimas varganoje Betliejaus oloje nejučia verčia galvoti apie padėtį Artimuosiuose Rytuose ir pirmiausia Šventojoje Žemėje, kur šiomis dienomis regime naują smurto proveržį, nešantį nuostolius ir keliantį milžiniškas kančias civiliams. Tokia padėtis dar labiau suvaržo pastangas surasti izraeliečių ir palestiniečių konflikto sprendimą, kurio gyvai trokšta daugelis jų pačių ir visas pasaulis. Dar kartą norėčiau pakartoti, kad karinė alternatyva nėra sprendimas, ir smurtas – nesvarbu, iš kur kiltų ir kokias formas įgytų, – turėtų būti griežtai pasmerktas. Viliuosi, jog ryžtingomis tarptautinės bendrijos pastangomis paliaubos – būtina sąlyga priimtinoms gyvenimo sąlygoms atkurti – Gazos ruože bus vėl įtvirtintos ir iš naujo prasidės taikos derybos, atsisakant neapykantos, provokacijų ir ginklų naudojimo. Labai svarbu, kad per esmingai svarbius rinkimus, patrauksiančius daugybės regiono gyventojų dėmesį artimiausiais mėnesiais, atsirastų vadovų, gebančių ryžtingai žengti į priekį ir vesti savo tautas sunkaus, bet būtino susitaikymo link. To nepasieksime, jei į šių šalių problemas nebus žvelgiama globaliai, gerbiant suinteresuotų tautų teisėtus siekius ir interesus. Greta atnaujintų pastangų imtis spręsti Izraelio ir Palestinos problemą, būtina nesvyruojant palaikyti Izraelio ir Sirijos dialogą, o Libano atžvilgiu padėti stiprinti jo institucijas; tai duos vaisių, jei bus daroma vienybės dvasia. Irakiečius, besirengiančius visiškai į savo rankas perimti savo likimą, ypač drąsinu atversti kitą puslapį ir ateitį statydinti be jokios rasinės, etninės ar religinės diskriminacijos. O dėl Irano, tai privalu nenuilstamai derybų būdu ieškoti nesutarimo dėl branduolinės programos sprendimo, mechanizmo, kuris leistų patenkinti teisėtus šalies ir tarptautinės bendrijos reikalavimus. Toks rezultatas daug prisidėtų prie įtampos sumažėjimo regione ir pasaulyje.

Nerimastingai žvelgdamas į didžiulį Azijos žemyną, turiu konstatuoti, kad, nors vienose šalyse smurtas tebesitęsia, o kitose politinė padėtis lieka įtempta, yra pažangos, leidžiančios žvelgti į ateitį su didesniu pasitikėjimu. Galvoje, pavyzdžiui, turiu naujas taikos derybas Mindanao, Filipinuose, ir naują Pekino ir Taipėjaus santykių kryptį. Tame pačiame taikos paieškos kontekste galutinis konflikto Šri Lankoje sprendimas turi būti politinis, ir toliau kreipiant dėmesį į gyventojų humanitarinius poreikius. Azijoje gyvenančios krikščionių bendruomenės yra mažos, tačiau dažnai trokšta nuoširdžiai ir veiksmingai prisidėti prie bendrojo gėrio, savo šalių stabilumo bei pažangos, liudydamos sveiką vertybių tvarką nustatančio ir už neteisingumo aktus galingesnę laisvę suteikiančio Dievo primatą. Tai iškalbingai priminiau neseniai palaimintaisiais paskelbdamas 188 Japonijos kankinius. Bažnyčia reikalauja ne, kaip dažnai sakoma, privilegijų, bet religijos laisvės principo taikymo visa jo apimtimi. Šiuo atžvilgiu svarbu, kad Vidurio Azijoje įstatymai dėl religinių bendruomenių leistų visapusiškai naudotis šia pamatine teise, gerbiant tarptautines normas.

Už kelių mėnesių turėsiu džiaugsmo susitikti su daugybe Afrikoje gyvenančių tikėjimo brolių ir seserų. Laukdamas šios taip mano trokštamos kelionės, meldžiu Viešpatį, kad jų širdys būtų pasirengusios priimti Evangeliją ir ja nuosekliai gyventi, statydinant taiką per kovą su moraliniu bei materialiniu skurdu. Ypatingas dėmesys skirtinas vaikams: praėjus dvidešimčiai metų nuo Vaikų teisių konvencijos priėmimo, jie tebėra labai pažeidžiami. Daug vaikų pabėgėlių ir ištremtųjų dramą išgyvena Somalyje, Darfūre ir Kongo Demokratinėje Respublikoje. Tai migraciniai srautai, apimantys milijonus žmonių, kuriems reikia humanitarinės pagalbos, iš kurių atimtos jų elementarios teisės ir kurių kilnumas trypiamas. Nacionalinio ir tarptautinio lygmens politinius vadovus raginu imtis visų reikiamų priemonių dabartiniams konfliktams spręsti ir nutraukti jų keliamas neteisybes. Linkiu, kad Somalyje pagaliau prasidėtų valstybinės galios atkūrimas ir pasibaigtų nenutrūkstamos šios šalies gyventojų kančios. Lygiai tokia pati kritiška padėtis Zimbabvėje, kuriai irgi būtina didelė humanitarinė pagalba. Taikos susitarimai Burundyje įžiebė regione vilties kibirkštį. Meldžiu, kad jie būtų iki galo įgyvendinami ir taptų įkvėpimo versme kitoms, susitaikymo keliu dar nepasukusioms šalims. Šventasis Sostas, kaip žinote, ypač įdėmiai stebi Afrikos žemyną ir yra laimingas, jog praėjusiais metais užmezgė diplomatinius santykius su Botsvana.

Apžvelgdamas plačią viso pasaulio panoramą, noriu stabtelėti prie Lotynų Amerikos. Žmonės čia irgi trokšta gyventi taikoje, išlaisvinti iš skurdo ir laisvai naudodamiesi savo pagrindinėmis teisėmis. Šiame kontekste linkėtina, kad būtų atsižvelgta į emigrantų poreikius: atitinkamais įstatymais palengvintinas šeimų susijungimas ir teisėti saugumo reikalavimai suderintini su neliestina pagarba asmeniui. Norėčiau pagirti kai kurių vyriausybių dedamas pastangas atkurti teisėtumą ir be kompromisų kovoti su prekyba narkotikais ir korupcija. Džiugu, kad, praėjus trisdešimčiai metų nuo popiežiškojo tarpininkavimo tarp Argentinos ir Čilės dėl pietinės zonos pradžios, abi šalys tam tikru būdu patvirtino savąjį taikos troškimą, pastatydamos paminklą mano garbingajam pirmtakui popiežiui Jonui Pauliui II. Linkiu, be to, kad neseniai tarp Šventojo Sosto ir Brazilijos pasirašyta sutartis palengvintų Bažnyčiai vykdyti savo evangelizacinę misiją ir dar labiau sustiprintų bendradarbiavimą su civilinėmis institucijomis siekiant visapusiškos asmens sklaidos. Bažnyčia jau penkis amžius lydi Lotynų Amerikos tautas, dalydamasi jų viltimis ir rūpesčiais. Jos ganytojai žino, jog jų užduotis, siekiant skatinti autentišką visuomenės pažangą, yra šviesti sąžines ir ugdyti pasauliečius, gebančius uoliai darbuotis laikinojoje tikrovėje, dėl bendrojo gėrio.

Kreipdamas žvilgsnį į artimesnes tautas, norėčiau pasveikinti Turkijos krikščionių bendruomenę, primindamas, kad šiais ypatingais metais minint apaštalo Pauliaus gimimo dutūkstantųjų metų jubiliejų daugybė piligrimų plūsta į jo gimtąjį miestą Tarsą: tai dar kartą parodo artimą šios žemės sąsają su krikščionybės ištakomis. Taikos siekiai gyvi Kipre, kur vėl pradėtos derybos, kaip deramai išspręsti su salos padalijimu susijusias problemas. Kaukazo atžvilgiu norėčiau vėl priminti, kad konfliktai, į kuriuos įsitraukusios šio regiono valstybės, negali būti išspręsti ginklais ir, turėdamas prieš akis Gruziją, reiškiu viltį, jog bus vykdomi įsipareigojimai, prisiimti sudarius sutartį dėl ugnies nutraukimo praėjusių metų rugpjūtį – ši sutartis sudaryta diplomatinėmis Europos Sąjungos pastangomis, ir kuo skubiau suteikta galimybė išvarytiesiems grįžti į savo namus. Galiausiai Pietryčių Europos atžvilgiu Šventasis Sostas siekia stabilumo ir tikisi, jog čia ir toliau bus sudaromos sąlygos susitaikymui ir taikai tarp Serbijos ir Kosovo gyventojų gerbiant mažumas ir neužmirštant būtinybės sergėti brangų meninį ir kultūrinį krikščioniškąjį paveldą, kuris yra visos žmonijos turtas.

Ponai ir Ponios Pasiuntiniai, baigdamas šią apžvalgą, kurioje dėl laiko stokos negalėjau suminėti visų mane jaudinančių kančios ir skurdo situacijų, grįžtu prie žinios šių metų Pasaulio taikos dienos proga. Šiame dokumente priminiau, kad neturtingiausi žmonės yra negimusieji kūdikiai (3). Baigdamas negaliu nepaminėti ir kitų neturtėlių, kaip antai, ligonių ir likimo valiai paliktų garbingo amžiaus žmonių, suirusių ir pagrindo neturinčių šeimų. Su skurdu kovojama žmonijai tampant broliškesnei dėl bendrų vertybių ir idealų, pagrįstų asmens kilnumu, su atsakomybe susijusia laisve, veiksmingu Dievo vietos žmogaus gyvenime pripažinimu. Turėdami tai prieš akis, atsigręžkime į Jėzų, nuolankų ėdžiose gulintį kūdikį. Būdamas Dievo Sūnus, jis mums sako, jog broliškas solidarumas tarp žmonių yra karališkasis kovos su skurdu ir taikos statydinimo kelias. Sūnaus meilės šviesa teapšviečia vyriausybes ir visą žmoniją! Ši šviesa teveda mus per visus ką tik prasidėjusius metus! Visiems laimingų naujųjų metų.